Antropologas Cliffordas Geertzas rašė, kad „žmogus yra gyvūnas, įsipainiojęs į savęs sureikšminimo tinklą, kurį jis pats ir numezgė". Labai taikli mintis. Juk daugybė mūsų problemų ir konfliktų kyla būtent todėl, kad įsivaizduojame esą labai svarbūs ir manome, kad tik mes žinome, kaip viskas turėtų būti. Pyktis ir apmaudas dažniausia kyla dėl to, kad žmonės elgiasi ne taip, kaip, mūsų nuomone, turėtų elgtis. Vertinimas, anot knygos „Laimės hipotezė" autoriaus J.Haidto, apskritai yra proto liga. Jis sukelia pyktį, kančias ir konfliktus. Idealiausia būtų išmokti į viską nežiūrėti pernelyg rimtai, o vertinti gyvenimą kaip žaidimą, kuriame atlieki tam tikrą vaidmenį, kartais laimi, kartais pralaimi, tačiau nevertėtų pernelyg prisirišti prie šio žaidimo rezultatų.
Deja, žmogaus protas yra pernelyg kritiškas. Meditacija, nuolatinis darbas su savimi gali padėti šiek tiek sumažinti susireikšminimą ir išjungti amžiną poreikį visus ir viską vertinti, bet visiškai apsieiti be to nepavyks.
Kognityviosios terapijos specialistas Davidas Burnsas siūlo labai paprastą, bet veiksmigą būdą kaip išvengti daugybės konfliktų ir išspręsti nesutarimus. Jei jau negalite liautis vertinę, pradėkite nuo savęs. Tereikia prisiminti labai taiklią frazę iš Evangelijos apie fariziejus, kurie svetimoje akyje ir šapą pastebi, bet savojoje nė rąsto nemato. Deja, dauguma žmonių (vieni labiau, kiti mažiau) elgiasi būtent taip.
D.Burnsas siūlo susinervinus dėl kito žmogaus elgesio, atsitraukti, nemąstyti apie tai, ką jis pasakė ar padarė blogai, o paklausti savęs: „Ką aš padariau ne taip, kad nutiko tokia situacija?" Galbūt jo nederamą elgesį išprovokavo netinkama jūsų intonacija, nejautrus poelgis ar ankstesnis, jau pamirštas poelgis. Net jei jaučiatės toje situacijoje esąs teisus, savo, tegul ir nedidelės, kaltės paieškos padės greičiau rasti sutarimą.
„Vos tik radę savo klaidą, greičiausiai išgirsime daugybę savo vidinio advokato argumentų, teisinančių mus pačius ir kaltinančių kitus. Bet pamėginkite jų neklausyti, juk mūsų užduotis surasti bent vieną klaidingą savo poelgį, - siūlo J.Haidtas. - Kol traukiame šią rakštį, jaučiame skausmą, bet tai trunka neilgai, paskui patiriame palengvėjimą, netgi džiaugsmą. Kai tik atrasime savo trūkumą, kurį laiką paskaudės, tačiau jei eisime toliau ir pripažinsime savo klaidą, veikiausiai būsime apdovanoti džiaugsmo, sumišusiu su trupučio pasididžiavimo, antplūdžiu. Tai džiaugsmas prisiimti atsakomybę už save patį ir savo elgesį, taip pat - savigarbos jausmas. Tą akimirką, kai pamatome, kad patys prisidėjome prie konflikto, mūsų pyktis sušvelnėja, nors galbūt ir nedaug, tačiau pakankamai, kad galėtume pripažinti, jog šiek tiek teisi ir kita šalis."
Jei pokalbį pradėsite: „Aš neturėjau padaryti X, suprantu, kodėl tu pajutai Y", viskas vyks kur kas sklandžiau. Tai paskatina ir kitą žmogų ieškoti savo kaltės - taigi galime išvengti vienas kito kaltinimų ir įžeidimų. Išmokę pamatyti rąstą savo akyje tampame ne tokie šališki, ne tokie moralistai ir teisuoliai - o tai ne tik pagerina santykius, bet ir atveria kelius į asmeninį tobulėjimą ir laimę.
Parengta pagal Jonathano Haidto knygą „Laimės hipotezė" (leidykla „Metodika").
