Mama ir dukra: draugės ar konkurentės?

Anksčiau motinos trokšdavo susilaukti dukters dėl paprastos priežasties – kad senatvėje būtų kam karšinti. Dabar mamos ir dukros santykių modelių daugybė: geriausios draugės, svetimos planetos, šuo su kate, konkurentės. Kuris jų tinkamiausias. 

Visais laikais laikyta, kad motinos ir dukros ryšys yra patingas. Mama dalydavosi su dukra išmintimi ir mažais žingsniukais įvesdavo į moters paslapčių pasaulį: kaip išsaugoti vyro meilę, neprarasti įtakos šeimoje, per kokią Mėnulio fazę derėtų raugti agurkus ar kirpti plaukus. Šiais laikais mamoms išmintį perduoti sekasi sunkiau, mat dukros neretai jaučiasi (o daugelyje sričių ir yra) išmanančios daugiau. O ir motinos bei dukters ryšio modelių atsirado įvairesnių: geriausios draugės, konkurentės, visiškai svetimi asmenys ir kt. Savo santykius tradiciniu ryšiu, grįstu pagarba, pavadino vos 14 proc. portalo moteris.lt apklausos dalyvių.


Mama ir dukra – geriausios draugės
Vis daugiau mamų didžiuojasi esančios geriausios savo dukrų draugės. (Tiesa, dukros tuo giriasi rečiau.) Taip savo santykius apibūdino net 36 proc. portalo moteris.lt skaitytojų. „Atrodot tarsi seserys“, „Kuri iš jūsų – mama, o kuri – dukra?“ Kuriai moteriai tokios aplinkinių replikos neglostytų širdies? Ir tikrai: jaunystės kultas ir grožio pramonė daro savo – dauguma 40-mečių išties atrodo ne ką vyresnės už savo 18-metes atžalas. Jos drąsiai rausiasi viena kitos spintoje, perka drabužius tose pačiose parduotuvėse ir vartoja tą pačią dekoratyvinę kosmetiką. Atrodyti jaunai nieko smerktina. Plastinės chirurgijos chirurgai nuo jūsų veido gali nutrinti bet kokius gyvenimo patirties pėdsakus. Tik kas juos nutrins nuo smegenų? Jaunatviškai atrodanti mama neretai įtiki galinti ne tik mūvėti dukros džinsus, bet ir eiti kartu į tą patį naktinį klubą. Paprastai nesivaržo užsukti į savo mergaitės kambarį, kai ten yra jos draugų, ir ima dalytis audringos jaunystės prisiminimais įsivaizduodama, kad jaunieji klausytojai tiesiog miršta iš pavydo dėl tokios šiuolaikiškos ir jaunos mamos. Deja, ši nė nenutuokia, kad dukros bendraamžiai dažniausiai jaučia ne pavydą, o gailestį ir užuojautą. Viena 17-metė, kurios gimdytoja dalyvaudavo visuose jos vakarėliuose, skundėsi pastarąjį gimtadienį šventusi tik su mama. Paauglės draugai atsisakė švęsti kartu, jei solo partiją ir vėl atliks jos gimdytoja. Šiai mergaitė to pasakyti neišdrįso...


Paaugliai neretai atsiduria tarp dviejų ugnių: viena vertus, turi saugoti draugų paslaptis, kita vertus, jaučia tėvų spaudimą nieko neslėpti, tad norom nenorom išduoda kai kurias detales. Deja, vienu metu abiejose barikadų pusėse nebūsi – paprastai tokių, kurios nutekina visas paslaptis savo mamai, draugės išsižada. Ir tada lieka tik ta viena vienintelė – ištikimoji, atsidavusi, suprantanti, niekada neišduodanti ir todėl pati geriausia draugė mama. Prarasti draugus – ne vienintelė blogybė. Blogiau, kai dėl tokio nenatūralaus ryšio atimama teisė būti vaiku, jam trukdoma užaugti.


„Paprastai žiūrint, vaikai ir tėvai draugai būti negali. Tiesiog kitoks jų santykis. Gimdytojai atžaloms teikia saugumą, besąlygišką meilę. Mažas vaikas tuo pačiu atsilyginti nesugeba. O draugystei būdingas lygiavertiškumas, – sako psichologė Dovilė Jankauskienė. – Tiesa, gyvenime būna visko: ir šuo su kate draugauja. Mamos ir dukros draugystė įmanoma, bet svarbu, kad būtų abipusė, be manipuliacijų ir baimės. Kad ir mama, ir dukra jaustųsi laisvos, kad draugystė nekeltų kančių.“
Deja, dukrai tokia draugystė paprastai primetama – net ir suvokdama, kad toks bendravimas jos netenkina, mergaitė neturi užtektinai galių pasipriešinti mamai.

Atrasta draugystė – atimta vaikystė
„Mes su mama neturėjome viena nuo kitos jokių paslapčių, – prisimena dabar jau 34-erių metų moteris. – Iki ji man papasakojo, kaip prarado nekaltybę. Man buvo 14 metų, buvau ką tik pradėjusi sirgti mėnesinėmis. Tą brutalią istoriją mama atskleidė, matyt, tikėdamasi, kad atvirumas apsaugos mane nuo neatsakingo elgesio. Deja, jaučiausi blogiau, nei pirmąsyk pamačiusi pornografinį filmą: gėda pynėsi su jauduliu, pasibjaurėjimas – su gailesčiu. Ilgai po šios išpažinties negalėjau pakelti į mamą akių.“ Motinos patirtis gali pagelbėti kiekvienai dukrai, tačiau pirmiausia ji turėtų būti perleista per labai tankų atsakomybės filtrą.


Dažniausiai dukras geriausiomis draugėmis paverčia vienišos, išsiskyrusios, artimų draugių neturinčios moterys. Šioms atžala esti ne tik didžiausias gyvenimo džiaugsmas, bet ir atrama, nuodėmklausė. Tik ar tikrai turime teisę šviesų mergaitės vidinio pasaulio peizažą nusmaigstyti juodais savo skausmingos patirties, nuodėmių ir kalčių kryžiais? Motinos nuoskaudos neretai ne tik užnuodija dukros gyvenimą, bet ir iškreipia jos supratimą apie vyrus bei santykius.


Psichologas Rossas Campbellas knygoje „Kaip mylėti savo paauglį“ perspėja tėvus susilaikyti nuo pagundos paversti vaiką savo patikėtiniu, draugu ar kolega – anot jo, taip dažniau elgiasi vieniši tėvai. „Tėvams nedera pasinaudoti savo vaikais kaip patarėjais, pečiais, ant kurių galėtų išsiverkti. Privalome visada išsaugoti savo, kaip tėvo ir mamos, poziciją. Mes atsakingi už tai, kad atsilieptume į emocinius savo vaikų poreikius. Jei apversime šią natūralią tvarką ir ieškosime, kad jie emociškai mus maitintų, mes juos sužalosime ir suardysime santykius su jais. Turime gauti emocinį maitinimą iš kitur, ne iš savo vaikų.“


Tapdamos dukros drauge padarote ją našlaite – juk draugių gali būti daug, o mama yra tik viena. Gal įmanoma būti ir geriausia drauge, ir mama? Nelygu, ką vadinsime draugyste. Tikra draugystė visada paremta lygiavertiškumu (šis tarp vaiko ir suaugusiojo yra neįmanomas) ir atvirumu (šis, kaip matėme, gana rizikinga). Kartais mama, sakydama, kad ji ir dukra yra geriausios draugės, galvoje turi paprasčiausią draugiškumą. Smagu paplepėti, pasitarti, kaip rengtis ar dažytis, pasipasakoti, kaip sekėsi darbe, mokykloje ar su draugais, nueiti apsipirkti. Tokie dalykai suartina, bet dukra neprivalo gilintis į jūsų problemas ir būti šalia, kai tik panorėsite kompanijos.


Dauguma psichologų sako, kad tikriausia mamos ir dukros draugystė prasideda, kai mergaitė suauga ir susilaukia savo vaikų. Daugybė moterų prisipažįsta būtent tada iš naujo pažinusios ir pagaliau supratusios savo motinas.


Amžinos konkurentės
Nenuostabu, jei mama džiaugiasi atrodanti tarsi vyresnė savo dukters sesuo. Jei džiaugiasi išgirdusi, kad atrodo geriau nei dukra, tai jau – nenatūralu. Visi vaikai svajoja pranokti tėvus – toks evoliucijos dėsnis. Ir gimdytojai dažniausiai didžiuojasi, kad atžalos už juos protingesnės, gražesnės, daugiau pasiekusios, bet kartais nutinka atvirkščiai. Mama puikuojasi, kad yra lieknesnė nei dukra, kur kas labiau išsilavinusi, kad jos skonis geresnis, kad turi daugiau gerbėjų. Kartais konkurencija pasiekia tokią ribą, kad gimdytoja nesivaržydama ima koketuoti su savo mergaitės vaikinu. Šios konkurencijos pradžia siekia ankstyvą vaikystę – išgyvendama Edipo kompleksą, mažylė ima konkuruoti dėl tėvo meilės. Tuo laikotarpiu motina turi elgtis išmintingai: neleisti atžalai tapti vienintele tėvelio princese ir kartu išsaugoti bundantį moteriškumą, nežeminti, netriuškinti mažosios konkurentės. Jei sugebėsite neįsitraukti į konkurencinę kovą ir išsaugosite autoritetą, vėliau dukra ims tapatintis su jumis, ir suartėsite. Deja, kartais iš šio vaikystės periodo neišaugama. Ypač jei tėtis ir toliau dievina mažylę, o sutuoktinę ignoruoja. Kvailiausia dėl tokių santykių kaltinti dukrą – ne ji kuria taisykles, o suaugusieji.

Atrodytų, santykių modelis „mama ir dukra – konkurentės“ yra draugystės priešingybė, tačiau iš tikrųjų jų šaknys panašios. Konkurencija yra išvirkščioji draugystės pusė. Juk draugės gana dažnai konkuruoja – kartais atvirai, kartais slapta, kartais sąmoningai, o kartais to nė nejausdamos. „Jei laikysime, kad vaikai yra geriausi mūsų gyvenimo kūriniai, tėvai turėtų jaustis save realizavę, išgyventi pasitenkinimą ir pilnatvę, kai jų vaikai pasiekia gerų rezultatų, – sako D. Jankauskienė. – Jei mama, konkuruoja su dukra ir ją žemina, gali būti, kad nepasitiki savimi, kad jai trūksta patvirtinimo, kokia yra nuostabi, arba ko nors pyksta ant savo atžalos. Konkurencija su vaiku (nesvarbu – mažu ar suaugusiu) rodo asmenybės nebrandumą ir negebėjimą pasirinkti lygiaverčio partnerio.“


Kova pagrįstas ir kitas mamos ir dukros santykių modelis – nuolatinė kontrolė. Tik šįsyk gimdytoja nenusileidžia iki atžalos lygio, tai yra ne konkuruoja, o siekia jai vadovauti, reikalauja aklai paklusti. Dauguma psichologų linkę pateisinti tėvų griežtumą ir pritaria jų norui nubrėžti ribas, tačiau labai svarbu, kad toks elgesys būtų pagrįstas. Jei mama draudžia dukrai susitikinėti su draugais tik todėl, kad parodytų, jog vadovauja paradui, toks elgesys nedaug tesiskiria nuo paprasčiausios nebrandžios konkurencijos. Galiausiai arba atžala tas ribas sulaužys, arba mama palūš pati. Beje, savo santykius kaip nuolatinę kovą apibūdino net penktadalis portalo moteris.lt apklausos dalyvių.

Ši kova būtų kur kas lengvesnė, jei mama sugebėtų bent kartais pripažinti dukros pranašumą, domėtųsi ir vertintų jos nuomonę, leistų pasijusti svarbiai. Tarkim, užuot nuolat reikalavusi daugiau mokytis, kartais nuoširdžiai pasidomėtų, ką ji mano apie mokytojus, šių profesionalumą, bendrojo lavinimo sistemą, gyvenimo planus. Galbūt tada atžala geranoriškai reaguotų į jūsų pastabas.

Mano mažoji aš
Dešimtmetės Gerdos mama visada svajojo būti balerina. Deja, tėvams neužteko laiko ir kantrybės vedžioti ją į baleto mokyklą. Iki šiol moteris negali atleisti, kad darbas gimdytojams buvo svarbesnis už jos norą šokti. Tad, susilaukusi pati dukters, prisiekė – jos mergaitė turės viską, ko norės. Turės net tai, ko nenorės. Gerda jau ketvirtus metus nekenčia baleto – nors mokytojos (anot mamos, „pavydžios diletantės, nieko nesugebėjusios pasiekti“) keičiamos kasmet, su mergaite šio šokio besimokančios bendraamžės slapta kikena iš nerangių jos judesių. Gerų rezultatų ir negali būti – akivaizdu, kad Gerda neturi baletui reikiamų fizinių duomenų. Regis, nuostabu, kai mama trokšta savo dukrai to, ko pati negalėjo turėti: sotesnio gyvenimo, gražesnių drabužių, daugiau draugų, geresnio išsilavinimo, tačiau pamiršta vieną esminį dalyką – paklausti, ar to paties trokšta ir atžala.


Pasak D. Jankauskienės, „kiekviena mama, augindama mergaitę, nesąmoningai atkartoja pačios patirtą santykių modelį. Ir sunkumai dažnai būna panašūs: jeigu būdama vaikas ar paauglė sunkiai sutarėte su savo mama, tikėtina, kad ir jūsų atžala tokio amžiaus nerodys šiltesnių jausmų“. Galimas ir kitas, priešingas nei pačios patirtas, santykių modelis. Emociškai šaltą, niekada nepriglaudusią motiną turėjusi moteris, pasak psichologės, gali mestis į kraštutinumą – savo vaiką „negyvai“ užmyluoti, uždusinti begaline kontrole ir meile. Portalo moteris.lt apklausa rodo, kad toks santykių modelis yra vienas rečiausių. Kad tai, kas geriausia, atiduoda dukrai, prisipažino tik 10 proc. apklausos dalyvių.


Kraštutinumai yra kraštutinumai, bet psichologai sutaria, kad motinos – sąmoningai ar ne – perduoda dukroms savo požiūrį į gyvenimą, vertybes. Ir nesvarbu, ar jų pačių gyvenimas pakrypsta kita linkme, nei planavo, ar joms pavyksta įgyvendinti savo troškimus. Tarkim, ta, kuri dėl šeimos paaukojo karjerą, nuolat pabrėš, kaip svarbu per anksti nesusipančioti. O muzika besidominti moteris beveik neabejotinai nuves dukrą į muzikos mokyklą, net jei ši neturės tam gabumų. Gal tikrai geriau vadovautis dabar madinga nuostata, kad vaikai yra tarsi gėlės? Tereikia neužstoti saulės, netrukdyti augti, ir jos savaime pražys ryškiomis spalvomis.


Tarsi dvi svetimos planetos

Vienos abiturientų klasės auklėtoja buvo šokiruota – daugiau nei pusė jos auklėtinių tėvų per visus metus nė karto nepasidomėjo vaikų pažymiais elektroniniame dienyne. Paklausti, kodėl, jie nesutriko – išdidžiai atsakė visiškai jais pasitikintys. Tik neatrodė, kad šis pasitikėjimas pagrįstas – dauguma tėvų buvo tų vaikų, kuriems mokytis sekėsi prasčiausiai.


Pasitikėti savo dukra dabar taip pat madinga, kaip ir būti jos drauge. Nesidomime, su kuo ji draugauja, kur lankosi, ką valgo ar geria, kuo rengiasi. Duodame atsarginį raktą ir pervedame kas mėnesį sutartą sumą. Tik kažin, ar šis pasitikėjimas nėra paprasčiausias abejingumas? „Mano mama visada vadovavosi principu: kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Kiek save atsimenu, turėjau būti savarankiška ir mokėti atsakyti už priimtus sprendimus, – pasakoja viena studentė. – Mama visiems gyrėsi, kad visiškai manimi pasitiki. Kartais tuo irgi didžiuodavausi, o kartais jausdavausi tiesiog apleista. Kai laikiau abitūros egzaminą, ji atsainiai pasiteiravo: „Kaip sekėsi?“ Atsakiau, kad gerai. Ir viskas. Net nepaklausė, kokią temą rašiau! Mano kambario draugės niršta, kad mamos jas kontroliuoja, nuolat skambina, užvažiuoja patikrinti, ar turi maisto. Jos nė neįsivaizduoja, kokia būčiau laiminga, jei mano mama kada nors paskambintų ir to paklaustų. Tik to niekada nebus. Ji pervedė sutartą sumą, o kaip ją išleisiu, – mano reikalas.“


Anot D. Jankauskienės, viena didžiausių motinų daromų klaidų – per didelė kontrolė ir globa, nerealių lūkesčių užkrovimas dukrai ant pečių ir nepasitikėjimas ja. Tokia pat didelė klaida gali būti ir per maža kontrolė bei globa.


„Vaikas turi vis grįžti pas tėvus papildyti savo emocinio rezervuaro, kad galėtų tęsti savo nepriklausomybės paieškas, – teigia ir R. Campbellas knygoje „Kaip mylėti savo paauglį“. – Jam reikia didžiulio emocinio maitinimo, kad jaustųsi saugus ir savimi pasitikintis.“ Anot psichologo, viena didžiausių tėvų klaidų, daromų vaikams užaugus, yra ta, kad nuo jų atsiriboja. Gimdytojai mano, kad nesikišdami į savo pilnamečių atžalų gyvenimą gerbia savarankiškumą, bet šios tai neretai suvokia kaip atstūmimą. Mamos gyvenimo patirtis, išmintis ir palaikymas jaunai moteriai ypač praverčia, ir tai yra puiki proga nuo globos ir kontrolės pereiti prie lygiaverčių, draugiškų ir atviresnių santykių.


Visada prieinama, bet nedominuojanti
Dažniausiai mamų ir dukrų santykiai pereina įvairius etapus – konkurencijos, kontrolės, draugystės, pasitikėjimo. Tai rodo, kad ryšys yra gyvas. Deja, kartais jie ima ir užstringa kurioje nors stadijoje. Daugybė mamų praranda trapų ryšį su savo dukromis paauglystėje – regis, dar taip neseniai jūsiškė atbėgdavo ir šiltomis rankutėmis apsivydavo kaklą, o dabar dėbčioja iš padilbų ir atsakinėja į klausimus vienskiemeniais žodžiais. Kai kurios gimdytojos, bijodamos pažeisti atžalų privatumą, nutaria nesikišti, netardyti ir palaukti, kol jos suaugs, nes tada santykiai vėl taps šilti, atviri – tai žino iš savo patirties. Tik ne visada nutrūkusį ryšį pavyksta lengvai atkurti. R. Campbellas siūlo ieškoti pusiausvyros – nepersekioti vaiko, bet būti visada prieinamai. Privalote išsaugoti fizinį ryšį. Šis gali atrodyti lyg atsitiktinis – gal tiesiog nubrauksite dukrai nuo veido užkritusią plaukų sruogą ar pavalysite nubyrėjusį makiažą: tegu pajunta jūsų rankų šilumą. Kai kalbatės, stenkitės pagauti savo mergaitės žvilgsnį. Paauglėms paprastai labai drovu ir sunku atsiverti, todėl netardykite, ar jau patyrė pirmojo bučinio skonį. Jei sukursite tam tinkamą aplinką, pati pasipasakos. Atsiverti padeda priverstinis ilgėlesnis buvimas kartu – kelionė automobiliu, pasivaikščiojimas, pietūs kavinėje, drabužių rūšiavimas ar kitas buities darbelis. Bet kas, kas pokalbį paverstų ne tardymu, o neįpareigojančiu pašnekesiu. Kita sąlyga – turite maksimaliai sutelkti dėmesį. Dažniausiai paaugliai kalbą apie svarbius dalykus pradeda nuo kokių nors nereikšmingų smulkmenų, tad jei mostelėsite ranka atsainiai tardama: „Ak, papasakosi tai kitą kartą – dabar turiu daug darbo“, kito karto gali ir nebūti.


O svarbiausia gerų dukros ir mamos santykių sąlyga – besąlygiška meilė. Kad ir kaip kivirčytumėtės, brėžtumėte ar plėstumėte kontrolės ribas, kad ir kaip liūdintų dukros elgesys, jei ji žinos, jog mylite, išspręsti santykių problemas bus kur kas lengviau.


„Mes su mama – labai skirtingos, nuolat pykstamės, – prisipažįsta viena jauna moteris. – Jai nepatinka mano išsirinkti vyrai, mano rengimosi stilius, ji nepritarė mano norui, užuot studijavus, padirbėti Londone, tačiau tikrai žinau, kad visada mane priims – nesvarbu, grįžusią iš Londono ar gydančią meilės žaizdas. Nes ji yra mano mama, ir tuo viskas pasakyta.“

Nuotrauka - Agnės Gintalaitės, stilius – Justės Kubilinskaitės, makiažas – Vaidos Venckutės, šukuosenos – Julijos Bonkevičienės. Modeliai – Veronika ir Dovilė („Baltic Model Management").

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis