Pernelyg laisvos asmenybės kelia suprantamą nerimą visuomenei - kuo žmogus laisvesnis, tuo sunkiau valdomas. Tačiau kai kurie mokslininkai eina giliau ir tikina, kad per didelė individo laisvė pavojinga ne tik visuomenei, bet ir... jam pačiam.
Dar XIX a. pabaigoje garsus sociologas Emile'is Durkheimas, norėdamas išsiaiškinti veiksnius, darančius įtaką savižudybių skaičiui, surinko duomenis iš visos Europos ir atliko išsamų jų tyrimą.
Sociologas padarė gana netikėtą išvadą - be kitų savižudybių priežasčių, vieną svarbiausių rolių vaidino... apribojimai. Tačiau galutinė išvada gali būti netikėta - ne pernelyg dideli, o kaip tik pernelyg maži apribojimai didina savižudybės riziką.
Šiais laikais įprasta skųstis įsipareigojimų ir darbų našta, psichologai nuolat kalba apie tai, kokį stresą kelia bandymas derinti įvairius visuomeninius vaidmenis, tačiau tyrimas parodė - kuo daugiau įsipareigojimų, socialinių ryšių ir veiklos turi žmogus, tuo laimingesnis ir stabilesnis jis yra. Kitaip tariant, įsipareigojimus mes galime vertinti ne tik kaip mus gramzdinantį akmenį po kaklu, bet ir kaip inkarą, neleidžiantį pasiklysti audringoje jūroje.
Išnagrinėjęs žmonių priklausomumo ryšius, E. Durkheimas pastebėjo, kad susituokę žmonės rečiau linkę į savižudybę nei gyvenantys vieni, o susituokę ir turintys vaikų - dar rečiau. Ypač svarbų vaidmenį vaidina priklausomybė religinei bendruomenei - anot sociologo, protestantai žudosi dažniau nei katalikai, o šie dažniau nei žydai. Sociologas tai aiškina griežtesniais religiniais apribojimais ir taisyklėmis.
Visi vėlesni tyrimai tik patvirtino socialinių ryšių naudą žmogui. Kuo jų daugiau ir kuo jie tvirtesni bei aiškiau apibrėžti (nuolatinė darbo vieta, pastovus draugų ratas, šeima, priklausymas vietinei bei religinei bendruomenei ir pan.), tuo žmones jaučiasi laimingesni, yra sveikesni ir ilgiau gyvena.
Absoliučios asmeninės laisvės poreikis pavojingas dar ir tuo, kad skatina žmones, leidžiantis į savirealizacijos paieškas, nutraukti įprastus ryšius. Tačiau - koks paradoksas - neįvertinama, kad tie ryšiai neretai ir sukuria galimybes save realizuoti. Atsisakydami jų, prarandame ir dalį savęs.
Beje, naujausi tyrimai rodo, kad didesnį teigiamą poveikį sveikatai ir savijautai patiriame rūpindamiesi kitais, o ne patys gaudami pagalbą. Tad trūkinėjant vieniems ryšiams (praradus darbą, išsiskyrus), vertėtų kurti naujus, ypač tokius, kuriuose jums tektų ne gavėjo, o davėjo vaidmuo (labdara, silpnesnių žmonių ar bent gyvūnų globa ir pan.). Taip rūpestis kitais natūraliai leis pasirūpinti savimi. Galbūt išties teisus buvo Seneka sakydamas: „Tas, kuris negyvena dėl kitų, negyvena ir dėl savęs"?
Parengta pagal Jonathano Haidto knygą „Laimės hipotezė" (leidykla „Metodika")
