Artėjant Motinos dienai, pakalbėkime apie vaikus. Tuos mielus, žavius, klykiančius padarėlius, kurie gali gerokai apkartinti jūsų gyvenimą net ir tuomet, kai nesate jų motina. Ypač tuomet.
Neseniai buvau vienoje kosmetikos prezentacijoje. Į ją atėjo daug garsių ponių, o kai kurios jų atsivedė (atsinešė) ir savo atžalas. Kaip tik tuo metu, kai dermatologė įsijautė pasakoti apie naujosios kosmetinės priemonės pranašumus, viena atžalėlė, gal negavusi trokštamo sausainio, gal šiaip iš nuobodulio, pradėjo isteriškai verkti. Jos mamytė bandė ją visaip tildyti – sūpavo, čiūčiavo, rodė visokius įdomius objektus, bet vaikui tai buvo nė motais. Dermatologė stoiškai toliau pasakojo kažką, ko niekas negirdėjo, o klausytojos arba apsimetė, kad nieko tokio nevyksta, arba smerkiamais žvilgsniais varstė mamytę. Kad viskas grįžtų į normalias vėžes, mamytei tereikėjo atverti duris ir žengti su vaiku ant rankų vienui vieną žingsnį į Gedimino prospektą – ten tuo metu karaliavo pavasariška šiluma ir gaiva. Tačiau niekas nedrįso jai to pasiūlyti, o ji pati nesusiprato (arba nenorėjo) to padaryti.
Suprantu, kai tokie dalykai nutinka, tarkim, lėktuve. Ką jau padarysi – pasitraukti iš bendros erdvės šiuo atveju gal ir kebloka. Bet niekaip nesuprantu, kodėl mamos jaučiasi teisios, versdamos visus klausytis savo atžalų klykimo tuo metu, kai kompromisas ranka pasiekiamas?
Nes jos kovoja. Kovoja už vaiko teisę jaustis žmogumi. Na, ir kas, kad tuo metu keli šimtai kitų žmonių staiga savo teises praranda.
Pastaruoju metu tapo labai madinga neštis savo kūdikius visur – į kavines, mados renginius, koncertus, spektaklius. Štai viena dizainerė ką tik gimusį kūdikį atsinešė į operą. Akivaizdu, kad vaikui šis žanras buvo ne itin prie širdies ir jis ėmė protestuoti iš visų jėgų – kiek leido jo vaikiški plaučiai. Moteris išdidžiai sėdėjo versdama aplinkinius klausytis vaiko klyksmo. O ką – do jis ėmė ne prasčiau nei tenoras scenoje. Jei tai būtų nutikę tais senais, vaikų engimo laikais, mama, atsiprašiusi visų, būtų skubiai išėjusi iš salės. Bet šiuolaikinės mamos taip nesielgia – juk jos susimokėjo už bilietą ir turi teisę išbūti koncerte iki galo. Sakot, už bilietus mokėjo ir tie keli šimtai susirinkusių žiūrovų? Tolerancijos, mielieji, daugiau tolerancijos.
Šio dalyko kaip tik ir pristigo vienam dėdulei, kuris atėję į garsų kino festivalį, norėjo pamatyti dokumentinio filmo apie ožkas premjerą. Jis atsisėdo šalia tėvelio ir žavios geltonplaukės maždaug 5 metų jo dukrelės (iš kitos pusės sėdėjau aš). Mergaitė pasitaikė labai smalsi. Kiekviena scena jai sukeldavo begalę klausimų – kodėl šuniukas tupi, kodėl ožkytė bėga, ką daro dėdė ir ką daro teta, o tėvelis kantriai, išsamiai ir pakankamai garsiai – kad bent pusė žiūrovų girdėtų, koks dėmesingas, vaikų lavinimu besirūpinantis tėtis jis yra – į visus klausimus atsakinėjo. Deja, filmo režisierė, matyt, nebuvo numačiusi tokios plačios savo žiūrovų amžiaus amplitudės, tad tarp visų scenų ėmė ir netikėtai įspraudė ožkos skerdimo vaizdelį. Gana realistinį vaizdelį, sakyčiau. Mergaitė sunerimo: „Kas čia buvo, tėti? Kodėl ožkytė nejuda?“ Tėtis staiga prarado kalbos dovaną, bet ją atgavo kaimynas dėdulė: „Papjovė ją, vaikeli, papjovė.“ Po šio trumpo ir tikslaus atsakymo mergaitė nutilo ilgam. O mes pagaliau galėjom niekieno netrukdomi pažiūrėti filmą iki galo.
Tikrai nesu už tai, kad vaikai lindėtų užpečkyje ir išlįstų iš ten tik sulaukę pilnametystės – įbauginti ir sulaukėję. Svarbu juos lavinti ir pasaulį jiems rodyti. Tačiau esu įsitikinusi, kad kartais atskirti vaikui tinkamas ir netinkamas erdves vis dėlto reikėtų. Ir ne tik vertinant paties vaiko (kokią žalą ar naudą tas renginys jam gali padaryti), bet ir kitų žmonių poreikius. Taisyklė, manyčiau, galėtų būti griežta, bet paprasta – jei nesugebate užtikrinti tinkamo vaiko elgesio tam tikrose viešose erdvėse, geriau jo į tokias erdves ir nesivesti. Man nepatinka, kai svetimi vaikai, atėję į mano namus, šokoladuotais pirštais tapšnoja mano šilkinius tapetus, kai rausiasi po mano dokumentų stalčius ir rankinę, kai ropščiasi man ant kelių arba tampo ilgus auskarus mano ausyse, ketindami juos iš ten išrauti su visu ausies speneliu, kai kavinėje lipa ant stalo, vartydami taures, kai klykauja koncertuose ir nesustodami plepa bažnyčioje.
Nevaržoma vaiko emocijų raiška – žavus dalykas, gal ir nederėtų jo nuolat tildyti, slopinti ir barti, bet vis dėlto reikia vaikui nubrėžti ribas, kad jis suvoktų, kada galima krykštauti ir dūkti, o kada derėtų elgtis tyliai, ramiai ir pagarbiai.
Bet suprantu, kad visa tai – tik balsas tyruose. Kuo toliau, tuo aktyviau svetimi vaikai sprausis į mano asmeninę erdvę ir niekur nuo jų nepasislėpsiu – nei kavinėje, nei kino salėje, nei darbe. Turiu tik vieną nedidelę viltį (mat, girdėjau, kad priešmirtiniai norai yra šventas reikalas) – kad jų nebus mano laidotuvėse. Tikrai nenorėčiau, kad elegantiškai skambant W. A. Mozarto „Requiem“ ir šilkinėmis nosinaitėmis ašaras braukiant gausiems mano gerbėjams, kokia nors įžūli baltapūkė bestų pirštu į rankų darbo urną, kurioje ilsisi mano pelenai, ir sušuktų: „Bet, mama, kaip tokia stora teta sutilpo į tokią mažą dėžutę?!“
Nebent ir čia atsirastų paslaugus dėdulė, kuris paaiškintų: „Sudegino ją, vaikeli, sudegino“.
