Sveika ar nesveika valgyti mėsą? Mitybos specialistų nuomonė

Diskusijos, kokios rūšies gyvūnas yra žmogus – žolėdis ar mėsėdis, nerimsta. Vegetarai tikina, kad mūsų protėviai ilgą laiką mito augaliniu maistu, o medžioti žvėris buvo priversti tik išskirtiniais atvejais. Tokiam požiūriui prieštarauja ir istorikai, ir medikai.

Sunku būtų vegetarizmą pavadinti nauja mada – šis mitybos būdas praktikuotas jau prieš kelis tūkstančius metų, tiesa, dažniau – religiniais sumetimais: mėsos atsisakydavo indų jogai, senovės Egipto žyniai, Kinijos daoistai, taip pat pirmieji krikščionys bei judėjai. Tarp garsiausių pasaulio vegetarų yra ir mokslininkų, ir politikų, ir rašytojų, ir pramogų pasaulio atstovų.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad vegetarizmas yra veikiau išimtis nei mitybos norma. Remiantis įvairiais statistiniais duomenimis, galima daryti išvadą, kad šio mitybos principo laikosi maždaug 10 proc. visų pasaulio gyventojų. Net 70 proc. visų pasaulio vegetarų gyvena Indijoje. Vis dėlto net ir šioje šalyje vegetarai sudaro tik trečdalį visų gyventojų.

Požiūriui, esą mėsą žmonės buvo priversti valgyti tik išskirtiniais atvejais, prieštarauja ir istorikai. Archeologas dr. Eugenijus Jovaiša, rašydamas apie laikus iki Kristaus gimimo, tvirtina: „Dažnai galime perskaityti teiginį, kad pirmasis žmonių užsiėmimas buvo miško gėrybių rinkimas. Tarsi žmonės būtų žolėdžiai! Ši mintis – visiškas nesusipratimas. Juk žmogus, savo aplinkos grobuonis, be gyvulinės kilmės maisto negalėjo išgyventi. Tad uogos, riešutai, augalų šaknys tebuvo garnyras...“ Jam pritaria ir gastroenterologas dr. Vaidotas Urbonas: „Žmogus mėsą valgė visais laikais ir visuose kraštuose. Jei tikime Darwino evoliucijos teorija ir tuo, kad išsivystėme iš beždžionių, reikia pripažinti ir tai, kad jos taip pat mėsą valgo.“

Tokie pat diskutuotini yra ir teiginiai, esą mūsų organizmas nepritaikytas mėsai virškinti, nes neturime iltinių dantų jai draskyti, ilgų nagų grobiui laikyti, mūsų žandikaulis labiau primena žolėdžių, o žarnynas yra dvigubai ilgesnis nei liūto ar tigro. Mokslininkai tuo labai abejoja. „Tai, kad žmogaus organizmas nepritaikytas mėsai virškinti, yra visiška nesąmonė, – teigia JAV gyvenanti mitybos terapijos specialistė Daiva Gaulytė. – Žmogaus skrandis išskiria rūgštį, kuri skaldo baltymus, o žolėdžio tokios rūgšties neišskiria. Taip, žmonių žarnynas yra ilgesnis nei mėsėdžių gyvūnų, bet gerokai trumpesnis nei žolėdžių. Be to, žmonės neatrajoja ir neturi kelių skrandžių, jų žarnynas nevirškina augaluose esančios celiuliozės, šios skaidulos tiesiog pasišalina. Tai rodo, kad žmogus yra visaėdis.“

Mėsa yra būtinas produktas ne tik raumenims, bet ir smegenims.
Shutterstock nuotr.
Būtinybė ar užgaida?

Net griežčiausi vegetarai nesiginčija, kad mėsa kai kuriems žmonėms kažkada buvo vienintelis būdas išgyventi. Dėl augmenijos skurdumo ir sezoniškumo jie turėjo medžioti žvėris. Net tada, kai, išplitus žemdirbystei, nestigo grūdų, pagrindiniai patiekalai ant didikų stalų buvo mėsiški. Mėsa stengdavosi stiprintis ir sunkiai dirbantys valstiečiai. Jie tikėjo, kad toks maistas suteikia jėgų. Vegetarai tvirtina priešingai – neva mėsa tik apsunkina, jos privalgęs žmogus jaučiasi vangus ir mieguistas, o valgantieji žalią maistą kunkuliuoja energija. Deja, augalinio maisto turi suvalgyti keliolika kartų daugiau, kad gautum tą patį energijos kiekį, kokį gauni iš mėsos. „Bendros maistinių medžiagų taisyklės yra tokios: 40 proc. mūsų raciono turi sudaryti angliavandeniai, 30 proc. – baltymai, 30 proc. – riebalai: tiek gyvūniniai, tiek augaliniai, tik svarbu, kad būtų natūralūs, chemiškai neapdoroti, – sako D. Gaulytė. – Kuo įvairesnį maistą valgome, tuo mažesnė rizika persivalgyti, nes gauname įvairių maisto medžiagų. Kai ląstelės pasotintos, mažiau jaučiamas alkis.“

„Žmogus mėsą valgė visais laikais ir visuose kraštuose. Jei tikime Darwino evoliucijos teorija ir tuo, kad išsivystėme iš beždžionių, reikia pripažinti ir tai, kad jos taip pat mėsą valgo.“Dr. Vaidotas Urbonas

Galbūt galime suprasti sunkiai fiziškai dirbančius ar sportuojančius mėsėdžius, bet ar verta kepsnius kimšti prie knygų ar kompiuterių kiaurą dieną sėdintiems studentams bei tarnautojams? Mitybos specialistė nesutinka, kad šiais laikais nebėra jokios gyvenimiškos būtinybės valgyti mėsą. Šis produktas, pasak jos, būtinas ne tik raumenims, bet ir smegenims. „Jei deformuojasi kaulai ar ima važiuoti stogas, tai jau gyvenimiška būtinybė ar dar ne? – klausia D. Gaulytė. – Konsultuodama žmones dažnai susiduriu su skaudžiais vegetarizmo padariniais: pradedant kaulų deformacija, nėščiųjų persileidimu, mažakraujyste, baigiant psichikos sutrikimais. Nepatikėsite, bet daugybė tokių neurologinių negalavimų, kaip ir atitrūkimas nuo realybės, mąstymo, dėmesio koncentracijos sutrikimai neretai kyla dėl to, kad smegenys negauna pakankamo kiekio gyvūninių aminorūgščių ir riebalų.“

Gydytojas V. Urbonas teigia, kad vegetariška mityba rizikingiausia yra mažiems vaikams, ką tik perėjusiems nuo motinos pieno prie įvairesnio maisto, ir kūdikius maitinančioms moterims, nes mažakraujyste gali susirgti ir pačios, ir jų maitinamas mažylis. Pavojinga vegetarizmo idėjų vaikytis ir paaugliams. „Augančiam organizmui labai reikia geležies ir cinko. Cinko stoka sukelia žemaūgiškumą, stabdo lytinį brendimą. Pavojus dėl geležies stokos susirgti mažakraujyste ypač kyla paauglėms, kurioms prasideda menstruacijos“, – sako medikas. Gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė, kalbėdama apie paauglius ir vegetarizmą, įžvelgia dar vieną problemą: „Paauglių racionas dar nėra pasiekęs tokios įvairovės kaip suaugusio žmogaus, nes jie viską renkasi pagal skanu ar neskanu principą. Jei dar išbrauksi ir viską, kas mėsiška, liks tik sausainiai ir traškučiai.“

Su maistu gauname tik apie 20 proc. viso cholesterolio, ir didesnį pavojų kelia ne mėsa, o medus, saldumynai, miltiniai gaminiai.
Shutterstock nuotr.
Sojos vietoj mėsos

„Pagrindiniai mineralai, dėl kurių verta valgyti mėsą, yra geležis ir cinkas. Jei mėsą vertinsime kaip baltymų šaltinį, tai pieno ir kiaušinio baltymas yra vertingesnis. Aišku, tiems, kurie atsisako visų gyvūninių produktų, problemų kyla ir dėl baltymų“, – teigia V. Urbonas. Jeigu trūksta geležies, pasireiškia mažakraujystė, jos požymiai – blyški oda, silpnumas, nuovargis, galvos skausmas, mieguistumas. Geležies deficitas dažniausiai pastebimas praėjus 4 mėnesiams nuo vegetariško maitinimosi pradžios, kai išeikvojamos organizme esančios geležies atsargos. Jeigu trūksta cinko, vaikai lėčiau auga, bręsta, lėčiau gyja žaizdos, netenkama svorio, kamuoja nuovargis, nervinė įtampa, susilpnėja imuninė sistema, gali atsirasti netgi nuotaikos, regėjimo sutrikimų. Svarbiausi šių mikroelementų šaltiniai yra mėsa ir žuvys. Aišku, yra jų ir ankštiniuose produktuose, riešutuose, grikiuose, lapinėse daržovėse, bet mokslinė bendruomenė tebesilaiko požiūrio, esą šie mineralai iš augalinių produktų įsisavinami kur kas prasčiau. Teigiama, kad iš augalinio maisto gauname tik 10 proc., o iš gyvūninio net 30 proc. jame esančios geležies. Kompensuoti šį trūkumą galima papildais, geležį padeda įsisavinti papildomai vartojamas vitaminas C. Kita vertus, papildai, pasak V. Urbono, yra vaistai, juos vartojant nuolat, geležies lengva perdozuoti (tai beveik neįmanoma gaunant jos su maistu), o tai ne mažiau pavojinga nei šio mikrolemento trūkumas – geležis yra stiprus oksidatorius, didina laisvųjų radikalų kiekį.

Mėsėdžiai dar dažnai kalba apie vitaminą B12 – jo esą yra tik gyvūniniuose produktuose, tačiau vegetarai neretai atremia, kad indai šios problemos beveik neturi, nors mėsos valgo itin nedaug. Tiesa gana pikantiška: pasirodo, šio vitamino šaltinis yra ne tik stambieji gyvūnai, bet ir plika akimi nepastebimi žemėje esantys mikroorganizmai. Taip, taip, visi tie matomi ir nematomi kirmėliukai, kuriuos skubame sunaikinti ir kruopščiai nuplauti vandeniu. Atsisakiusieji mėsos turėtų pamiršti pedantiškumą ir sterilumą valgydami daržoves... „Reikia pripažinti, kad indai vitaminu B12 apsirūpina dėl prastų sanitarinių sąlygų, – teigia D. Gaulytė. – Beje, šiauriečiams daugiau mėsos verta valgyti ir dėl vitamino D. Šiauriau 45° geografinės platumos (Lietuva yra maždaug ties 55°) UVB bangų intensyvumas dėl spindulių kritimo kampo nėra pakankamas, kad pagamintų reikiamą kiekį šio vitamino, tad turime jo su maistu gauti kur kas daugiau nei pietiečiai.“

Teigiama, kad iš augalinio maisto gauname tik 10 proc., o iš gyvūninio net 30 proc. jame esančios geležies.

Yra ir dar viena problema: vegetarai, bandydami kompensuoti tai, ko negauna su mėsa, neretai prisidaro daugiau bėdos. Mėsą dažnai pakeičiančios sojos ir jų produktai sulaukia vis daugiau kritikos, nors baltymų šiuose augaluose yra beveik 2 kartus daugiau nei mėsoje. Kalbama, kad sojos trukdo įsisavinti kalcį, geležį, varį, cinką ir taip didina maisto medžiagų trūkumą. „Šie ankštiniai augalai tikrai nėra labai vertingas dalykas, – pripažįsta V. Urbonas. – Juose yra tam tikrų medžiagų, kurios slopina virškinimo fermentų veiklą. Be to, sojos paprastai būna genetiškai modifikuotos, dažnai sukelia alergiją, o jų baltymai yra gana prasti.“ Energijos trūkumą vegetarai neretai bando kompensuoti miltiniais patiekalais ir saldumynais, bet tokia taktika primena bėgimą nuo vilko ant meškos – mat toks maistas ne tik labiau tukina, bet ir yra kenksmingesnis sveikatai. „Kad apdorotų vieną molekulę gliukozės, organizmas turi sunaudoti 56 molekules magnio ir didelį kiekį vitamino B. Beje, gliukozė – tai ne tik cukrus, bet ir tokie sveiki produktai kaip medus, vaisiai. Taigi netenkame daug mineralų, o gauname jų ne taip daug, kaip įsivaizduojame. Tyrimai rodo, kad Amerikoje mineralų kiekis daržovėse per pastaruosius 50 metų yra sumažėjęs perpus. Tai bloga žinia ne tik vegetarams, juk gyvuliai taip pat minta mažiau vertingu pašaru“, – teigia D. Gaulytė.

Tikri ir tariami pavojai

Didžiausiu vegetariškos mitybos privalumu laikomas mažesnis blogojo cholesterolio kiekis. Dėl to vegetarai rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, juos rečiau kamuoja padidėjęs kraujospūdis. Dr. V. Urbonas tvirtina, kad šios žinios jau yra kiek pasenusios. „Pastaruoju metu apie cholesterolį kalbama ne tik blogai. Jis būtinas mūsų gyvybinėms funkcijoms: smegenų ląstelėms funkcionuoti, tulžies rūgščiai gaminti ir pan. Aišku, kai blogojo ir gerojo cholesterolio santykis pažeidžiamas, nėra gerai, bet teiginys, esą dėl to kaltas tik gyvūninis maistas, jau yra atgyvenęs. Na, nebent valgytume vien riebalus. Šiaip jau su maistu gauname tik apie 20 proc. viso cholesterolio, o didesnį pavojų kelia ne mėsa, bet medus, saldumynai, miltiniai gaminiai“, – teigia jis.

Kvaila kišti žmogui mėsą, jei jį nuo jos purto. Tai tikrai nėra privalomas valgyti produktas.
Shutterstock nuotr.
Kitas vegetarų mėgstamas argumentas – mėsa sukelia daugybę onkologinių ligų. Kai kurie tyrimai rodo, kad rizika susirgti vėžiu mėsėdžiams gali padidėti iki 60 proc. Kalbama ne tik apie skrandžio ar žarnyno, bet ir apie plaučių, krūtų, šlapimo pūslės, gerklų, stemplės, gimdos kaklelio auglius, taip pat kraujo vėžį. V. Urbonas tokią informaciją vertina atsargiai. „Taip, keli tyrimai patvirtina, kad raudona mėsa gali prisidėti prie storosios žarnos vėžio atsiradimo, bet dėl kitų vėžio formų labai abejočiau – tai patvirtinančių patikimų mokslinių duomenų nėra.“ Gydytoja dietologė E. Gavelienė mano, kad šių tyrimų patikimumą silpnina tai, kad neatsižvelgiama į kitus veiksnius – juk mėsos paprastai atsisako savo sveikata besirūpinantys žmonės, tad jie valgo sveikesnį ir įvairesnį maistą, mažiau vartoja alkoholio, nerūko, daugiau sportuoja ir pan.

Reikia pripažinti, kad vegetarų pasakojimai apie mėsėdžių žarnose pūvančią ir kraują nuodijančią lavonieną skamba ne tik baugiai, bet ir gana įtaigiai. Pasak jų, valgant daug mėsos, keičiasi žarnyno mikroflora, daugėja puvimo bakterijų, purinų, o šie rūgština ir nuodija kraują. „Mėsa tikrai keičia žarnyno mikrofloros sudėtį, – pripažįsta V. Urbonas. – Tik niekas negali pasakyti – į gerąją ar į blogąją pusę. Purinai yra medžiagos, būtinos kiekvienai ląstelei, iš jų susidaro nukleorūgštys – mūsų organizmo gyvybinis pagrindas. Aišku, kai purinų yra per daug, gali padaugėti šlapimo rūgšties, o tai – viena iš podagros priežasčių.“ D. Gaulytė pabrėžia, kad puvimo procesas prasideda ne tada, kai rūgščių per daug, o tada, kai jų trūksta, tad teigdami, jog mėsa ir rūgština, ir pūva, vegetarai prieštarauja patys sau.

Kitas vegetarų mėgstamas argumentas – mėsa sukelia daugybę onkologinių ligų. Kai kurie tyrimai rodo, kad rizika susirgti vėžiu mėsėdžiams gali padidėti iki 60 proc. Kalbama ne tik apie skrandžio ar žarnyno, bet ir apie plaučių, krūtų, šlapimo pūslės, gerklų, stemplės, gimdos kaklelio auglius, taip pat kraujo vėžį. V. Urbonas tokią informaciją vertina atsargiai.

Specialistų nuomone, svarbu ir tai, kokią ir kaip apdirbtą mėsą valgome. „Jei kalbėsime apie geležį, tai daugiausia jos turi kiauliena ir jautiena. Aviena, triušiena vargu ar sveikesnė, gal tik egzotiškesnė, dėl to ir labiau vertinama. Kur kas svarbiau, manau, yra tai, kaip ta mėsa užauginta: ekologiškai ar fermoje, kur gyvulys šertas antibiotikais, augimo hormonais ir ganėsi kur nors prie greitkelio, – pabrėžia V. Urbonas. – Geriau mėsą virti nei kepti. Gali būti, kad žarnos vėžys gresia labiau dėl riebalų, su kuriais mėsą kepam, nei dėl pačios mėsos. Aukščiausios kokybės daktariška dešra ar pieniškos dešrelės, manyčiau, yra sveikiau už aliejuje skrudintą kepsnį. Svarbu, kad produkte būtų kuo mažiau druskos, konservantų, kad jis nebūtų rūkytas.“

D. Gaulytė pabrėžia, kad nelabai geras ir mūsų įprotis valgyti vien mėsos filė: „Kumpio, riebalų, kepenų, žarnų ir kitų organų maistinių medžiagų sudėtis skiriasi. Raumenyse nėra visų reikalingų aminorūgščių, tad reikėtų vartoti visas gyvūno kūno dalis. Be to, toks iš mūsų protėvių paveldėtas valgymo būdas rodo ir pagarbą gyvuliui.“ Pasak D. Gaulytės, užsikąsti mėsą geriau ne šviežiomis, o raugintomis daržovėmis – šios padeda ją geriau suvirškinti.

DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Apie etiką

Kad ir kokia sveika ar skani būtų mėsa, daug žmonių jos atsisako dėl etinių motyvų. Prieš žiaurų elgesį su gyvūnais protestuojantys žalieji, apsipylę raudonais dažais ir susivynioję į skerdienos pakuotes, skelbia šokiruojamą žinią: žudomus gyvūną ir žmogų skiria tik vienas žingsnis. Kita vertus, reikia pripažinti, kad žmonija, tūkstančius metų mintanti mėsa, šio žingsnio taip ir nežengė. Ar bandant įrodyti, esą žmogaus gyvybė verta tiek pat kiek triušio ar paršelio, nerizikuojama šios vertybių sistemos sugriauti? Beje, jei jau kalbame apie pagarbą gyvajai gamtai, nereikėtų ignoruoti ir augalų – vis daugiau tyrimų rodo, kad jie taip pat geba jausti. Ne veltui mūsų protėviai atsiprašydavo ne tik skerdžiamo gyvulio, bet ir pjaunamo medžio ar kertamų rugių.

Pasak D. Gaulytės, teiginiai, jog pramoninė gyvulininkystė prisideda prie globalinio atšilimo ir taršos, yra teisingi, bet ne mažiau kenkia ir pramoninė žemdirbystė. „Šluojant viską nuo žemės paviršiaus ir sodinant tik tokias dažniausiai genetiškai modifikuotas monokultūras kaip sojos, rapsai ir kukurūzai, visai ekosistemai daroma didžiulė žala. Daugybė dirbamų plotų pasaulyje dėl dirvožemio erozijos jau yra virtę dykuma. 2/3 planetos žemių yra neįmanomos arti, bet gyvuliai jose gali puikiai ganytis ir palaikyti natūralų gyvybinį ekosistemos ciklą.“

Dar teigiama, kad mėsos valgymas neigiamai veikia psichiką ir charakterį. Pagal indų filosofiją, mėsėdžiai yra agresyvūs, materialistai, neturintys gerų, kilnių idėjų, jiems sunkiai sekasi kūrybinis darbas. Tai bandoma pagrįsti ir moksliškai – esą į skerdžiamo gyvūno kraują patenka streso hormonai, tad vartodami tokią mėsą ir patys žvėrėjame. Įdomus faktas – austrų archeologų grupės Efese rasti gladiatorių kaulai parodė, kad šie žiaurių kovų dalyviai daugiausia mito augaliniu maistu. Piktų, agresyvių ir kategoriškų žmonių tarp mintančių vien ekologišką, žalią ar vegetarišką maistą bent jau man teko sutikti daugiau nei tarp visaėdžių. Tai galima suprasti – kai esi iš visų pusių nuolat puolamas mažumos atstovas, nori nenori turi šiepti dantis, kad apgintum save ir savo ideologiją. Tik reikėtų suprasti ir tai, kad mėsėdžiams taip pat nepatinka būti vadinamiems žudikais ir lavonienos valgytojais vien todėl, kad laikosi iš savo protėvių paveldėtų mitybos tradicijų.

„Manyčiau, kategoriškumo čia nereikėtų, – teigia V. Urbonas. – Kvaila kišti žmogui mėsą, jei šį nuo jos purto. Tai tikrai nėra privalomas valgyti produktas. Kita vertus, juokinga, kai žmogui net silpna kaip norisi mėsos, bet jis jos atsisako dėl kieno nors primestų ir ne visada pagrįstų su sveikata ar etika siejamų motyvų.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis