Konsultuoja psichologė psichoterapeutė mokslų daktarė Viktorija Grigaliūnienė

Mes su vyru ruošiamės skirtis. Kaip pasakyti vaikui, kad tėtis su mumis nebegyvens?
Nemalonią naujieną reikia pranešti kuo anksčiau, kad neatsitiktų taip, jog vieną rytą atsibudęs vaikas staiga sužino, kad tėtis išėjo. Būtų geriausia, jei šeima, nutarusi skirtis, kreiptųsi į šeimos į psichologą pasitarti, kaip pranešti vaikui apie skyrybas. Ne tik darželinukas, bet ir pradinukas skyrybas suvokia kaip vieno tėvų netektį. Todėl reikėtų pabrėžti, kad vaikas ir toliau turės abu tėvelius. Mama ir tėtis turėtų pasisodinti vaiką šalia ir suprantamai paaiškinti: „Mamytė ir tėvelis tave labai myli, bet negali būti kartu, nori gyventi atskirai. Tačiau mes tave labai mylime, tu visą laiką turėsi ir tėtį, ir mamą.“

Dukrelei rūpi žinoti, kodėl kiti tėčio vaikai (iš pirmos santuokos) negyvena kartu su mumis.
Mergaitei paaiškinkite, kad tie kiti tėčio vaikai turi savo mamą, negali vienu metu gyventi dviejose vietose: ir su mama, ir su tėčiu. Tačiau kalbėkite taip, kad vaikui nekiltų mintis, jog tų vaikų mama yra geresnė, nes jie ją pasirinko, o tėtis blogesnis, arba kad tėčio meilė aniems vaikams yra kitokia. Dukteriai pasakykite: „Tėtis myli savo vaikus, bet juos myli ir mama. Jie gyvena pas ją, o kai nori pabūti su tėčiu, atvažiuoja pas mus. Bet grįžta į savo namus, nes ten stovi jų lovos. Ten jų knygos, šalia yra mokykla.“ O mažesniam vaikui galima pasakyti: „Turi močiutę ir senelį, jie tave myli, tu dažnai pas juos nuvažiuoji į svečius, bet pas juos negyveni, nes čia turi savo lovą, savo namus.“

Mūsų laiptinėje dažnai nakvoja benamis. Vaikas nuolat klausinėja, kodėl tas dėdė neturi namų. Ką turėčiau atsakyti?
Vaikui smalsu, kas, kur ir kodėl, tuo reikia džiaugtis. Gaudamas atsakymus į savo klausimus, jis susidaro tam tikrą nuomonę apie pasaulį, tad negalima „atsimušinėti“: „nežinau“, „vėliau papasakosiu, tu per mažas“ arba „kai paaugsi, suprasi“. Tačiau atsakydami į mažylio klausimus tėveliai turi būti budrūs ir gudrūs, atsižvelgti į jo amžių ir brandą, asmenybės savybes. Labai jautrus vaikas, tėvams pradėjus pasakoti, kad benamis visą laiką gyvena gatvėje, neturi artimųjų, kad šie kažkada jį išmetė iš namų, labai susijaudins. Kad taip nenutiktų, suaugusieji turi būti kūrybiški, bet jokiu būdu nesekti „pasakų“ ar nekurti išgalvotų istorijų (panašių į „radome tave kopūstuose“). Ateis laikas, kai vaikas sužinos tiesą, o pasąmonėje jau bus įrėžta patirtis, kad tėvai – melagiai, jais negalima pasitikėti. Pradės manyti, kad nieko bloga nenutiks, jei ir pats retsykiais pameluos.
Jei apie benamį klausia trimetis, vaiko labai neįjautrindami pasakykite dalį tiesos: „Dėdė labai sunkiai dirbo, pavargo ir prigulė pailsėti.“ Bet vyresniam, penkerių šešerių metų darželinukui, pamačiusiam gulintį benamį ar gatvėje pargriuvusį alkoholiką, galite atskleisti daugiau: „Tas vyras netinkamai elgiasi, geria tokį skystį, nuo kurio parpuola, jam skauda galvą, būna bloga ir nebegali pareiti namo.“ (Jokiu būdu negalima sakyti, kad tai blogas žmogus!) Vėliau, kai vaikui aiškinsite apie alkoholio žalą, galėsite paklausti: „Prisimeni gatvėje gulėjusį žmogų? Jis vartojo alkoholį, prarado namus, neturi darbo, nes niekas nenori tokių žmonių.“ Tada vaikas jūsų žodžius susies su tuo, ką matė.

Kaip paaiškinti vaikui, kodėl nevažiuojame atostogauti prie šiltos jūros (į Egiptą), tarkim, kaip darželio draugas Petriukas?
Pirmiausia priminkite, ką veikiate atostogaudami, o ne lyginkite, ką darote ir ko ne, kad vaikui neatrodytų, jog ko nors netenka. Pasakykite: „Visos šeimos kur nors atostogauja: prie ežero, Palangoje ar pas senelius kaime. Petriukas važiuoja prie šiltos jūros, nes jam ir jo tėveliams ten patinka. O mes važiuojame prie ežero. Prie jo mums patinka, nes tėtis mėgsta žvejoti, ten labai graži žalia žolė ir tu gali lakstyti basas. Prisimeni, kaip buvo smagu, kai gyvenome palapinėje?“ Jei paklausia vyresnis, aštuonerių devynerių metų, vaikas: „Kodėl mes neskrendame atostogauti kur nors toliau?“, reikėtų nebijoti pasakyti: „Mes dirbame, bet negalime uždirbti tiek pinigėlių, kad važiuotume taip toli. Tai daug kainuoja. Mums reikia sutvarkyti namus, nupirkti tau naujų drabužėlių į mokyklą.“ Supažindinkite vaiką su tikrove, kad žinotų, kokia šeimos finansinė padėtis. Labai dažnai tėvai slepia tiesą, stengiasi, kad atžalėlei nieko netrūktų, už paskutinius pinigus perka gerų drabužių, leidžia į mokamus būrelius, todėl vaikas yra įsitikinęs, kad viskas gerai. Ir staiga į klausimą apie Egiptą išgirsta, kad tėvai neturi pinigų. Suprantama, vaikui kyla pyktis, tiesą gali suvokti kaip melą, nes iki tol viskam pinigų buvo, niekada niekas nė neužsiminė, kad trūksta. Patarčiau nenušalinti vaiko nuo šeimos gyvenimo, visiems susėsti ir kalbėti, ką planuojate pirkti, kiek išleisti pramogoms, ką – striukę ar batus šį mėnesį pirksite. Tada kai vaikas paklaus, kodėl neskrenda į Egiptą, tėvai galės pasakyti: „Žinai, kad mes tiek daug neuždirbame. Tačiau jei šiais metais nepirksime naujos striukės, dviračio, neišlaidausime žaislams ir pramogoms, po dvejų trejų metų galbūt ir galėsime atostogauti Egipte.“ Tai girdėdamas vaikas galės rinktis, ar kas kartą prašyti naujų žaidimų ir mašinų, ar pataupyti, apsieiti be jų ir įdomiau paatostogauti.

Laukėme broliuko, bet gimė sesutė. Mažylis jaučiasi nuviltas, klausia, kodėl gimė sesė, nors norėjo brolio.
Jei moteriai pastojus vyras džiaugiasi, kad gims berniukas, šeimoje vyrauja sūnaus laukimo nuotaikos. Tai persiduoda ir mažyliui, kuris labai įsijaučia į lūkesčius. Dėl tokios padėtis yra šiek tiek kalti suaugusieji, kuriuos kartais suklaidina ir gydytojas. Jei taip nutinka, vaikui galima paaiškinti, kad aparatūra ir gydytojai kartais klysta, nes mamos pilvelio vidaus negali labai gerai matyti, ir garsiai pasidžiaugti, kokios gražios lėliuko akys, koks putlutis ir pan. Apie gimsiančio kūdikio lytį patartina kalbėti tik tada, kai gimsta, kad vyresnėliui nekiltų neigiama nuostata. Tačiau natūralu, kad trejų ketverių metų berniukas nori brolio, su kuriuo galėtų stumdyti mašinas, žaisti, ir net neįsivaizduoja, kad gali gimti mergaitė. Tėvai, išgirdę mažylio kalbas apie brolį, turėtų ruošti tam, kad gali gimti ir sesė: „Niekas nežino, kas gims, pilvelyje nieko nematyti. Gali būti brolis, bet gali gimti ir sesė.“ Reikėtų papasakoti, ką galėtų su ja veikti, kad paaugusi sesė išvirs valgyti, padės susitvarkyti kambarį. Vaiką lengva įkalbėti. Netrukus jis gali pasakyti: „Gerai bus ir sesė.“

Nugaišo dukrelės žiurkėnas. Paslapčia jį išmečiau į konteinerį. Kai ji paklausė, kur dingo žiurkiukas, pasakiau, kad susirgo, todėl nuvežiau pas gyvūnėlių gydytoją. Žiurkiukas pasveiko ir greitai pabėgo, nespėjau pagauti. Ar tinkamai paaiškinau?
Mažas, dvejų trejų metų, vaikas gyvūnėlio netektį labai jautriai išgyvena, nes prie jo labai prisiriša. Ikimokyklinukas mirties nesuvokia, nesupranta, kas tai yra, kodėl gyvūnėlis nugaišo, todėl gali sunkiai išgyventi. Vaikui bus neramu, blogai miegos. Tad istorija, kad žiurkiukas pabėgo ir surado kitus namus, yra priimtina, vaikas tokio melo neišsiaiškins. Panaši padėtis susiklosto ir tada, kai namie laikoma katytė atsiveda kačiukų. Suaugusieji juos užmigdo, o iš darželio grįžusiems mažyliams paaiškina, kad išdalijo pažįstamiems ar draugams ir dabar kačiukai turi savo namus. Tik maždaug aštuntais vaiko gyvenimo metais, kai išsivysto aukštesnieji jausmai, mirtį vaikas pradeda suvokti kaip visišką išnykimą, galutinį gyvenimo etapą. Nuo tada vaiką galima mokyti išgyventi išsiskyrimą, gedėti ir suprasti, kad pasaulyje nėra viskas tik labai gražu, kad ko nors netekti yra nieko bloga, kad su netektimi susiduriame gana dažnai – netenkame draugų, senelių, išsiskiriame, susipykstame... Todėl nugaišusio augintinio, kai penkiametis ar pradinukas namie, tėvai neturėtų iškart išnešti. Reikėtų atlikti laidotuvių ceremoniją: gyvūnėlį pakasti kieme, supilti kapelį. Nereikia bijoti, kad vaikas verkia. Tai įprasta gedėjimo reakcija. Tačiau tėvai turėtų leisti paverkti, būti šalia vaiko ir guosti: „Taip, tai labai liūdna, mums taip pat sunku“, paaiškinti, kad viskas kada nors baigiasi. Ne tik gyvūnėliai nugaišta, bet ir gėlės nuvysta.