Tai nutiko staiga. „Atsibudau ir supratau, kad negaliu išlipti iš lovos, – prisimena trisdešimtmetė vienos nedidelės įmonės vadovė Alma V. – Ir anksčiau yra buvę, kad jau iš ryto jausdavausi pavargusi, nesinorėdavo keltis, ką nors daryti, bet visada apatiją įveikdavau šaltu dušu ir dviguba doze kavos. Po poros dienų tingulys praeidavo savaime, vėl grįždavo energija ir noras dirbti. Dabar buvo kitaip – išlipti iš lovos prireikė kone titaniškų pastangų, bet tuoj pat sukniubau pajutusi begalinį silpnumą. Išpylė prakaitas, it pašėlusi ėmė plakti širdis ir kairę kūno pusę surakino skausmas. Negalėjau pakelti rankos, galvoje sukosi vienintelė mintis: „Infarktas ar insultas?“
Moteriai užteko jėgų pasiekti telefoną ir surinkti greitosios pagalbos numerį. Išsamūs tyrimai, vidaus organų echoskopija ir kompiuterinė tomografija jokių apčiuopiamų pakitimų nerodė. Galiausiai Almai diagnozuota vegetodistonija. Gydymas atrodė toks pat nekonkretus, kaip ir diagnozė: raminamieji vaistai, griežtas režimas, psichoterapijos seansai... Kad ir kaip būtų keista, tai padėjo.
Dar vienu išbandymu Almai tapo aplinkinių reakcija. Kai moteris bandydavo paaiškinti, kas jai yra, vieni gūžčiodavo pečiais, kiti skeptiškai šypsodavosi, o kai kurie netgi piktai aiškindavo, kad visiems būna silpnumo ir nuovargio minučių, bet tai ne priežastis neiti į darbą.
„Supratusi, kad daugumai atrodau arba psichopatė, arba hipochondrikė, lioviausi sakiusi tiesą, o blogą savijautą įvardydavau kaip chronišką gripo komplikaciją“, – sako Alma.
Moteris pakeitė gyvenimo būdą ir požiūrį į save, tad ligos pasikartojimo kol kas išvengė. „Nervų sistema tokia pat svarbi, kaip ir bet kuris kitas organas, todėl nereikia ignoruoti jos siunčiamų pavojaus signalų“, – pabrėžia ji.
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytoja psichiatrė dr. Aušra Deksnytė paaiškina, kad vegetodistonija vadinami įvairūs streso sukelti vegetacinės nervų sistemos sutrikimai, o jų simptomai gali būti įvairūs: vienus apima apatija, neįveikiamas nuovargis, silpnumas, suretėja širdies dūžiai, atrodo, kad sunku įkvėpti oro; kitus – priešingai, užplūsta nerimas, ištinka panikos priepuoliai, širdis ima plakti vis stipriau, kvėpavimas padažnėja, todėl kyla hiperventiliacijos pavojus, svaigsta galva, ima tirpti galūnės, galima net apalpti.
Vegetodistonijai būdingi ir skrandžio, krūtinės skausmai, virškinimo sutrikimai, viduriavimas, sausumas burnoje, rankų virpėjimas, nemiga, arterinio spaudimo svyravimai. Šiuos fizinius pojūčius lydi ir prasta dvasinė savijauta: nerimas, baimė, beviltiškumo jausmas, mintys apie mirtį. Kartais gali pablogėti atmintis ar sutrikti koordinacija. Vegetodistonija sirgusi viena moteris pasakojo, kad nuolat jautėsi tarsi bangų sūpuojamame laive, šis pojūtis būdavo toks stiprus, kad be paliovos pykindavo; net praėjus keleriems metams po ligos atakos liko aukščio baimė.
Visos ligos nuo nervų?
„Stresas, stresas...“ – mėgstame kartoti tarsi segdamiesi ant krūtinės medalį. Tikime: jei nuolat patiri stresą, vadinasi, esi svarbus žmogus.
Stresas – tai normali organizmo reakcija į pavojų, ji padeda žmogui išlikti. Kai kraujyje yra padidėjusi kovos hormonų koncentracija, neretai, jautiesi pajėgi įveikti visas kliūtis ir užkopti į aukščiausias viršukalnes: širdis ima plakti greičiau, į skruostus plūsteli kraujas, kumščiai susigniaužia.
Bėdų kyla tada, kai organizmas yra nuolat veikiamas streso hormonų. Nervų sistema ima streikuoti ir pažeria įvairių siurprizų: sukelia vegetodistoniją ir daugiau panašių sutrikimų. Tarkim, lėtinio nuovargio sindromą. Šis neretai netgi vadinamas verslininkų gripu – mat jo požymiai panašūs į gripo: skauda raumenis, gerklę, pakyla temperatūra, svaigsta galva, apima neįveikiamas silpnumas ir nuovargis. Nuo gripo skiriasi tik tuo, kad trunka gerokai ilgiau.
„Ilgalaikis švelnus stresas akivaizdžių požymių gali neturėti, bet vis dėlto organizme išsiskiria per daug hormono kortizolio, o tai sukelia imuninės sistemos pokyčius: pradedama dažniau sirgti įvairiomis – kad ir paprasčiausiomis – peršalimo ligomis. Kortizolio perteklius neigiamai veikia endokrinines liaukas, tad gali sutrikti insulino gamyba, vystytis antrojo tipo cukrinis diabetas. Prasideda ir kraujagyslių pokyčiai, žmogus greičiau sensta ir anksčiau miršta“, – sako dr. A. Deksnytė.
Kaip mūsų vegetacinė nervų sistema susijusi su fizinių ir emocinių problemų griūtimi? Paaiškinimų yra daug. Pasak vieno, dėl streso hormonų įtakos sutrinka viena iš šios sistemos funkcijų – koordinuoti įtampą ir padėti atsipalaiduoti. Kovai mus mobilizuoja simpatinė nervų sistema, o atsipalaiduoti padeda parasimpatinė. Kai įtampa užsitęsia pernelyg ilgai, šis mechanizmas išsiderina, į darbą vienu metu gali įsitraukti abu vegetaciniai skyriai. Tai panašu į bandymą važiuoti automobiliu spaudžiant ir greičio, ir stabdžio pedalus.
Holistinės medicinos atstovai, žmogų vertinantys kaip darnią visumą, kalba apie išstumtas, ignoruojamas emocijas ir jausmus, kurie bando prisibelsti į mūsų sąžinę ir sąmonę fiziniais skausmais ir pojūčiais – neva šiuolaikinis žmogus tik tokią kalbą geba išgirsti ir suprasti.
Neurologai pabrėžia mūsų galvos smegenų ypatumus: už emocijas atsakingi ir įvairių organų veiklą koordinuojantys smegenų centrai yra visai šalia, todėl veikia vieni kitus. Stiprios emocijos sukelia organų skausmus, o kai ką nors skauda, patiriama stiprių išgyvenimų. Štai kodėl pojūčiai gali mus suklaidinti.
Pavyzdžiui, dėl skydliaukės ligos tirotoksikozės gali kamuoti nemiga, dirglumas, nerimas, drebančios rankos. Į užsienio psichiatrus žmonės dažnai kreipiasi manydami, kad sustreikavo psichika, o iš tikrųjų sutriko skydliaukės veikla. Neseniai paaiškėjo, kad ir kalbos apie sudaužytą širdį nėra tik poetinė metafora. Kardiologas Raineris Schubmannas, gydydamas streso sukeltą kardiomiopatiją, vadinamąjį sudaužytos širdies sindromą, pastebėjo, kad stiprios emocijos sukelia panašius širdies pakitimus, kaip ir infarktas, nors jokių infarktui būdingų kraujagyslių susiaurėjimų ir užsikimšimų nerandama. Laimei, širdies raumens ląstelės, kitaip nei įvykus infarktui, nežūsta, o simptomai praeina per kelias savaites. Beje, 80 proc. žmonių, kenčiančių nuo sudaužytos širdies sindromo, yra moterys.
Diagnostikos ypatumai
„Vegetodistonija diagnozuojama atmetimo būdu, kai nerandama jokių kitų apčiuopiamų blogos savijautos priežasčių“, – sako psichiatrė dr. A. Deksnytė.
Jei pacientas skundžiasi sutrikusiu širdies ritmu, natūralu, kad pirmiausia tiriama širdis, o kai sutrinka virškinimas, – skrandis. Turbūt todėl žmonės vegetacinės sistemos ligą kartais laiko nerimtu sutrikimu -- esą nieko nerado, tai dėl šventos ramybės pripaišė kažkokią vegetodistoniją. Laimei, ši liga atsainiai vertinama vis rečiau. Pasak dr. A. Deksnytės, jauni žmonės kur kas mažiau bijo kreiptis pagalbos. Laiku pastebėjus ir pradėjus gydyti vegetodistoniją, galima išvengti kito sutrikimo – depresijos.
Vegetodistonija yra įtraukta į tarptautinę ligų klasifikaciją, rimtai ją vertina ir šeimos gydytojai. Visgi diagnozę žmonės neretai linkę slėpti. „Nebaisu pripažinti, kad tau hipertenzija, bet kalbėti apie psichikos ligas gėda, – pastebi psichiatrė. – Žmogui atrodo, kad jis – visiškas nevykėlis: nieko nėra, o vis tiek negali susiimti.“
Susiimti sergant vegetodistonija, pasak dr. A. Deksnytės, beveik neįmanoma, nes vegetacinės nervų sistemos dalis, atsakinga už organų, kraujagyslių inervaciją, endokrininių, prakaito liaukų veiklą, yra autonominė, tai yra veikia savarankiškai, tad įsisiūbavusio proceso valios pastangomis nesustabdysi.
Moterims vegetodistonija diagnozuojama dažniau nei vyrams. Ši liga dailiąją lytį puola dažniau, bet yra ir kitas aspektas – moterys nebijo pripažinti, kad serga, kreiptis pagalbos. „Vyrai pas gydytoją eina tik visai prispausti, jie dažniau „gydosi“ savo priemonėmis, tarkim, alkoholiu. Tai padėtį tik blogina“, – pastebi psichiatrė.
Visų moterų hormoninis fonas nuolat kinta: kasmėnesinės ovuliacijos, nėštumas, gimdymas, kūdikio maitinimas, menopauzė... Vis dėlto įdomu, kodėl vienos spėja viską: dirba atsakingus vadovaujamus darbus, keliauja, augina vaikus, remontuoja namus, apibėga įdomiausius renginius, negana to, randa laiko ir jėgų ne tik pasimylėti, bet ir manikiūrą pasidaryti. Na, taip – vakare jos kartais vos pavelka kojas, bet ryte strykteli lyg niekur nieko ir toliau šuoliuoja per kliūtis lyg kokios kalnų ožkos. O štai kitos, regis, ir darbų sudėtingų nedirba, ir šeimos neturi, bet vis tiek pabunda ryte jau pavargusios ir visą dieną atrodo taip, lyg būtų ką tik perkrovusios vagoną anglių.
Skirtumų yra, nes vegetacinės nervų sistemos sutrikimams įtakos turi ne tik stresas ar hormonų pokyčiai, bet ir daug kitų priežasčių: fizinis ir psichinis pervargimas, įvairios lėtinės ligos, gripo komplikacijos, galvos traumos, paveldėjimas. Išprovokuoti paūmėjimą gali ir traumuojantys veiksniai: seksualinė prievarta, skyrybos, artimo žmogaus mirtis, sunkumai darbe, studijuojant ir pan. Ne veltui vegetodistonija dažniausiai diagnozuojama žmonėms nuo 20 iki 40 metų amžiaus.
„Tuo laikotarpiu susiduriame su svarbiausiais gyvenimo iššūkiais – studijos, darbo paieškos, karjera, vedybos, vaikai. Reikia išmokti visa tai derinti, – sako dr. A. Deksnytė. – Jei žmogus iki 40 metų sugeba susitvarkyti su visais iššūkiais, veikiausiai sugebės tai padaryti ir būdamas vyresnis.“
Tobulumui ribų nėra
Vis dėlto, kad ir kaip suktume ratus, nenuneigsime, jog svarbiausia vegetodistonijos priežastis yra stresas. „Jokiu būdu negalima sakyti, kad jis labiau kankina tuos, kurie daugiau dirba, – teigia dr. A. Deksnytė. – Kur kas svarbiau ne tai, kiek ir ką žmogus dirba, o jo požiūris į tą darbą ir save.
Labiausiai stresas puola perfekcionistus. Šie žmonės labai bijo nepatenkinti savo ir kitų lūkesčių, pralaimėti konkurencinėje kovoje, net ir užkopę į viršūnę, jie nepajėgia atsipalaiduoti, pasidžiaugti rezultatais, nes vis atrodo, kad kažkas mina ant kulnų. Nieko bloga kelti sau aukštus reikalavimus – tai skatina tobulėti, bet taip pat svarbu mokėti susitaikyti su tuo, kad ne visada pasieksi tą aukštai iškeltą kartelę.“
Psichoterapeutė Aušra Griškonytė mano, kad orientavimasis į rezultatus apkritai yra didelė mūsų amžiaus bėda. „Mes gyvename rezultato siekimo laikotarpiu, bet nesuvokiame, kad laimė iš tikrųjų – tai ne stovėjimas kalno viršūnėje, o kopimas į ją,– sako specialistė. – Išmokę mėgautis procesu, streso patirsime kur kas mažiau.“
Bandymas irtis prieš srovę, psichoterapeutės nuomone, ne visada rodo drąsą ir ryžtą. Kartais tai daryti tiesiog kvaila. „Yra daugybė objektyvių priežasčių, ir mes negalime jų pakeisti, galime tik pasirinkti reagavimo būdą. Kartais verta tiesiog pasiduoti gyvenimui“, – siūlo A.Griškonytė.
Lėtinti gyvenimo tempą – ne visada tinkama taktika. Yra žmonių, kurie gerai jaučiasi tik nuolat lėkdami.
„Nereikia manyti, kad lėtas, ramus gyvenimas visada yra priešnuodis prieš stresą. Štai cholerikas, nuotykių ieškotojas nuo tokio gyvenimo išprotės. Net žiūrint biologiškai, yra skirtingi žmonių konstituciniai tipai. Vieni – tvirti, ištvermingi, pajėgūs daug dirbti, ilgai nepavargti, kiti – liekni, lankstūs, greiti, energingi, turi daug idėjų, dirba greitai, bet greičiau ir pavargsta. Jei pirmąjį versime vienu metu aprėpti daug darbų, nuolat skubinsime, jis patirs tokį pat stresą, kaip ir antrasis visą dieną dirbdamas monotonišką, kantrybės ir kruopštumo reikalaujantį darbą.“
Labai svarbu daryti tai, ką mėgstame ir mokame. Sėkmė įkvepia, suteikia naujų jėgų. Turbūt visos tai patyrėme: kartais net ir po labai intensyvios, bet sėkmingos darbo dienos turime tiek energijos, kad grįžusios dar sutvarkome ir namus, o kitąsyk nieko nenuveikusios, tik prasitampiusios iš kampo į kampą, jaučiamės tokios pavargusios, kad norisi tik griūti į lovą. Štai kodėl 12 valandų per parą dirbančios įmonių vadovės neretai atrodo gyvybingesnės ir energingesnės už kai kuriuos 8 valandas dirbančius pavaldinius. Ne paslaptis – geriausiai sekasi tada, kai sėdi savo kėdėje.
„Gabūs, energingi, turintys idėjų ir jas realizuojantys žmonės natūraliai tampa lyderiais. Tokie streso patiria kur kas mažiau nei tie, kurie į vadovo kėdę atsisėda neturėdami tam reikiamų duomenų ar siekia karjeros dėl pačios karjeros“, – teigia A. Griškonytė. Pastarieji paprastai yra labiau priklausomi nuo visuomenės nuomonės, o baimė neatitikti jos lūkesčių – dar vienas streso šaltinis.
Išgirsti save
Vieno metodo vegetodistonijai gydyti nėra. „Geriausia yra kompleksinis gydymas. Nieko bloga tos nervus raminančios žolelių arbatos ar akupunktūra. Gerai ir magnio preparatai – jie mažina raumenų įtampą, gerina smegenų, nervų sistemos veiklą, bet ne mažiau svarbu ir psichoterapija – tai padeda analizuoti savo gyvenimą, suvokti ligos priežastis, moko keisti elgesį, atsipalaiduoti, jausti savo kūną“, – pataria dr. A. Deksnytė.
Jei liga pasireiškia panikos priepuoliais, skiriama antidepresantų, įvairūs skausmai malšinami tam skirtais vaistais, nemiga – migdomaisiais ir t. t. Taikomas ir gydymas ultragarsu, adatomis arba lazeriu, masažu. Nervų sistemai stiprinti rekomenduojamas kontrastinis dušas, pirtys, specialūs gimnastikos pratimai, ypač atpalaiduojantys sprando, kaklo raumenis. Labai svarbu išmokti taisyklingai kvėpuoti.
Psichoterapijos kursas, lankantis kartą per savaitę, paprastai trunka 8--12 savaičių, dauguma pacientų geriau pasijunta jau po 3--6 savaičių, bet dr. A. Deksnytė teigia, kad gydymas gali trukti ir kelerius metus. „Veiklūs žmonės nori greito rezultato, bet vegetacinės nervų sistemos sutrikimai yra ilgalaikiai, turi tendenciją kartotis. Būna, savijauta susitvarko, žmogus užsimiršta, grįžta prie ankstesnio gyvenimo būdo, ir vėl viskas prasideda iš naujo“, – sako ji.
Nervų sistemą stabilizuoja darbo, poilsio, miego, mitybos režimo laikymasis, aiškios dvasinės vertybės, bendravimas su žmonėmis, fizinis aktyvumas... Svarbu suteikti sau malonumo, pagyventi dėl savęs. Būdų atsipalaiduoti taip pat yra daug: vienam tereikia gerai išsimiegoti, kitam – pabėgioti, trečiam padės SPA procedūros ar jaukus vakaras su draugais. Svarbiausia išgirsti savo kūno norus, kol jis juos išsako pusbalsiu, o ne klykdamas.
Pirmoji pagalba
* Nerimo, panikos priepuolio metu aktyviai išsiskiria adrenalinas, noradrenalinas, organizmas yra pasirengęs kautis, tad negulėkite – atsigulus nerimas talžo dar labiau. Jei nenorite sportuoti, bėgioti, tai bent jau pradėkite tvarkytis namie, pasivaikščiokite.
* Jei apėmė silpnumas, sulėtėjo širdies ritmas, geriausia ramiai pagulėti, vengti stiprių dirgiklių: ryškios šviesos, triukšmo.
* Savijautą pagerina raminamosios arbatėlės: valerijonų, melisų, jonažolių, sukatžolių, gudobelių, įvairūs jų mišiniai.
* Stebėkite kvėpavimą. Stenkitės kvėpuoti sąmoningai, ritmingai. Ištikus hiperventiliacijos priepuoliui, galima pakvėpuoti į maišelį -- tai sumažina deguonies koncentraciją organizme.
* Jeigu priepuolis nepraeina, kvieskite greitąją medicinos pagalbą.
