Santuokos krizės - kada jos ištinka ir kokios atneša naudos

Apie krizes žmonės viešai nekalba, tačiau apie jas galime spręsti pagal skyrybų statistiką – žmonės daugiausiai skiriasi pirmais–septintais ir maždaug septynioliktais santuokos metais.

Išgyvendami krizes ne tik prarandame, bet ir atrandame. Krizė­ – tai laikotarpis, kada mes, nors ir bijome pokyčių, negalime gyventi kaip anksčiau. Mums kažkas atsitinka ir tenka atsisveikinti su savo praeitimi bei susitikti su nežinoma ateitimi. Krizės metu mus apninka anaiptol ne patys maloniausi jausmai – liūdesys atsisveikinant su praeitimi ir nerimas žvelgiant į ateitį.

Išgyvendami krizę regresuojame

Santuokos krizės nėra pirmosios krizės mūsų gyvenime. Prisiminkime kad ir mokyklinį išleistuvių vakarą. Kad ir kaip nemėgote mokyklos, ko gero, prie jos vis tiek buvote prisirišę. Ir štai, pasibaigus išleistuvėms, su liūdesiu suprantate, kad to, kas buvo, daugiau nebebus – nei bendraklasių, nei iki skausmo pažįstamo suolo, nei mokytojų. Niekada. Šis suvokimas verčia verkti.

O priekyje – nežinomas, nors ir kiek viliojantis savarankiškas gyvenimas. Kas jame būsime – neaišku, dėl to neramu. Kita kartą mes netgi regresuojame ­– verkiame, tampame maži ir bejėgiai, prašome aplinkinių: nereikalaukite iš manęs labai daug ­– aš nenoriu suaugti! Neramu, tačiau nebaigę vidurinės, neįstosime į aukštąją.

Taigi emociškai krizė susijusi su liūdesiu, atsižadėjimu, ateities baime, naujais reikalavimais ir – dėl nepasitikėjimo – su nesąmoningu siekiu sugrįžti atgal į saugią praeitį. Todėl krizės metu žmonės kartais elgiasi neracionaliai, ekscentriškai.

Susižavėjimą lydi nusivylimas

Tradiciškai skiriamos dvi santuokos krizės – ankstyvoji ir vėlyvoji. Ankstyvoji santuokos krizė gali įvykti dvejopai. Pirmu atveju ­santuoka nuvilia iškart po vedybų. Moteris sako: „Viskas buvo gražu, kai jis man asistavo. Po vedybų pamačiau jį išgėrusį, o dar sužinojau, kad draugaudamas su manimi jis nevengė susitikinėti su kita. Verkiau, pykau ir supratau, kad jo nemyliu. Grįžau pas tėvus.“

Vyras sako: „Viskas buvo gražu, kai mes tik susipažinome. Maniau, kad ji kitokia nei visos – šokiuose atrodė pati gražiausia ir seksualiausia. Jau per vestuves supratau, kad jai labiausiai rūpi „skudurai“. O apsigyvenęs pas jos motiną tarsi praregėjau ir supratau, kad gyvenimo jos namuose nepakęsiu. Išėjau po metų.“

Ankstyvoji santuokos krizė įvyksta jaunystėje. Ji susijusi su dideliu susižavėjimu ir iš to kylančiu dideliu nusivylimu. Susižavėjimą skatina pati gamta: moteriški ir vyriški lytiniai hormonai kuriam laikui padaro žmogų mažiau išrankų savo partneriui, dėl to beveik bet kuris priešingos lyties žmogus gali kelti stiprų susižavėjimą. Aistra būna akla, ji apima psichologiškai nesubrendusius ir stipraus ryšio neturinčius žmones.

Nusivylimas ateina gana greitai, kartais po kelių pasimylėjimų. Regresas pasireiškia tuo, kad vyras tarsi vėl tampa paaugliu, užgeria su draugais, o mergina verkia mamai ant peties – abu tarsi grįžta į paauglystę. Gerai būtų, jei jie apskritai neskubėtų tuoktis, tačiau kartais sutuoktuves inspiruoja kuri nors pusė. Pavyzdžiui, ji pastojo, ir jis, kaip doras vaikinas, turėjo vesti; santuoką organizavo tėvai; jaunieji pasidavė aplinkinių spaudimui („jūs tokia graži pora“); tuokėsi iš išskaičiavimo („man tuomet trūks plyš reikėjo buto“), iš principo – iš pykčio ir keršto kitam, arba kad ištrūktų iš tėvų namų.

Ankstyvosios santuokos krizė naudinga, nes tuomet suprantama, kad seksualinis žavesys anaiptol nereiškia meilės. Mokomasi atskirti seksą ir meilę. Atsisveikinama su idealizavimu ir su nerimu laukiama – kada gi pagaliu pamilsime iš tikrųjų?

Gimę vaikai sukelia sumaištį

Antruoju atveju santuoka gali nuvilti gimus pirmiems vaikams. Tai įvyksta dažniausiai ketvirtaisiais–septintaisiais bendro gyvenimo metais. Ją komplikuoja ir gyvenimas su uošviais. Vėliau skyrybos būna retesnės. Moteris sako: „Maniau, kad mylėdamas mane jis mylės ir mūsų vaiką. O jis užsidaro, išgėrinėja, ilgai išbūna darbe ar su draugais. Mes rečiau mylimės, nors, tiesą sakant, aš pati kalta: mažiau domiuosi seksu, be to, sustorėjau, tapau tikra „mamytė“. Mane žeidžia, kad vyras žiūri į kitas moteris, ypač į pornografines gražuoles.“

Vyras sako: „Manau, kad ji labiau myli vaiką negu mane. Vaikas lipa į mūsų lovą miegoti, dažnai kelia naktimis – apie seksą negali būti nė kalbos. Miegame atskirai. Be to, gyvename kartu su jos tėvais, todėl jaučiuosi ne savo namuose – atrodo, uošviai už sienos viską girdi. Ji dažnai su manimi kalba irzliai, priekaištauja, juk dabar aš turiu daugiau užsidirbti – kas man už tai padėkoja?“

Be vaikų buvo lengva – jaunieji galėdavo kiek nori pramogauti ir keliauti. Dabar viskas komplikuojasi. Taip, vaikai gražu, tačiau jie tokie reiklūs – rėkia, kartais serga, trokšta maisto ir dėmesio! Abu sutuokiniai krizės metu regresuoja. Jie tarsi grįžta į asistavimo laikotarpį, buvusį prieš vedybas, tačiau, deja, dabar asistuoja kitiems.

Gerai būtų, jei motina tapusi moteris nenustotų žavėti vyro. Tačiau:

* Maitinimui ir vaiko priežiūrai gamta numatė bei hormonais formuoja kitokias kūno formas: gundoma merginos „vapsvos“ figūra virsta „konteinerio“ figūra, kurią gamta numatė motinai kaip tinkamą vaikui išnešioti bei apsaugoti.

* Maži vaikai siekia motinos dėmesio, lenda miegoti į sutuoktuvių lovą, taip atsistodami tarp sutuoktinių lyg „treti nereikalingieji“.

* Nėštumas, gimdymas ir mažų vaikų priežiūra nelaikomi prestižiniu darbu, tačiau, JAV ekonomistų nuomone, moters darbą namuose reikėtų finansiškai vertinti apie 30 000 dolerių per mėnesį – bet kiek iš tikrųjų gauna motinos?

* Mūsų kraštuose haremai nepopuliarūs, todėl vyrai, prarandantys žmonos seksualinį dėmesį, artėja prie nepalankiai vertinamų pasitenkinimo formų (masturbacija, pornografija, neištikimybė).

* Partneriai dažniausiai nelabai moka vertinti vienas kito pastangas: dirbančiam vyrui atrodo, kad žmona, likusi su vaiku, nieko nedaro, tik sėdi namuose. Motinai taip neatrodo. Jai trūksta pagarbos, įvertinimo.

Šios krizės metu moterys ir vyrai neretai ima žiūrėti „į šalį“. Jie tarsi ieško atokvėpio, tik dirbančioji pusė dažniau ieško darbe (romanas su bendradarbe), o moteris, sėdinti su vaikais, žvalgosi į tuos, kurie arčiau.

Sėkminga šios krizės išeitis – išmokti gyventi „trise“. Iki tol vyras ir žmona buvo duetas, dabar tenka mokytis į savo santykius įsileisti mažus žmogeliukus – reiklius, alkanus, siekiančius dėmesio. Teks pakęsti šiokį tokį sekso, ramių naktų bei pramogų deficitą, atsisveikinti su prieš tai buvusia laisve ir pagaliau išmokti gyventi kaip tikrai šeimai. Tai, kas vargina, kartu ir brandina – sutuoktiniai mokosi ne tik mėgautis gyvenimu kartu, bet ir rūpintis kitais. Tėvystės egzaminas – pakankamai ilgas. Krizės išsprendimas – vyras ir žmona vėl vienas kitą prisimena ir iš mamytės ir tėvelio tampa vyru ir moterimi.

Vaikams palikus namus nebelieka dėl ko gyventi

Vėlyvoji santuokos krizė ateina penkioliktais–aštuonioliktais santuokos metais, kai nuo šeimos pradeda atsiskirti paūgėję vaikai. Paaugliai vis dažniau leidžia laiką ne su šeima. Vyresnieji vaikai išvažiuoja mokytis, tuokiasi. Vyras ir žmona vėl lieka vienas su kitu. Jei anksčiau jie buvo praradę aistrą bei meilę, tai bent sakydavo: gyvename dėl vaikų. O dėl ko jiems gyventi dabar?

Jie galėtų mėgautis seksu, jei tik vyrai išlaikytų savo jaunatvišką seksualumą, o moterys – dailias kūno formas, tačiau dabar jiems per keturiasdešimt ir bent jau vyrams ima ryškėti seksualinis atsilikimas nuo žmonų – „biologinės žirklės“.

Jie galėtų turėti bendrų buitinių rūpesčių, bet butas, namai dažniausiai būna jau pastatyti ir sutvarkyti. Jie galėtų kartu keliauti, sportuoti, medituoti, tačiau tam reikia panašių interesų.

Gamta nenumatė šiam amžiui kokių nors specialių „žavesio“ hormonų: mūsų protėviai tokio amžiaus dažniausiai jau mirdavo. Ką daryti? Tenka rūpintis ne kartu su gamta, bet eiti prieš ją – dėl to šio amžiaus žmones taip įtraukia jaunatviško gyvenimo kultas!

Ši krizė neretai sutampa su vadinamąja amžiaus vidurio krize. Pastarosios esmė – suvokimas, kad gyventi lieka mažiau, nei jau pragyvenai. Todėl šios dvi – santuokos ir asmens ­– krizės susipina. Atsiranda noras daryti kažką kitaip, tarkime, dirbti kitokį darbą, gyventi su kitokiu žmogumi. Iš čia – skyrybų šuolis, vėlyvi romanai. Moterims šios krizės pasekmės dažnai skaudžios dėl to, kad jos ne visuomet pajėgia konkuruoti su jaunomis gražuolėmis, supančiomis vyrą.

Šios krizės nauda – šansas iš tiesų pakeisti savo gyvenimą taip, kad jis iš tikrųjų būtų tavo gyvenimas. Ankstesnes vertybes tenka peržiūrėti, metas suprasti, kas gi esame. Atsisveikiname su rožinėmis jaunystės svajonėmis, tačiau suvokiame, kad kai ką sugebame – ši krizė pasižymi ne tik liūdesiu, nerimu, bet ir ūgtelėjusia saviverte. Išgyvenę šią krizę pasitinkame brandų amžių su nauju įkvėpimu bei nauju gyvenimu. Tai nebūtinai reiškia skyrybas – maždaug pusė visų porų atranda naujų, įdomių būdų būti kartu.

Išvada: krizių neišvengsime, bet iš jų galime išeiti pasimokę. Kad ir kaip liūdna atsisveikinti su mokykla, kada nors ateina metas tęsti mokslus – tik ne pradinėje, o aukštojoje gyvenimo mokykloje.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis