Nežinau kodėl, bet vos pradėdavau galvoti apie laimę, išsyk į galvą imdavo lįsti animacinis filmukas „Kaip asiliukas laimės ieškojo". Niekada nesusimąsčiau, kodėl būtent asiliukas, o ne koks nors kitas gyvūnas. Tik dabar pradedu suprasti: kaip tik todėl, kad jis - asilas. Kaip ir visi pasakų kvailučiai. Ar kada nors ieškoti laimės leisdavosi koks išmintingas, ūkį ir dvarą paveldėjęs vyresnysis brolis? Ne. Visada tik tas trečiasis brolis kvailys. Jei būtume įžvalgesni ir mokėtume tautosaką skaityti ne taip paviršutiniškai, laimės pardavėjai turėtų kur kas mažiau pelno - juk ne kiekvienas nori būti kvailio vietoje.

Viskas tik į gera

Laimę pardavinėti labai paprasta - ji sveria nedaug, jos nereikia sandėliuoti, jai nebūtinos sveikatos ir higienos pažymos. Nereikia jaudintis, ar atitinka šiuolaikines mados tendencijas: laimė niekada neišeina iš mados ir visada yra paklausi. Kaskart tą pačią laimę gali pristatyti kaip naujieną. „Ateikite į mano seminarą, - girdžiu džiaugsmingą balsą savo telefono ragelyje. - Tema labai nauja ir aktuali!" Nagi, nagi? „Kaip tapti laimingam!" - netveria iš laimės kolumbas, ką tik „atradęs" Ameriką. Sakau: mačiau, kad viename knygyne dvi laimės dabar pardavinėjamos už vienos kainą. „Kaip tapti laimingam", „Laimės kodas", „Laimės biblija", „Norėk ir turėsi", „Laimingo gyvenimo vadovas" - visos net netilptų mano bibliotekoje. „Laimė viena, bet kelių į ją daug", - neatlyžta manasis pardavėjas ir tvirtina, kad žino trumpiausią. Susigundau.

Seminare buvome trise: aš, jauna mergina ir lektorius - kažkada prekiavęs statybinėmis medžiagomis, bet ilgainiui nutaręs imtis patikimesnio verslo. Juk namus žmonės stato ne kasdien, o štai laimės poreikis amžinas. Tiesa, jis pats verslu to nevadina, veikiau - misija. „Tik pažvelkit, kiek aplink nelaimingų žmonių! Kiek skyrybų, koks nedarbas, skurdas, pedofilija! Kiek rūkančių, geriančių ir vartojančių narkotikus! Ir kodėl? Ogi todėl, kad žmonėms trūksta psichologinių žinių, kaip pakeisti gyvenimą", - emocingai pradeda jis. Pasirodo, visos mūsų bėdos dėl to, kad „nepažystam" savęs (prašau nesipiktinti - būtent taip ir buvo parašyta). O štai tada, kai pagaliau save „pažysim", mūsų gyvenimas nušvis kitomis spalvomis. Tik ne apie tai, kaip save pažinti, buvo skirta ši padrika paskaita - maždaug du trečdalius laiko pasakota, kaip pasikeis mūsų gyvenimas po jos. Kad nebeturėsime finansinių įsipareigojimų (po galais, jei tie 700 litų už seminarą išvaduos mane nuo pusės milijono paskolos, tebūnie!); kad leisime sau normalias atostogas, pasitikėsime savimi, atleisime savo skriaudikams, įgysime vidinę ramybę... Ir kad mūsų gyvenimas pasikeis dar maždaug 30 aspektų, tik dėl vietos stokos čia jų nevardysiu. Aiškiai supratau viena - viską lemia nuostatos. Pakeisime jas, pasikeis ir gyvenimas. Anot lektoriaus, viskas egzistuoja tik mūsų sąmonėje: „Štai, kad ir griūvantis namas (senoji statybų verslo patirtis vis tiek išlindo). Manote, kad jis griūva? Ne. Tai tik griūvančio namo projekcija jūsų galvoje. Ką su ja daryti, irgi sprendžiam tik mes patys: galim verkšlenti (būtent taip elgiasi dauguma psichologiškai neišprususių piliečių), galim ignoruoti arba džiaugtis, kad pagaliau pasistatysim naują (ačiū, aš dar už aną skolinga iki gyvos galvos...)."  

Namo skriste parskrendu. Suprantu, kiek daug kvailų nuostatų mano galvoje ir kokios dėl to nevykusios mano projekcijos. Pirmasis išbandymas laukia kieme - pamatau viduryje jo besivoliojantį šuns apgraužtą gražiausią savo batelį, bet aš tvirta, žinau, kad tai - tik projekcija. Galų gale, kas iš tų aukštakulnių - tik kojas luošina. Mane pasitinka dukra, ji nerimauja dėl egzaminų rezultatų. „Bijai, kad neišlaikei? - nusijuokiu. - Bet juk tai nuostabu! Kada dar turėsi tokią progą pailsėti, šiltai ir jaukiai pasėdėti tėvams ant sprando?!" Sūnus guodžiasi susipykęs su draugu. „Džiaukis! - paploju jam per petį. - Nereikės pirkti gimtadienio dovanos, eiti kartu žaisti, galėsi daugiau laiko skirti savišvietai!" Pozityvumas mane taip įkaitina, kad kai vyras užsimena apie konfliktą su viršininku, net sukrykščiu iš laimės: „Valio! Gal pagaliau tave atleis? Išsimiegosi kaip žmogus, išsivaduosi nuo pinigų skaičiavimo, galėsi skirti laiko namams ir draugams. O jei dar ir mane atleistų, vėl galėtume mylėtis vidurdieniais kaip senais gerais studijų laikais..." Ir vylingai mirkteliu. Keista, bet tai jo nė kiek nepradžiugina. O ir kiti šeimynykščiai neatrodo labai laimingi. Netgi priešingai - stovi kažkokie sutrikę ir išsigandę, dėbčioja tai vienas į kitą, tai į mane, bet nieko nedrįsta paklausti. Žinau problemą - jiems trūksta psichologinių žinių. Et, kas bus, tas! Išsitrauksiu tuo kelis tūkstantėlius, kuriuos buvau pasidėjusi juodai dienai, ir užrašysiu juos visus į laimės seminarą.

Spyris į užpakalį

Ryte, deja, nebesijaučiu taip gerai. Gal todėl, kad rytas už vakarą protingesnis? O gal man trūksta kažkokio laimės geno - tokį, girdėjau, mokslininkai neseniai atrado? Kaip visada, kai man reikia gero spyrio į užpakalį (arba kai noriu kam nors įspirti pati), skambinu psichologui Tomui Lagūnavičiui. „Klausyk, - sakau jam, - nežinau, kas man yra. Perskaičiau krūvą vadovėlių apie laimę, aplankiau keliolika seminarų, bet laiminga nesijaučiu, nors tu ką! Kokia problema?" Kad ir skambinu šventą sekmadienio popietę, Tomas randa man laiko. „Žemė didžiulė, bet aukso joje nėra daug, - pradeda filosofiškai. - Laimė - retai pasitaikantis produktas. Ji trunka tik akimirką. Bėda ta, kad žmonės nori tą akimirką ištęsti iki amžinybės." Skamba beveik kaip sekmadienio pamokslas. O kad nebūtų mažai, dar priduria: „Viską įpratome pirkti, tikime, kad laimę taip pat galime įsigyti už pinigus ir suvartoti kaip skardinę kokakolos. Laimė tapo objektu, o ne vidine būsena. Įsivaizduojam, kad jos reikia siekti kaip tikslo. Deja, tikslai, nei jų siekiant, nei pasiekus, laimės dažniausiai nesuteikia. Štai, tarkim, nutarė moteris numesti 20 kilogramų. Nebus ji laiminga nei tuos kilogramus mesdama, nei numetusi." 

Čia jau man reikia giliai įkvėpti ir įsitverti stalo: juk per visus seminarus tik tai ir girdėjau - tikslai, tikslai, tikslai: strateginiai, taktiniai, ilgalaikiai, trumpalaikiai, tarpiniai... Visa tai man atrodė tarsi aiškus kelias į laimę su daugybe stotelių. Netgi jaučiausi jį įpusėjusi. O dabar paaiškėjo, kad jis niekur neveda?! 

Gerai, moterie, ramiai. Tau dar liko nuostatos. Štai neseniai perskaičiau, kad Minesotos universiteto psichologijos profesorius Davidas Lukkenas, tirdamas identiškus dvynius, nustatė, kad žmonių gebėjimas jaustis laimingam 50 proc. yra paveldimas, o 50 proc. jį galima išsiugdyti. Kiek vėlesniais tyrimais nustatyta, kad iš pastarosios laimės pojūčio dalies tik 10 proc. suteikia turtas, šeiminė padėtis ir darbas, o 40 proc. lemia mūsų požiūris. Atsargiai paklausiu Tomą Lagūnavičių, gal man reikėtų pakeisti nuostatas? „Laimės pagrindas - spontaniškumas. Ji susijusi su atradimo džiaugsmu, netikėtumu, o koks gali būti netikėtumas, jei stengiesi gyventi pagal schemą? - kantriai aiškina psichologas. - Protu laimės nepasieksi. Visos tos intelektualios analizės, knaisiojimasis po save, gilinimasis paverčia laimės siekimą kažkokiu kontroliuojamu mechaniniu procesu, tačiau taip prie laimės ne tik nepriartėsim, bet netgi nutolsim nuo jos." Ar tai reiškia, kad man, jei noriu būti laiminga, nebereikia „pažysti" savęs?! „O kas iš to? - sako Tomas. - Nuostatų pakeisti beveik neįmanoma. Jos susijusios su giluminėmis vertybėmis. Atkasti šaknis labai sudėtinga, neretai net neįmanoma. Kuo labiau stengiesi įteigti sau laimės jausmą, išoriškai demonstruoti, kad tau viskas gerai - gyveni ekologiškai, važinėji hibridiniu automobiliu, lankaisi elitiniuose vakarėliuose, gerai uždirbi ir gražiai rengiesi, tuo daugiau dvilypumo ir nerimo. Nes to, kas ten giliai tavo dvasios korpuse vinimi įrėžta, neužpudruosi."

Priklausomi nuo laimės

Kuo labiau jaučiame spaudimą būti laimingi, tuo nelaimingesni jaučiamės? Deja, tokią netikėtą išvadą padarė ir psichologas Oliveris Burkemanas, bandydamas išsiaiškinti, kodėl, daugėjant savipagalbos knygų, teigiamos motyvacijos seminarų ir įsigalint pozityvaus mąstymo ideologijai, laimingų žmonių anaiptol nedaugėja. Viena iš priežasčių - laimė reikalauja daug pastangų. Jausdami būtinybę būti laimingi, mes nuolat turime kovoti su neigiamomis emocijomis, nusivylimu, liūdesiu, o ši nesibaigianti kova sukelia nesaugumo jausmą, nerimą ir nuovargį. 

Vokiečių psichologė Gabriele Oettingen į miltus sumalė vieną populiariausių per seminarus skelbiamų laimės metodų - vizualizaciją. Jo esmė tokia - jei norite ką nors turėti, įsivaizduokite, kad jau turite. Deja, anot psichologės, daugybė tyrimų rodo, kad taip sumažėja žmogaus motyvacija veikti, nes jis jau ir taip jaučiasi gerai. Pasirodo, ignoruoti tai, kad namas griūva, ar dėl to džiūgauti - ne pati geriausia taktika. Anot psichologų, neigdami esamas problemas, prarandame galimybę jas išspręsti. Jei jau taip norisi vizualizuoti, reikia, anot psichologų, elgtis priešingai - įsivaizduoti, kas blogiausia gali nutikti. Palyginti su tuo, esama padėtis atrodys visai neprasta. „Jei tikrai norite jaustis laimingas, svarbu realiai žvelgti į tai, kas laukia", - tvirtina G. Oettingen. Kitaip tariant, per didelė dozė optimizmo nieko gera neduoda (tuo spėjau įsitikinti konsultuodama savo šeimos narius).
Negana to, laimė, pasirodo, - kaip dieta: kuo daugiau kilogramų numeti, tuo greičiau jie grįžta. Ir su kaupu. Ką darome toliau? Laikomės dar griežtesnės dietos. Tą patį galima pasakyti ir apie laimę. Anot psichologo T. Lagūnavičiaus, dauguma laimės seminarų lankytojų ir knygų pirkėjų yra tie patys žmonės. Jei idėjos įkvepia, kurį laiką (maždaug apie du tris mėnesius) jie jaučiasi kur kas geriau, tačiau pamažu vis tiek grįžta į pradinę būseną. Kad iš šios išsivaduotų, skuba į kitą seminarą, paskui - į trečią... Ilgainiui išsivysto priklausomybė nuo laimės: poveikis vis trumpesnis, o reikalavimų vis daugiau. Mat kuo daugiau žinių įgyji, tuo sunkiau atrasti ką nors nauja ir save nustebinti. Panašiai kaip su alkoholiu ar narkotikais - iš pradžių net ir nedidelė dozė sukelia euforiją, o paskui jos reikia vien tam, kad palaikytum normalią būseną.

Britų leidėjai turi netgi vadinamąją 18-os mėnesių taisyklę. Tai reiškia, kad savipagalbos knygų pirkėjas dažniausiai yra asmuo, kuris tokias knygas perka kas 1,5 metų. O. Burkemanas tvirtina, kad tai akivaizdžiai rodo egzistuojant klestinčią „laimės pramonę". Problema ta, kad sukaupti laimės santaupų neįmanoma, todėl šios pramonės sraigteliai priversti nuolat atnaujinti savo išteklius. Laimės mokslams kasmet išleidžiami milijonai, o laimės tyrimai netgi finansuojami valstybės. Tarkim, 2011 metais Didžiosios Britanijos laimės tyrimas mokesčių mokėtojams kainavo apie 2 mln. svarų (8,7 mln. litų).

Jei jau laimės paieškos - toks keblus reikalas ir beveik neįmanoma misija, tai kodėl niekas šio verslo nesustabdo? „Visuomenei tai naudinga, - sako T. Lagūnavičius. - Žmogų, kuris jaučiasi nelaimingas, bet nori būti laimingas, labai lengva valdyti. Pasakyk, kad laimė - tai savirealizacija, ir jis dirbs iki užsimiršimo. Kuo daugiau dirbs, tuo daugiau mokesčių sumokės. Jei įtikinsime, kad laimė - tai vartojimas, vartos ir taip didins mano pelną. Pasakykim, kad laimė - tai vaikai, ir jis gimdys vaikus, o šie vėliau mus išlaikys. Kuo daugiau žmonių socializuojasi paklusdami tokioms vertybėms, tuo geriau man, vienam iš visuomenės narių. Užtat taip nekenčiam egoistų, kurie laimės ieško savo keliais, tarkim, vartodami narkotikus." Tomas sako, kad pastaruoju metu vis daugėja savaitgalinių laimės ieškotojų - savaitę įtemptai atidirbę žmonės savaitgalį pasineria į narkotinį transą. „O kam vargti: kurti, daryti gerus darbus, sportuoti, medituoti ar skaityti laimės receptų knygas? Paprasčiau yra išgerti piliulę, ir laimės pojūtis garantuotas. Juk šis jausmas yra biocheminis produktas, - koks skirtumas, kas paskatino išsiskirti endorfinus: seksas, sportas ar vaistai?" - provokuoja jis. Ir, žinoma, išprovokuoja. „Bet juk tada tampi paprasčiausia daržove!" - įsiuntu. „Na, štai, - sako jis. - Esi akivaizdžiai paveikta visuomenės primestų vertybių. Prisikūrei visokių tabu ir skaitytojams nori tai primesti. Kodėl manai, kad blogai būti laiminga daržove?" Jis linksmai sukikena ir jau rimčiau priduria, kad, anot vienos hipotezės, vieni Afrikos gentainiai yra laimingesni už kitus todėl, kad neturi ilgalaikės atminties. Jiems nereikia krimstis dėl kažkada padarytų klaidų, nereikia kurti ateities planų, mokytis ar lyginti savęs su kitais. Jie tiesiog džiaugiasi šia akimirka. „Laimė - tai ilgalaikės atminties ištrynimas. Štai koks yra tikrasis receptas", - sako T. Lagūnavičius, ir netikėtai mums kyla genialus verslo planas. O ką, jei surengtume seminarą tokia tema? Vis originaliau, nei kviesti pažinti save ir kurti ilgalaikes strategijas. Pažadame - pirmasis šimtukas žmonių, užsirašiusių į šį seminarą, gaus 50 proc. nuolaidą laimei įsigyti. Paskubėkite - vietų skaičius ribotas.