„Gatvės žibinto šviesoje sidabru blykstelėjo laikrodžio rodyklės. „Iki darbo pradžios kaip nors nusnūsiu, – mąstė vyriškis, kaukšėdamas gerai pažįstama gatve. – Kad tik mano žmonelė neišgirstų pareinant, kaip tyčia blaivus. Koks vakaras buvo... Astos plaukai dvelkė mėtomis. Kai pirmąkart ją pamačiau – verkti norėjosi. Graži velnioniškai. Pasiutiškai trumpas gyvenimas tokioms išdaigoms. Bet miela širdį medum tepa. Ne, manoji nieko nesužinos, sakysiu – padauginau, pynėsi kojos. Štai ir namas, laiptai, durys. Stop! Įeisiu vienomis kojinėmis, nekaukšės.“ Suokalbiškai tyliai sudejavo veriamos durys, o dangau! Virtuvėje ryški šviesa, gal pamiršo išjungti? Štai virtuvėje išauga platus, tamsus šešėlis ir artėja į stiklines duris…

Tolimesni įvykiai aiškūs: skandalas, nevykusi atgaila, trūkčiojanti rauda, gal pareiškimas skyryboms. Vyro neištikimybė! Lyg skaudi rykštė ji pliekia per veidą, kelius. Ką daryti? Šaukti, bėgti į vyro darbovietę, greitomis susiieškoti sau gerbėją, susigūžti savyje?

Rytų šalyse garsus posakis: prieš išsitraukdamas kardą – pagalvok. Valandėlei atsisėskime, susimąstykime.

Legendos byloja, jog pirmas santuokos ištikimybę sulaužęs vyras. Tai buvę tada, kai žmona ekonomiškai priklausė nuo vyro. Būdamas viešpats šeimoje ir jos maitintojas, vyras retsykiais leisdavo sau „pasisemti jėgų“ kitos glėbyje.

A. Žižiūno nuotr.

Dabar vyrui ir moteriai susilyginus, neištikimybė neišnyko. Ji tarpsta esant ir gražiausiai šeimų santarvei, tylomis, tarsi vienomis kojinėmis sėlina į sutuoktinių gyvenimą. Kodėl? Prancūzai sako, jei vyras išklydo iš kelio, nusikalto – netoliese ieškokite moters ir rasite priežastį. Dažniausiai sužinojusi apie vyro nuopolį, žmona pasuka išmintu keliu – griebia kočėlą ir šaukia: „Šiaudadūšis! Vos mostelėjo sijonu ta pasiutėlė, ir leki pas ją! Lėk, lėk, ir aš turiu gerbėjų!“

Taip grūmodama ne tik savo brangiausiąjį, bet ir nelabąjį taip toli nuvarysi, kad atgal kelio neras. Vyrai labiau prisirišę prie šeimos nei moterys: vyras, susišildęs svetimos saulės spinduliais, ne tuojau tampa savo šeimos išdaviku. Gal jo neištikimybė – ne laiku prasiveržęs charakterio silpnumas, o gal tik lengvabūdiška atsitiktinio ryšio proga?

Ji negresia santuokai, bet pamažu jau ardo jos pamatą. Be priežasties nėra pasekmės. Sakyčiau, vyro neištikimybė prasideda, kai žmona grubi, nervinga, vadina jį nevykėliu, našta.

Retas vyriškis nenori turėti gyvenimo palydovės, su kuria galima dalytis bėdomis ir negandomis (vyrą lyg tyčia jos dažniau apninka ir greičiau suerzina), grįžus iš darbo, išsipasakoti, susilaukti pritarimo, na, ir švelnaus priekaišto. Jei vyrui pradėjus atverti save, žmona liepia netrukdyti, veja šalin – ji kerta šaką, ant kurios pati sėdi. Natūralu, kad taip sutiktas vyras ilgiau užtruks darbe, susiras mielą draugę, kuriai galės atverti širdį.

Pajutus savo brangiausio vyro neištikimybę, patartina dažniau aplankyti kirpyklą, nueiti pas siuvėją. Grįžęs vyras maloniai nustebs: gal kokia šventė?

– Tu grįžai pas mane, mielasis, ir suruošiau šventę, – su vylinga šypsena pasitinka žmona.

– Tu... žinojai, kur aš būnu? – vyro nugara perbėga drebulys.

– Taip, taip, brangusis, šiame mieste nepasislėpsi. Niekis, grįžai, vadinasi, esi mano, sėsk prie stalo.

Žinoma, mylinčiai būtybei jos vyro ,,skrydis“ į šalį daug kainuoja, įžeidžia savigarbą, bet protinga žmona, norėdama išlaikyti jautį, verčiau jau paaukos aviną. Ir idealiose šeimose vyras, pasitaikius palankioms aplinkybėms, „liuoktelės į šalį“. Tačiau meilė žmonai, vaikams sugrąžins vyrą į šeimos židinį. Vieniems vyrams gal sunkiau seksis sugrįžti, kitiems kiek lengviau, na, jei kuris visai negrįš, argi jis vertas savo giminės vardo.

Vyras labiau išgyvena savo nuopolį nei jo žmona. Jį lydi liūdesys, jog įskaudino žmoną, apima baimė, kad sužinos bendradarbiai. O koks melo, apgaulės kryžiaus kelias prasideda vyrui, kai žmona, nugirdusi apie neištikimybę, pradeda sekti: krato piniginę, laiškus, klausosi pokalbių telefonu... Tik kiečiausias titnagas gali tą ištverti. Nepaprastai sunku kovoti su vyro neištikimybe, netoliese jaučiant varžovės šešėlį. Bet kuri moteris puikiai suvokia, jog vyro nuopoliai ėda ją, be laiko sendina, šeimos harmonija trūkinėja, pleišėja. Ir visgi...

V. Poškaus nuotr.

Sakyčiau, pajutus sutuoktinio neištikimybę, nereikia iš karto imtis veiklos. Kantrybė, visiškas atvirumas tarpusavio santykiuose smarkiai sumažina pavydą, atšalimą ir vėl sucementuoja šeimas. Geriau visiškas atvirumas pro ašaras, negu paslaptinga ramybė prieš mūšį, po kurio vyras susirenka daiktus ir, išsikvietęs taksi, visam laikui išvažiuoja pas kitą.

Vyras, susipainiojęs savo jausmuose, tylomis svarsto, ką daryti? Netaktiškas žmonos reikalavimas prisipažinti gali sukelti tokią sutuoktinio „atgailą“, kuri išsilies panieka žmonai ir noru ją įskaudinti. Kiekvieno vyro gyvenime blyksteli daugybė įdomių minčių, kurios sukelia audrą jo sieloje. Pastebėjusios permainą savo sutuoktinio elgesyje, neskubėkite pulti į neviltį, griebtis kardo. Dažniau prieikite prie veidrodžio, ilgiau pasėdėkite siuvykloje ar kosmetikos kabinete. Jei vyras nejaus kontrasto tarp savo žmonos ir slaptos draugės, jis tikrai pasiliks šeimoje. Čia praleistos gražiausios dienos, čia ramybė ir uostas.

Draudžiamas vaisius saldus, bet jį galima neutralizuoti:

– Mačiau tavo draugę. Simpatinga, bet tu vertas gražesnės. Tavo patrauklumas dar ne tokią paviliotų!

Neištikimybės sužeista širdis kraujuoja, bet neskubėkime blaškytis ir smerkti. Jei vyras grįžta pas žmoną, nėra katastrofos, kita moteris jame nepaliko gilaus pėdsako. Jei grįžta, o jo rankose – duona, tikėkite, laimė nepaliko jūsų namų židinio.“