Kokią pirtį rinktis? Kuri jums labiausiai tinka?

Rusiška, turkiška, lietuviška, japoniška... Atrodo, kad kone kiekviena tauta turi savo pirties tradicijas, tačiau svarbiausi elementai – vanduo ir karštis – būdingi visoms. Kaip, beje, ir neginčytina pirčių nauda grožiui bei sveikatai.

Turbūt nesuklysime sakydami, kad pirties istorija tokia pat sena, kaip ir žmonijos. Gali būti, kad pirmųjų pirčių užuomazgų turėtume ieškoti dar akmens amžiuje – kai žmogus suprato, jog, įmetus karštą akmenį į vandenį, šis maloniai sušyla. Beje, toks būdas išgauti garą nuo seno naudojamas lietuviškose pirtyse ir vadinamas milinimu. Kai kurių istorikų nuomone, jis bene geriausiai įrodo baltiškų pirčių archajiškumą. Kone visoms tautoms pirtis buvo svarbi ne tik kūno švarai palaikyti, ji atliko ir sakralinę, ritualinę, gydomąją, relaksacinę ar bendruomeninę funkcijas. Vis dėlto pirčių įvairovė ne mažesnė nei jų panašumas.

GARINĖ PIRTIS: pasiperkim!

Bene geriausiai tautiečiams pažįstama rusiška, arba lietuviška, pirtis – su karštais akmenimis, ant kurių pilamas vanduo, mediniais gultais ir, žinoma, – vantomis. Tiesa, diskusijos, kam priklauso šios pirties autorystė – rusams ar lietuviams, kartais tampa karštesnės nei pati pirtis. Patriotiškai nusiteikę lietuvaičiai piktinasi, kad šis baltų išradimas visai neteisingai priskiriamas slavams ir ne tik visame pasaulyje, bet ir pačioje Lietuvoje kažkodėl vadinamas rusiška pirtimi, juk net pats pavadinimas rodo lietuvišką kilmę: „pirtis“ – „pertis“.

Štai, girdi, apie mūsų kunigaikštį Algirdą, kai jis žygiavo į Rusijos gilumą, sklido kalbos, esą jis – tikras keistuolis, nes tempdavosi paskui save kažkokią trobelę ant ratų, o iš šios kasvakar kildavo kažkoks garas. Negana to, kunigaikštis į tą trobelę eidavo nuogas. Rusiškos kilmės šalininkai tikina, kad tradicijas lietuviai perėmė iš rytų kaimynų, o lietuviškas pirties pavadinimas kilo iš rusų kalbos žodžio „par“ („garas“). Apie pėrimosi keistenybes jie irgi turį rašytinių liudijimų, ir šie yra visu šimtmečiu ankstesni nei apie kunigaikščio Algirdo žygius. Juose pasakojama, kad Čingischano vaikaitis, pamatęs, kaip iš mažų namelių išbėga nuogi žmonės ir neria į eketę, išvadino juos bepročiais. Kad ir kaip ten būtų, visi šie ginčai nei pirties populiarumo, nei jos naudos nė kiek nemažina, o kad išsaugotume objektyvumą, vadinkime ją tiesiog garine.

Lietuvos kaimuose vis dar išlikusi tradicija po pirties padėkoti ją iškūrenusiam pirtininkui: „Ačiū už šilumą.“ Dėkoti yra už ką, nes jam išties tenka nemažai padirbėti: juk akmenys turi būti įkaitinti iki 500–700 °С karščio. Ant jų vėliau pilamas vanduo, ir kylantis garas įkaitina visą patalpą. Dozuojant vandenį, reguliuojama pirties temperatūra ir drėgmė. Tokiose pirtyse karščio įprastai būna 45–80 °С, oro drėgnumas siekia apie 70–90 proc. Garinei pirčiai priskiriama daug sveikatai naudingų dalykų – pradedant detoksikaciniu poveikiu, baigiant organizmo grūdinimu ir ligų profilaktika. Verta žinoti, kad garinėje pirtyje prakaituojama kiek mažiau nei sausose saunose, bet jos garai labai naudingi kvėpavimo sistemai, gerklei. Garinės pirtys ypač tinka turintiesiems sausą ir pleiskanojančią odą, egzemą.

Vis dėlto pats didžiausias tokios pirties išskirtinumas ir pranašumas, palyginti su kitomis, – pėrimasis vantomis. Šioms priskiriama daugybė gydomųjų savybių, o parenkamos jos atsižvelgiant ne tik į norimas pašalinti problemas, bet ir į žmogaus lytį.

Shutterstock nuotr.
Kaip naudotis garine pirtimi? Rusiška, arba baltiška, pirtis nėra greito naudojimo objektas – tai visas ritualas, todėl reikia negailėti jam laiko. Prieš eidami į pirtį ant galvos galite užsidėti specialią veltinio kepuraitę – tai sumažina karščio pojūtį ir padeda apsaugoti plaukus. Lankytis vanojimosi patalpoje patariama 3–6 kartus, vienas seansas neturėtų trukti ilgiau kaip 12 minučių, po kiekvieno jų atsivėsinama priepirtyje, per paskutines pertraukėles galima išbandyti kontrastines procedūras – palįsti po šaltu dušu, pasivolioti sniege ar netgi išsimaudyti eketėje. Tokie kontrastai grūdina organizmą, padeda atsikratyti depresijos, apatijos, bet rekomenduojami tik sveikiems ir patyrusiems pirties mėgėjams.

Pirmąsyk pasigarinus tik sušylama, atveriamos poros, atmirksta oda, tad po šio seanso rekomenduojama nuplauti nuo kūno nešvarumus. Po antrojo galima nušveisti odą druska. Pertis vantomis pradedama jau kaip reikiant įkaitus. Šiltame vandenyje išmirkyta vanta iš pradžių tik švelniai braukoma per kūną, paskui pereinama prie stipresnių paplekšnojimų. Yra mėgėjų pasiplakti beveik iki kraujosruvų, bet tai visai nebūtina – ši procedūra turi būti maloni, o ne skausminga. Po pirties įkaitusią odą labai sveika įtrinti natūraliu aliejumi ar medumi. Pirtyje nerekomenduojama vartoti alkoholinių gėrimų, negalima į ją eiti pilnu skrandžiu. Tiesa, jei eisite visai nevalgę, gali pasidaryti silpna. Per pertraukėles atsigaivinkite mineraliniu vandeniu ar vaistažolių arbatėle.

SAUNA: sausas karštis

Sauna, arba suomiška pirtis, skiriasi nuo garinės tuo, kad karštis joje yra sausas. Tokį organizmui lengviau pakelti nei drėgną, kūnas kur kas labiau prakaituoja. Paprastai saunos temperatūra siekia 70–130 °С, o kartais – net 200 °С, drėgmė – 5–20 proc. Vis dėlto pirties žinovai teigia, kas senoji suomiška pirtis ne kažin kuo skyrėsi nuo rusiškos – buvo joje ir garo, kylančio nuo karštų akmenų, ir netgi vantų, o sausasis variantas išplito tik todėl, kad jį labai lengva įrengti ir greita paruošti.

Tiesa, tiek senaisiais laikais, tiek dabar sauna labiau siejama ne su kūno švarinimu, o su poilsiu bei gydymu. Suomiai sakydavo, kad į pirtį praustis eina tik barbarai. Sauna reikalinga jėgoms atgauti, gimdyti, svečiams sukviesti, senoliams gydyti. Su prausimusi šios pirtelės nesiejamos ir dabar. Nūnai jos rengiamos netgi butuose, o suomiai nelinkę laukti šeštadienio, kad galėtų pasikaitinti. Kai kurie tai daro bene kiekvieną dieną. Ir ne tik vakarais norėdami atsipalaiduoti, bet ir rytais – siekdami tonizuoti organizmą ir pasiruošti darbui. Saunos ritualai netrunka taip ilgai kaip rusiškos pirties, neišvargina. Be to, iškūrenti tokiai pirtelei nereikia daug laiko, nes liepsna kaitinamus akmenis daug kur pakeitė elektrinės krosnelės.

Sauna ypač rekomenduojama sportininkams ar didelius fizinius krūvius turintiems žmonėms, nes šildo sąnarius, padeda atsipalaiduoti raumenims, šie geriau aprūpinami krauju. Taip pat reguliuoja kraujospūdį, mažina skausmą, stresą, tirpdo riebalus, tonizuoja, naikina virusus ir bakterijas, todėl tinka pajutus pirmuosius peršalimo požymius. Saunoje itin gausiai prakaituojama, o su prakaitu iš organizmo pašalinamas druskų perteklius ir šlakai, tiesa, kartu padidėja ir dehidratacijos pavojus, tad per pertraukėles reikėtų nemažai gerti. Geriausia – natūralių druskų turinčio mineralinio vandens. Sausas oras džiovina gerklę, todėl ši pirtis nelabai tinka, jei sausai kostite ar skauda gerklę. Dėl itin aukštos temperatūros atsargiau ja turėtų naudotis vaikai, vyresnio amžiaus žmonės, turintieji problemų su širdimi.

Fotolia nuotr.
Kaip naudotis sauna? Į sauną derėtų eiti nusiprausus po dušu ir sausai nusišluosčius. Taip pat reikėtų neštis rankšluostį, kad galėtumėte jį pasitiesti ir jis sugertų prakaitą. Jeigu prieš eidami į pirtį patyrėte didelį fizinį krūvį, kaitintis reikėtų ne daugiau kaip 8–10 minučių, kiti gali pabūti ilgiau – iki 10–12 minučių. Saunos patalpoje gultai paprastai išdėstyti trimis pakopomis, karščiausia yra viršuje. Kur įsitaisyti, rinkitės pagal organizmo pajėgumą, bet jei sėdėdamas pirtelėje jaučiate tik malonią šilumą, iš saunos jums nebus jokios naudos – čia būtina prakaituoti. Geriausia šioje pirtelėje yra gulėti. Jei tai neįmanoma, reikėtų bent jau susikelti kojas į tokį pat aukštį, kokiame yra sėdmenys. Pasikaitinus užsigrūdinti padeda šaltas baseinas, bet prieš einant į jį reikia nusiplauti po dušu prakaitą. Net turint pakankamai laiko, į sauną kaitintis einama ne daugiau kaip du tris kartus, prieš kiekvieną kartą rekomenduojama sausai nusišluostyti.

TURKIŠKA PIRTIS: garas ir masažas

Turkiška pirtis dar vadinama garine pirtimi, tik joje garas kyla ne nuo įkaitintų akmenų, o per specialias angas. Tiesa, toks turkiškos pirties variantas yra stipriai sušiuolaikintas. Tradicinė turkiška pirtis yra vadinama hamamu, o šio atsiradimo šaknų reikėtų ieškoti romėniškose termose. Ji paplitusi ne tik Turkijoje, bet ir daugelyje kitų arabų kraštų. Hamamą paprastai sudaro daug įvairios paskirties patalpų, bet svarbiausia yra didelis apvalus kambarys, kurio viduje įrengta apvali pakyla su marmuriniais gultais.

Marmurinės šioje pirtyje turi būti ir grindys bei sienos. Marmuras įšildomas iki kūnui malonios 40–50°C temperatūros, o ant jo gulėdamas kaista ir žmogus. Po grindimis paprastai įrengti ortakiai, kuriais keliauja karštas oras, o gultai, sienos ir grindys nuolat šlakstomi vandeniu, kad pirtyje netrūktų drėgmės. Hamame labai svarbus yra kūno švarinimo ritualas. Tiesa, atlikti jo be pagalbos iš šalies beveik nepavyks, todėl pirtininkai čia yra tiesiog būtini. Kalbant apie hamamą, žodis „pasilepinti“ tinka kaip niekur kitur – juk nuo pradžios iki pabaigos atėjusiuoju rūpinasi pirtininkas: apgaubia muilo putų debesiu, šveičia kūną specialia pirštine, prausia, masažuoja, įtrina įvairiais aliejais...

Visos šios procedūros padeda atsipalaiduoti, išvalo odą, atgaivina, o įkaitusiam kūnui atliekamas masažas suteikia dar didesnį efektą – išjudinami raumenys, kraujotaka, tonizuojama oda. Nenuostabu, kad po šios pirties jaučiamas didelis žvalumo ir jėgų antplūdis. Nuo visų šių procedūrų kūnas tampa lankstus, oda – stangri bei švelni, o siela – lengva ir laisva. Tiek romėnai, tiek arabai ne itin linkę skubėti, tad ir pirčiai skiria daug laiko, praleidžia joje kelias valandas, kartais – ir visą dieną. Po procedūrų neskubama bėgti namo – rekomenduojama dar pasėdėti specialioje poilsio patalpoje, išgerti arbatos, sulčių, pasivaišinti lengvais užkandžiais, tiesiog pasnausti ar pabendrauti su kitais žmonėmis.

Šiuolaikiniuose turkiškos pirties variantuose garas paduodamas pro specialias angas. Viena, kas tikrai išsaugota iš senųjų pirčių, – išskirtinis dėmesys aplinkai: šildomi marmuriniai arba keraminiai mozaikiniai gultai, spalvingas apšvietimas, meditacinė muzika – visi šie komponentai padaro turkiškas pirtis labai gera vieta atsipalaiduoti, pailsėti, jos ypač palankiai veikia kvėpavimo sistemą, drėkina odą. Tokias pirtis patariama rinktis tiems, kurie sunkiai pakelia karštį, turi problemų su širdimi, jose puikiai jaučiasi ir vaikai, nėščios moterys. 

Kaip naudotis turkiška pirtimi? Paprastai hamamuose kiekvieną atėjusįjį pasitinka ir visų procedūrų metu lydi pirtininkas. Jei tokios prabangos sau leisti negalite, pasinaudokite paprasčiausia ceremonija – atsigulkite pilvu ant šilto akmeninio gulto ir gulėkite, kol išprakaituosite. Tada eikite į garinimosi patalpą, jei tokia yra (tikrame hamame tokių būna net kelios, temperatūra jose skirtinga). Pasigarinę nusiprauskite po dušu ir atsigaivinkite baseine. Po visko susisupkite į rankšluostį ir neskubėdami išgerkite arbatos. Šiuolaikinėse garinėse pirtyse specialių ceremonijų nėra – tiesiog atsipalaiduokite ir mėgaukitės, kol pabos. Beje, šiose pirtyse dažnai stovi kaušeliai su vandeniu – jie skirti gultams nuplauti, jei kas nors anksčiau ant jų gulėjo.

JAPONIŠKAS KUBILAS: vonios ir pirties hibridas

Tradiciškai japoniška pirtimi vadiname kubilą, bet iš tikrųjų japonai turi kelių rūšių pirtis. Tarkim, visuomeninė (sento) atlieka panašią funkciją kaip kitados romėniškosios termos – tai savotiškas prabangus prašmatnaus interjero klubas su restoranais ar netgi biblioteka. Individuali pirtis (ofuro) ir yra tas mūsų jau žinomas kubilas. Lietuviškas japoniškos pirties variantas labiau primena individualios pirties ir tokios, kai kaitinamasi natūraliose šiltose versmėse (onsen), hibridą – kubilas išnešamas po atviru dangumi, o vanduo papildomas jūros druska. Be galo smagu sėdėti šiltame vandenyje virš galvos raibuliuojant žvaigždėms arba ant veido krintant snaigėms...

Tiesą sakant, svarbiausias japoniškos pirties (nepriklausomai nuo jos prašmatnumo) principas yra panašus – draugiškai mirkti karštame (iki 45–50 °C) vandenyje. Nežinia, ar kubilą apskritai turėtume vadinti pirtimi, mat jis tikrai neskirtas praustis. Kadangi Japonijoje namukai nešildomi, o temperatūra kai kuriuose regionuose nukrenta net iki nulio, žmonės kubilu naudodavosi tam, kad prieš miegą sušiltų. Vandenį keisdavo retai, nors į kubilą lįsdavo ne tik visi šeimos nariai, bet ir svečiai. Tiesa, šiais laikais tiek visuomeninėse pirtyse, tiek privačiuose namuose prieš lipant į bendrą kubilą privaloma apsiprausti.

Shutterstock nuotr.
Teigiama, kad japoniškos pirtys profilaktiškai tinka nuo peršalimo ligų, taip pat padeda sergant reumatu, sąnarių, nervų, širdies ir kraujagyslių ligomis, medžiagų apykaitos sutrikimais, chronišku šlapimo pūslės uždegimu, puikiai nuima stresą. Beje, tradicinė japoniška pirtis turi ir daugiau įdomių atmainų – vanduo kartais pakeičiamas karštais nugludintais jūros akmenėliais, pjuvenomis, lapais arba smėliu. Pastarasis variantas labai tinka, jei vargina artritas, reumatas, inkstų ar šlapimo pūslės uždegimas, kai kurios ginekologinės ligos – žodžiu, bet kas, kam praverčia intensyvus šildymas.

Kaip naudotis japoniška pirtimi? Prieš lipant į bendrą kubilą, būtina nusiprausti po šiltu dušu. Paskui lipkite į kubilą ir pasėdėkite jame 10 min. Beje, svarbu, kad karštas vanduo neapsemtų širdies ploto. Išlipę iš vandens įkaitusį kūną gerai nutrinkite šiurkščia kempine ar rankšluosčiu. Tada dar įlįskite į kubilą 10–15 min. Išlipę apsivilkite švarų medvilninį chalatą ar susisupkite į pledą ir priepirtyje apie valandą pailsėkite, pagulėkite. Pasirengti pirmą kartą įlipti į gerai (iki 50 °C) įkaitintą vandenį prašmatnesnėse pirtyse padeda patarnautojai – pildami ant žmogaus vis karštesnį vandenį. Po pirties jie neretai palepina klientus ir masažu.

INFRARAUDONŲJŲ SPINDULIŲ PIRTIS: šiuolaikiškas sprendimas

Infraraudonųjų spindulių pirtis, deja, neturi tokių gilių tradicijų kaip visos kitos – Vakaruose ji išpopuliarėjo prieš 50 metų, Lietuvoje – dar vėliau. Čia nejaučiama jokių išskirtinių drėgmės ar karščio pojūčių, čia lengva išbūti bet kam, nes oras įkaista tik iki 45–55°C. Infraraudonieji spinduliai kaitina kūną, o ne orą – tad nors sėdėti kabinoje visai nekaršta, prakaituojama gausiai. Teigiama, kad šioje pirtyje išsiskyrusį prakaitą sudaro 80 proc. vandens ir net 20 proc. toksinų, o kitose pirtyse toksinų išsiskiria 4 kartus mažiau. Tuo ši pirtis laikoma išskirtine, čia neretai atliekamos detoksikacinės organizmo programos.

Jos veikimo principas yra toks – ilgųjų infraraudonųjų spindulių energiją absorbuoja žmogaus ląstelės, o tai sukelia rezonansą: ląstelių veikla suaktyvėja, pagerėja kraujo apytaka, kraujo ląstelėse padaugėja deguonies, pagreitėja medžiagų apykaita, atsiranda daugiau energijos. Teigiama, kad infraraudonieji spinduliai padeda gyti žaizdoms, mažina kraujosruvas, celiulitą, malšina menstruacinius ir galvos skausmus, ramina nervų sistemą. Reguliariai lankantis infraraudonųjų spindulių pirtyje stiprėja žmogaus imuninė sistema, gerėja organizmo atsparumas, mažėja spuogų. Ši pirtelė lengvai įrengiama ir greitai (vos per 10 min.) paruošiama. Tai – dar viena jos populiarumo priežastis.

Kaip naudotis infraraudonųjų spindulių pirtimi? Pirmąkart pirtyje užtenka pabūti 15 min., vėliau laiką galima ilginti iki 30 min. Ant suoliuko pasitieskite rankšluostį ir sėdėkite nuleistomis kojomis, kadangi pirtyje gausiai prakaituojama. Išėjus iš pirties geriausia vengti kontrastų, užtenka tiesiog nusiprausti po šiltu dušu. Į infraraudonųjų spindulių pirtį siūloma eiti vieną kartą, bet reguliariai. Nepamirškite po pirties atsigerti – prakaituojant netenkama itin daug vandens.

Fotolia nuotr.
VANTŲ GALIA

Beržų. Viena populiariausių, nes dėl korėto lapų paviršiaus gerai sugeria prakaitą. Valo odą, malšina uždegimą, lengvina kvėpavimą, skatina prakaituoti, mažina stresą.
Ąžuolų. Ypač tinka vyrams. Mažina kraujo spaudimą, kaitina, valo riebią, spuoguotą odą, netinka sausai.
Dilgėlių. Mažina kraujo spaudimą, nervinę įtampą, skatina kraujotaką, gydo reumatą. Naudoti labai atsargiai!
Liepų. Labai tinka moterims. Puikiai valo odą (tinka ir jautriai), kelia nuotaiką, mažina karščio pojūtį, galvos skausmą. Vanta su žiedais tinka nuo kosulio, peršalimo ligų.
Šermukšnių. Malšina uždegimą, gerina virškinimą, suteikia harmonijos, ramina, moterims padeda įveikti seksualinį šaltumą.
Eukaliptų. Jose gausu eterinio aliejaus, o šie padeda sergant peršalimo ligomis, nuo gerklės skausmo, kosint (gerai kelioms minutėms panardinti į ją nosį ir pakvėpuoti). Malšina sąnarių skausmus.
Obelų. Žadina moterų jausmingumą, didina jų patrauklumą, gerina nuotaiką, fizines jėgas.

Atsargiai – šilumos smūgis!

* Didelis karštis – rimtas išbandymas žmogaus organizmui, jis ypač pavojingas sergantiesiems širdies ligomis. Todėl nereikėtų pirtyje kankintis – padažnėjęs širdies plakimas, svaigstanti galva, sausumas burnoje, mirgėjimas akyse, pykinimas, silpnumas rodo, kad procedūrą reikėtų baigti.

* Turėkite omenyje, kad garinėse pirtyse karštis sunkiau pakeliamas, tad paisykite ne termometro duomenų, o organizmo siunčiamų signalų.

* Pasijutę blogai, nepulkite strimgalviais į lauką – jei įmanoma, lėtai nusileiskite ant žemiausio gulto ar netgi ant žemės ir šiek tiek pasėdėję išeikite į priepirtį ar kitą vėsesnę vietą.

* Išėję atsigulkite, atsigerkite vandens, pasistenkite, kad patalpoje netrūktų šviežio oro. Jeigu jaučiate, kad tuoj neteksite sąmonės, pauostykite amoniako. Jei savijauta negerėja, gali būti, kad patyrėte šilumos smūgį, tad teks kviesti greitąją pagalbą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis