Kaip tai keičia požiūrį į santykius?
Pasak specialistės, natūralu, kad šioje užimtoje ir skaitmenizuotoje visuomenėje pažinčių programėlės tapo itin populiarios, tačiau jų nauda nevienareikšmė.
„Socialiniai tinklai sukūrė tam tikrą įsivaizdavimą, koks žmogaus gyvenimas yra įdomus, kokie grožio standartai sulaukia daugiau patiktukų, kokios kelionės, pirkiniai sukelia įspūdį ir padidina sekėjų skaičių, tačiau tai yra tik viena pusė. Nemažai kartų apie tai rašyta, tačiau vis tiek esame tam neatsparūs“, – sako R.Mikolaitienė.
Anot jos, gan naivu manyti, kad pažinčių programėlės veikia kitaip. „Nereikėtų tikėtis, kad žmonės ten bus atviresni, lengviau parodys pažeidžiamas vietas ir kalbės ne tik apie sėkmes, bet ir nesėkmes. Mano manymu, tai yra pirmieji spąstai. Niekada nežinai, kas yra kitoje ekrano pusėje, tad santykis „programėlėje“ niekada nebus pilnas, jis bus tik toks, kokį nori, kad kitas pamatytų. Ir atvirkščiai – juk neparodysi iškart visų savo savybių, kurios net sau pačiam nepatinka, – sako R.Mikolaitienė ir primena, kad virtuali erdvė puikiai pritaikyta paslėpti, maskuoti ir pagražinti. – Bendravimas pažinčių programėlėse galimas – tai yra tam tikras santykis, tačiau tokios santykio kokybės, kuri svarbi žmogui, ten, deja, nerasime. Žmogui būtinas kitas žmogus, fizinis jo buvimas, palaikantis ir mylintis žvilgsnis, apkabinimas, laikas kartu, „pakvėpavimas“ kartu, kai kažkas nepasiseka. Būtent tokio bendravimo ar bendrystės mums reikia, tačiau virtuali draugystė, deja, to pasiūlyti negali.“
Tikra bendrystė susikuria per ilgą buvimą, išbuvimą, įvairių patirčių išgyvenimą, ir sujungia poras ilgesniam laikui. „Gal ir atrodo romantiškai gauta virtuali rožytė su šypsenėle į telefoną, tačiau įsivaizduokite, jei romantinis partneris stovėtų su rože čia pat už durų – jaudulio kūne būtų žymiai daugiau, nes tai būtų tikras fizinis patyrimas, o ne vaizduotės purenimas“, – sako psichoterapeutė.
Apgaulinga pasirinkimo gausa
Pažinčių programėlės turi milijonus vartotojų, tačiau tokia gausa – tik iliuzija, nes rasti tinkamą partnerį virtualioje erdvėje itin sudėtinga. Pasak psichoterapeutės, turėti pasirinkimą, visuomet yra gerai.
„Ne pasirinkimo gausa ar stygius svarbu, o pats „swipinimas“ kaip potencialiai mane dominančių kandidatų atrankos būdas. Žmonės programėlėje tarsi nužmoginami ir vertinami kaip objektai iš prekių katalogo elektroninėje parduotuvė.
Žydros akys, tamsūs plakai – patinka, kitas. Ilga nosis, mažos ausys – nepatinka, kitas. Tai man kelia liūdesį, juolab kad ir vertinantieji suvokia, jog lygiai taip pat yra vertinami patys – tik pagal išorines savo savybes, o vidinis pasaulis, kad ir koks gražus jis būtų, lieka nepamatytas“, – sako psichoterapeutė Remigija Mikolaitienė ir prisipažįsta tiek iš klientų, tiek iš pažįstamų girdinti, kad pasirinkimas tokiose programėlėse visiems atrodo ne per didelis, o per mažas.
Specialistė pastebi, kad matydami tik gražiąją kito žmogaus pusę, dažnai pamirštame, jog jis irgi turi vidinę kančią arba yra dėl ko nors nusiminęs, kad kas nors jam galimai nesiseka. „Išorė neatitinka vidinio išgyvenimo, tad ir bendravimas tampa paviršutiniškas – norima kalbėti tik apie tai, kas gerai ir kas „faina“. Iš to „faina“ kuriamas santykis tampa vartotojiškas – pamačiau, pavartojau, išmečiau. Kol tu „fainas“ ir atrašai, ką noriu girdėti, tai bendraukim, o jei ne – nebendraukim. Jei turi bėdų, eik pas specialistus. Deja, bet to labai daug ne tik programėlėse“, – sako psichoterapeutė, kuri perspėja, kad toks požiūris skatina neadekvatų savęs vertinimą bei mažina savivertę.
„Emocijos gyvena kūne. Emocinį ryšį vertinu kaip dviejų žmonių tiek intelektualinį, tiek kūnišką ryšį. Tokiam ryšiui kurti, mano požiūriu, būtinas, kito žmogaus fizinis dalyvavimas ir reagavimas. Nebūtinai visada teigiamas ar palaikantis, bet išklausantis ir liudijantis žmogus: kas nors yra šalia, kvėpuoja, gal paima už rankos, apkabina. Jausmas, kad mane supranta atsiranda su fiziniu ar emociniu kito žmogaus patvirtinimu, buvimu šalia gyvenime, dalyvavimu jame. Virtuali žinutė „aš tave suprantu“ kurį laiką gali būti naudinga ir duoti patvirtinimą, kad mane kas nors supranta, tačiau ilgainiui vis tiek atsiranda fizinio, kūniško, žmogiško buvimo alkis“, – įsitikinusi R.Mikolaitienė.
Vis daugiau vienatvės
Specialistė nėra kategoriška ir mano, kad įvairios programėlės yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. „Kaip ir visos programėlės, sakyčiau, svarbu, kaip jos naudojamos ir ar jos tarnauja man ar aš tarnauju joms. Rizika ta, kad daug žmonių tampa „susirašinėtukais“ ir abi pusės tyliai kenčia neturėdamos tikro ryšio, nors abu užsiregistravę programėlėje siekė būtent to – kurti santykį. Jei susirašinėjimas vėliau tampa gyvu pasimatymu, palaikau tokį būdą susipažinti, nes tai – šiuolaikiška ir smagu, kad pavyko. Kas mane neramina, tai šiuo metu tiesiog tvyranti ore vienišumo tema. Ypač tarp jaunų žmonių, kurie lyg ir bendrauja daug, tačiau vis tiek jaučiasi vieniši. Tad neatmetu tokios galimybės, kad daug žmonių iš programėlės į gyvą pasimatymą taip ir nenueina. O gaila, juk smagiai praleistų laiką“, – sako R.Mikolaitienė.
Jos siūlymas būtų – nesudėti visų vilčių rasti gyvenimo bendrakeleivį tik programėlėse. „Nepamirškime, kad yra ir daug gyvų žmonių aplink. Net jei geriausiai draugei pavyko surasti tinkamą vyruką Tinderyje, nereiškia, kad ir tavo istorija bus tokia pati. Siūlau nepamiršti, kad aplink daug žmonių, kurie tikrai nusiteikę pabendrauti vos juos užkalbinus. Yra daugybė vietų, kur galima su kažkuo susipažinti – hobių užsiėmimai, koncertai, teatrai, kavinės ir t.t. O gal koks šiltas veidas paims ir nusišypsos, tik spėkite tai pamatyti. Ieškokite veiklų kurios jums patinka, ką nors veikite, nesėdėkite panirę telefone“, – ragina psichoterapeutė.
