Dr. Artūras Tereškinas: „Nemanau, kad suvaržyta seksualinė energija virsta kūrybine. Labiau griaunamąja jėga – neurozėmis ir smurtu“

Seksas Lietuvoje yra viena iš didžiausių tabu temų. Apie savo intymius pomėgius ar problemas neatviraujame net su artimiausiais draugais, o ką jau kalbėti apie viešumą. Tačiau su tuo susijusių internetinių užklausų gausa liudija, kad ši tema mums labai įdomi ir aktuali.

Tad gal vertėtų savo seksualumą pagaliau ištraukti iš pogrindžio?


Tai, kad mes nekalbame apie seksą, dar nereiškia, kad nesimylime. Vis dėlto jei tiesmukai manysime, kad seksualumą apibrėžia lytinių aktų gausa ir trukmė, turėsime pripažinti, kad seksualūs būname apie 20 minučių per dieną (geriausiu atveju), o kai kas – tik kartą per savaitę ar mėnesį.


Iš tikrųjų seksualumas yra kur kas daugiau. Jis persmelkęs mūsų santykius, manieras, išvaizdą, kultūrą, etiketą. Vis dėlto kalbėti apie seksą garsiai vengiame. O jei jau tenka, darydami tai nutaisome rimtą miną ir kreipiame kalbą link švietimo, sveikatos, sociologinių tyrimų ar kitų reikalų, kad tik neatrodytume pernelyg vulgarūs ar lengvabūdiški.


Ką čia slėpti – panašiu keliu einame ir šįsyk, kalbėdamiesi su VDU Sociologijos katedros profesoriumi Socialinių tyrimų centro vadovu dr. Artūru Tereškinu. Harvardo universitete magistro ir daktaro laipsnius įgijęs sociologas sukaupė daug patirties tyrinėdamas lyčių ir seksualinius santykius Lietuvoje ir JAV. Jis taip pat yra parašęs gana atvirą erotinį romaną „Nesibaigianti vasara“ apie homoseksualių žmonių meilę. Rašytojas prisipažįsta tikėjęsis audringų reakcijų ir skandalų, bet jį apstulbino santūri tyla. Tik štai neaišku – į gera tai ar į bloga.


Tik giminės pratęsimas


Nuo to laiko, kai A. Tereškinas išdrįso garsiai pareikšti, esą lietuviai neseksualūs, praėjo 15 metų. Antra tiek laiko yra praėję nuo tada, kai, nusileidus geležinei uždangai, į Lietuvą plūstelėjo Vakarų kultūra, o kartu su ja – ir liberalesnis požiūris į intymius dalykus. Deja, pasak sociologo, mūsų seksualumo tai neišlaisvino.


„Lietuva šiuo metu primena 8–9-ojo dešimtmečių Ameriką, kai atėjus į valdžią konservatyvioms jėgoms imtasi likviduoti neseniai praūžusios seksualinės revoliucijos padarinius, – sako pašnekovas. – Atsirado įvairių draudimų, pradėta kovoti su abortais, homoseksualiais asmenimis ir pan. Lietuvos politinėje arenoje taip pat girdimesni konservatyvūs balsai, steigiama įvairių visuomeninių judėjimų, nesibodima jų pavadinimuose vartoti žodžio „laisvė“, bet iš tikrųjų jie su laisve nieko bendra neturi. Einama dabar populiariu draudimų keliu. O juk pas mus seksualinės revoliucijos net nebuvo, tebuvo prasidėjęs lengvas atšilimas.“


Situacija Lietuvoje išties gana keistoka. Viena vertus, informacijos apie įvairias intymumo formas netrūksta, yra erotinių romanų, gana atvirų filmų, spektaklių, bet apskritai seksualumas tebėra suvokiamas kaip kažkas gėdingo. „Mes net nemokame pašmaikštauti šiomis temomis, – sako sociologas. – Užtenka prisiminti, koks pasipriešinimas kilo paskelbus Vilnių Europos G tašku.“


Viena iš svarbiausių mūsų santūrumo priežasčių – stipri Katalikų bažnyčios įtaka. Ji ne tik suformavo mūsų elgesį lemiančias dorovės normas, bet vis dar gana aktyviai prisideda prie įstatymų leidybos, švietimo sistemos. Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, svarstymai uždrausti abortus, nenoras įteisinti homoseksualių asmenų santuokų, stabdomas lytinio švietimo mokyklose projektas – visa tai neapsiėjo ir neapsieina be bažnyčios.


„Mes iki šiol neturime normalių programų, kurios padėtų paaugliams labiau orientuotis sudėtingame seksualumo pasaulyje, – sako sociologas. – Laikoma, kad geriausios apsisaugojimo nuo nėštumo ir lytiškai plintančių ligų priemonės yra skaistybė ir susilaikymas. Mūsų mokslininkų ir gydytojų parengta lytinio švietimo programa buvo sukritikuota kaip skatinanti ištvirkavimą ir parengta nauja. Jos esmė – paruošti vaikus santuokiniam gyvenimui. Taigi aiškiai tebesilaikoma nuostatos, kad seksas toleruotinas tik tarp sutuoktinių, o svarbiausia jo funkcija – pratęsti giminę.“


Aišku, sakyti, kad situacija nesikeičia, būtų neteisinga. Jei palygintume visuomenės požiūrį į nesantuokinius ryšius dabar ir prieš 50 metų, pamatytume akivaizdų skirtumą ir pasaulyje, ir Lietuvoje. Nesusituokusios kartu gyvenančios poros jau nieko nestebina. Tik Lietuvoje, priešingai nei Skandinavijoje, toks gyvenimo būdas laikomas tarpine stotele pakeliui į santuoką – galiausiai dauguma porų arba išsiskiria, arba susituokia.


Visuomenės seksualinį elgesį reguliuoja ne tik bažnyčia, tai daro ir valstybė. Pasak A. Tereškino, itin aktyviai – nuo XIX a. „Pramonės revoliucija, augantys miestai ir fabrikai Europoje reikalavo naujos darbo jėgos, tad buvo svarbu, kad žmonės labiau daugintųsi, – sako jis. – Tai vertė idealizuoti šeimos instituciją, moters, kaip motinos, vaidmenį. Tuo metu nacijų pagrindu formavosi valstybės, tad daugiau žmonių reikėjo ir tautoms stiprinti. Panašių argumentų girdime ir dabar. Siekiama didinti gimstamumą, kad neišnyktų tauta, kad būtų, kas mums uždirba pensijas. Akivaizdu, kad didelę dalį vadinamųjų amžinųjų vertybių lemia paprasčiausi ekonominiai interesai.“


XIX a. nosį į mūsų miegamuosius ėmė kišti ir mokslininkai bei gydytojai. „XIX a. atsirado nauja medicinos sritis – psichiatrija. Kad psichiatrai turėtų ką gydyti, reikėjo atrasti ligų, – juokauja sociologas. – Taigi visos seksualumo formos buvo suskirstytos į sveikas ir patologiškas. Atsirado ir sąvoka „iškrypimas“. Visais laikais netrūko homoseksualių santykių, tačiau tik XIX a. juos praktikuojantys žmonės buvo tipizuoti kaip atskira grupė.“


Psichiatrai įsismagino taip, kad beveik visi žmonės galėjo pasijusti esantys iškrypėliai. Jei jums patinka stebėti, kaip mylisi kiti, esate vojeristas. Jei jus jaudina moteriški apatiniai – fetišistas. Daugumai vyrų būdingas noras užkariauti kuo daugiau moterų irgi turi savo pavadinimą. Tai – ginekofilija. O jei moteris turi potraukį žavėti visus vyrus, tai – mesalinizmas. Masturbacija ir oralinis seksas iš ligų sąrašo buvo išbraukti tik 1973 m., o homoseksualumas – 1992 m. A. Tereškinas neslepia pažįstantis kelis senos kartos psichiatrus, kurie kai kurias seksualumo formas vis dar laiko ligomis ir yra bandę nuo homoseksualumo gydyti... elektrošoku.



Shutterstock nuotr.



Jie ir mes


Visai kitoks visuomenės seksualumo peizažas atsiskleidžia, kai bandome į šią savybę pažiūrėti ne vien per religinę, ekonominę ar biologinę prizmę.


„Siekiant kontroliuoti visuomenę, jai diegiamas požiūris, esą nesuvaldyta seksualinė energija gali sugriauti nusistovėjusią tvarką, – sako pašnekovas. – Seksualumas suvokiamas tik kaip gyvuliškas instinktas, kurį būtina kontroliuoti. Iš tikrųjų tai yra ir kuriamoji energija. Seksas padeda užmegzti socialinius ryšius, geriau pažinti kitą žmogų ir save. Tai legalus malonumo šaltinis, nekenkiantis nei mūsų psichikai, nei sveikatai, priešingai – stiprinantis ir viena, ir kita.“


Pasak sociologo, kiekviena visuomenė turi privilegijuotas seksualumo formas. Ir visos pirmenybę teikia vedybiniam heteroseksualiam lytiniam aktui. Tik ar reikia šią nuostatą taikyti visiems? „Dar XX a. viduryje Amerikoje atlikti tyrimai parodė, kad daugiau nei pusė vyrų buvo neištikimi savo sutuoktinėms. Neištikimų moterų buvo mažiau, bet skaičiai buvo irgi gana įspūdingi. Tai rodo, kad santuokinis seksas tenkina ne visus“, – teigia dr. A. Tereškinas.


Nenuostabu, kad žmonės, vertinantys seksą ne vien kaip giminės pratęsimo būdą, bet ir kaip malonumo šaltinį bei galimybę įgyti naujos patirties, ima ieškoti būdų, kaip praplėsti santuokinio intymumo ribas. Vienos poros rengia svingerių vakarėlius. Kitos praktikuoja atvirus santykius, arba poliamoriją, kai tiek vyras, tiek moteris laiko vienas kitą pagrindiniais partneriais, bet nevengia paieškoti ir papildomos seksualinės patirties. Visam gyvenimui nenorintys įsipareigoti monogamiškų santykių šalininkai atrado serijinę monogamiją – kai vienu metu palaikomi santykiai tik su vienu partneriu, bet jiems išsisėmus drąsiai skiriamasi ir ieškoma kito. Panašūs dalykai, pasak sociologo, vyksta ir Lietuvoje. Viena dėstytojo studentė apie svingerius mūsų šalyje šiuo metu netgi rašo mokslinį darbą. Tiesa, priešingai nei kitose šalyse, kur poros nesibaimina apie savo paieškas diskutuoti ne tik tarpusavyje, bet ir televizijos laidose, lietuviai visa tai daro tyliai ir slapta. Kalbėti apie savo intymias problemas ar atradimus viešai pas mus laikoma vulgaru ir gėdinga.


„Fu, kaip neskanu“, – taria dažnas aukštuomenės atstovas, išgirdęs kieno nors viešą intymų prisipažinimą. Pasak sociologo, toks elgesys yra tipiškas nepakančios, susisluoksniavusios visuomenės bruožas, kur linkstama žmones rūšiuoti į „juos“ ir „mus“ pagal įvairius kriterijus – išsilavinimą, socialinę padėtį, kilmę, tautybę, taip pat seksualinę orientaciją ar polinkius. Tie, kurie geba kontroliuoti savo seksualinius instinktus, jaučiasi esantys pranašesni už kitus, nors iš tikrųjų, anot A. Tereškino, būtent vadinamajai aukštuomenei būdingesnis polinkis į įvairius eksperimentus, tarkim, svingerizmą.


„Tokia veidmainystė nieko gero neduoda, – įsitikinęs jis. – Kai žmogus negali realizuoti savo seksualumo ir yra priverstas jį slopinti, tai sukelia įtampą. Jis arba nuolat kenčia, arba gyvena dvigubą gyvenimą. Nemanau, kad suvaržyta seksualinė energija virsta kūrybine. Panašiau į tai, kad ji virsta griaunamąja jėga – neurozėmis ir smurtu.“


Vienas iš būdų iškrauti savo nelegalias seksualines fantazijas – pornografija. Amerikoje, Japonijoje ir kitose šalyse atlikti tyrimai liudija, kad pornografija nedidina seksualinių nusikaltimų skaičiaus, bet priešingai – jį mažina. Tiesa, pabrėžiama ir tai, kad ji gana dažnai tampa porų nesantaikos priežastimi. Pas mus ji, savaime suprantama, yra uždrausta, tad ir diskutuoti nėra apie ką. Panašiai ir su prostitucija.


„Manau, kad viskas, kas yra šešėlyje, duoda daugiau neigiamų nei teigiamų padarinių. Rizikuoju būti nepopuliarus, bet aš esu už šių dalykų legalizavimą, – sako A. Tereškinas. – Tai vis tiek egzistuoja, ir niekur nedings, jei užsimerksime. Prostitucija užsiimantys vyrai ir moterys dažniau nei kitų grupių asmenys susiduria su smurtu ir kitais nusikaltimais, o draudimai tik sumažina jų galimybes kreiptis pagalbos.“


Kur brėšime ribas?


Vargu ar įmanoma tikėtis, kad valstybė nustos kištis į asmeninį žmogaus gyvenimą. Visuomenei egzistuoti būtinos taisyklės, tarp jų – ir reguliuojančios seksualinius santykius. Pastarojo meto seksualinio priekabiavimo skandalai rodo, kad naivu tikėtis, jog žmonės visuomet gebės patys atrasti bendrą kalbą. Draudimus mėgstantys politikai ar kiti visuomenės veikėjai, kalbėdami apie draudimų būtinybę, dažniausiai vadovaujasi domino kaladėlių pavyzdžiu. Pasak jų, nuolat praplėsdami legalumo ribas, rizikuojame sukelti nevaldomą grandininę reakciją ir nuslysti į asocialumą. „Jei šiandien įteisinsime homoseksualumą, rytoj galbūt – pedofiliją, o poryt – zoofiliją?!“ – vieno interviu metu kone apokaliptiniu balsu klausė garsus vyresnės kartos psichologas ir politikas.


Sociologas A. Tereškinas neneigia, kad tam tikros taisyklės būtinos, tačiau pirmiausia, pasak jo, reikėtų pakeisti požiūrį į patį seksualumą. „Laikas pagaliau suprasti, kad seksualumas yra ne griaunamoji jėga, o visuomenės klijai, būdas palaikyti ryšius, – sako jis. – Tai kuria laimingesnę visuomenę, išvaduoja nuo kaltės, gėdos, nepasitenkinimo jausmų.


Lietuvoje visose srityse labai stipri konservatyvi gėdinimo kultūra. Liūdna, kad kitaip besielgiantys, mąstantys ar atrodantys žmonės jaučiasi nenormalūs.“ Mūsų visuomenėje kone gero tono ženklu laikoma šaipytis iš pernelyg savo seksualumą pabrėžiančių vyrų ar moterų, ryškiaspalvių gėjų ar olialia pupyčių, jų pūstų lūpų, trumpų sijonų ir silikoninių krūtinių. Vis dėlto tai tėra žmogaus būdas išreikšti save, ir jei jis niekam nekenkia, kokią turime teisę tai komentuoti ar iš to šaipytis?


Būtent šis kriterijus atrodo esminis ir A. Tereškinui. „Manyčiau, kad, nustatant ribas, reikia atsižvelgti į tai, ar tavo seksualinis elgesys nekenkia kitiems, jų nežaloja fiziškai, psichologiškai, – sako jis. – Negalima dėti lygybės ženklo tarp homoseksualumo ir pedofilijos, nes tai neturi nieko bendra. Išnaudoti vaikus lygiai taip pat gali ir heteroseksualūs asmenys. Tai yra prievarta, ir ji jokiomis formomis negali būti toleruojama. Tas pat ir zoofilija. Tai yra gyvūno kankinimas. Bet tai, ką veikia lovoje du suaugę žmonės abipusiu susitarimu, nieko neturėtų jaudinti.“


Žmonių seksualinį elgesį lemia labai daug veiksnių. Vienose šalyse leidžiamos homoseksualių asmenų santuokos, kitose už tokius santykius baudžiama. Vienur vyrų teisė turėti kelias žmonas laikoma norma, kitur – nukrypimu. Visa tai rodo, kad seksualumo formos tėra susitarimo dalykas.


„Mokslininkai laikas nuo laiko vis pakalba atradę homoseksualumo geną, bet iš tikrųjų negalima visko nurašyti genetikai. Daug lemia ir visuomenės požiūris, – sako sociologas. – Dar XX a. viduryje garsaus seksologo Alfredo Kinsey atlikti tyrimai parodė, kad apie pusė jaunų žmonių išbando ir heteroseksualius, ir homoseksualius santykius, ir galiausiai pasirenka tai, kas jiems priimtiniau. Tai, kad dauguma vyrų Lietuvoje renkasi heteroseksualumą, yra susiję ne tik su jų genetika, bet ir su noru atitikti tipišką tikro vyro įvaizdį.“


Dr. A. Tereškinas siūlo seksualumo pernelyg nemistifikuoti. „Prieš porą dešimtmečių pasaulyje feminisčių iniciatyva buvo itin aktyviai eskaluojama kūno sudaiktinimo tema, – teigia jis. – Tuo metu bandyta įteigti, kad bet koks nuogo kūno vaizdavimas reklamoje įžeidžia visą moterų giminę ir yra netoleruotinas. Dabar tokia pozicija suvokiama kaip paviršutiniška. Jei vyras sutinka moterį ir jos geidžia, natūralu, kad jis nori ją „vartoti“ ir savo žvilgsniu tarsi sudaiktina. Viskas priklauso nuo moters – kaip ji toliau formuos tą santykį. Ar norės likti daiktu, objektu, ar taps subjektu, lygiaverte santykių kūrėja. Jei nesijauti esąs daiktas, niekas tavęs nesudaiktins. Tad geriau ne drausti tokio pobūdžio reklamas, o taip auklėti savo vaikus, kad jie gebėtų viską vertinti kritišku žvilgsniu, nebijotų ieškoti savo seksualinės tapatybės ir gerbtų kitų žmonių pasirinkimą.“


****


Žurnalas „Moteris“, 2019'04


Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis