Kas svarbiau meilėje - žodžiai, dovanos ar bučiniai?

Bandymų apibrėžti, kas yra meilė, tokia gausybė, kad tarp jų lengva pasiklysti. Vienam tai – drugeliai, plasnojantys pilve, kitam – geras seksas, o trečiam – skani vakarienė. Ar vakarienė blogiau už drugelius? Kartais – taip, kartais – ne. Kaip atpažinti meilės kalbą ir išmokti ja kalbėti?

Kelios seniai ištekėjusios draugės susitinka taurės vyno. „Kažkada jis mane tikrai mylėjo. Kokius komplimentus sakydavo, kokią ištikimybę prisiekinėdavo...“ – po n-tosios taurės pratrūksta viena. „O maniškis kiekvieną akimirką norėdavo būti kartu, vienos niekur nepaleisdavo“, – pritaria kita. „Taigi, taigi... Ir kokias dovanas dovanodavo, kasdien gėlėmis apipildavo...“ – atsidūsta trečia. Pagaliau visos nusprendžia, kad meilės neliko, yra vien pripratimas. Atrodytų, visos draugės kalba apie tą patį, tačiau iš tikrųjų jų galimybės susikalbėti ne ką didesnės nei naujojo pasaulio užkariautojo bandymas suprasti, ko iš jo nori čiabuvis, nusmailinta ietimi mojuojantis verdančio katilo link: ar stengiasi pavaišinti vakariene, ar tikisi, kad vakariene tapsi tu?
Knygos „Penkios meilės kalbos“ (leidykla „Alma littera“) autorius šeimų konsultantas Gary Chapmanas įsitikinęs – kiekvienas žmogus turi savo meilės kalbą. Atpažinti ją ir išmokti kalbėti privalome, jei norime išsaugoti santykius. Anot specialisto, kiekvienam žmogui svarbu būti mylimam – tik tada jis jausis saugus ir turės ką duoti kitiems. „Kai sutuoktinio emocijų rezervuaras bus pilnas meilės, pasaulis nušvis kitomis spalvomis, o žmoguje atsivers didžiulis potencialas“, – teigia Gary Chapmanas. O pripildyti tą talpyklą galima įvairaus kuro.

Pagirk mane
Kai kurioms moterims kone kiekvieną dieną reikia žodinio patvirtinimo, kad yra mylimos. Ir tokių, matyt, visai nemažai – priešingu atveju, argi būtų atsiradęs posakis, kad moterys myli ausimis? Galima spėti, jog dauguma norėtų jaustis kaip lėkštų melodramų personažės ir nuo ryto iki vakaro girdėti: „Myliu tave.“ Net tada, kai filmo herojus vos per 3 sekundes turi išgelbėti pasaulį, bent pusę to neįkainojamai brangaus laiko jis kalba apie meilę. Kaskart žiūrėdama tas scenas ne juokais nirštu. „Baik seilėtis! – šaukiu jam. – Ar nematai, kad yra svarbesnių dalykų nei šitos tuščios frazės?!“ O šalia sėdinti draugė šniurkščiodama sako: „Kaip gražu! Mano stuobrys to nesakė jau visą savaitę...“ Savaitę? Maniškis to turbūt nesakė jau visą dešimtmetį. Ir nieko. Kartą, prisižiūrėjusi filmų, nutariau pamėginti ir aš. „Myliu tave“, – pasakiau apsikabindama vyrą. „Kas atsitiko?“ – paklausė jis įtariai. Atrodo, kad kurstyti jausmus žodžiais – tikrai ne mums. Visiškai suprantu tą vyruką iš anekdoto, kuris, išgirdęs žmonos virkavimą dėl žodžio „myliu“ trūkumo, ramiai atsakė: „Taigi sakiau tau – prieš 20 metų. Jei kas nors būtų pasikeitę, tikrai būčiau pranešęs.“
Meilės kalbą sudaro ne vien frazė „myliu tave“ ir nesibaigiantys komplimentai. Tai ir emocinio palaikymo, padrąsinimo, padėkos, pagyrimo žodžiai. Tas, kuriam ši meilės kalba atrodo nereikšminga, nė neįsivaizduoja, kaip kenčia nesulaukdama dėkingumo už savo pastangas, kokia nevertinama ir nemylima jaučiasi jo antroji pusė. Žodinio meilės patvirtinimo norinčiam žmogui patinka girdėti, kaip sutuoktinis giria jį kitiems, kaip juo didžiuojasi ir džiaugiasi. Abstrakčias liaupses („geriausia, gražiausia ir tobuliausia“) labiau mėgsta moterys, o vyrams patinka būti vertinamiems už konkrečius darbus: sutvarkytus namus ar paruoštą vakarienę. Jiems taip pat svarbu sulaukti palaikymo ir paramos įgyvendinant savo profesinius planus.
Reikia turėti galvoje, kad žodžiams jautrūs žmonės yra gerokai jautresni ir kritikai: gali įsižeisti net dėl netinkamo tono ar abejingumo gaidelės balse. Ir jau jokiu būdu nereikėtų iš jų ko nors reikalauti. Galima tik prašyti. Jei irzliu tonu pareikšite: „Kiek kartų tau galima sakyti, kad išneštum šiukšles“, galite būti rami – šis kartas tikrai nebus paskutinis, bet paprašiusios: „Gal galėtum eidamas į lauką prigriebti ir šiukšles?“, tikslą pasieksite iškart. O jei dar nepamiršite už tai ir padėkoti, tai kitą kartą turbūt nė prašyti nereikės.

Shutterstock nuotr.
Padėk man
Žodinio žmonos palaikymo išsiilgęs vyras stengiasi iš paskutiniųjų – dėkoja sutuoktinei už kiekvieną mažmožį, visur ir visada ją liaupsina, o ši tik pašaipiai vaiposi. „Myliu, myliu... – viešai mėgdžioja vyrą. – Kas man iš tų jo žodžių? Užuot tuščiai aušinęs burną, geriau įrodytų savo meilę darbais!“ Vyras, tai išgirdęs, net susigūžia, juk kritika šio tipo žmonėms skaudesnė už botago kirtį. Bet žmona tęsia: „Štai vakar vos parvažiavau namo – plikledis, padangos vasarinės, tik per plauką išvengiau avarijos. O jis pasitinka: „Oi, mieloji, taip dėl tavęs jaudinausi! Ačiū Dievui, kad viskas gerai.“ Vos neskėliau antausio. Normalus vyras seniai padangas būtų pakeitęs, o ne aikčiojęs kaip mergiotė!“
Romantiškų istorijų mėgėjai nusivaipytų: kas bendra tarp tokio kilnaus jausmo ir padangų? Tai – ne meilė, o paprasčiausias naudojimasis kitu žmogumi! Tačiau G. Chapmanas siūlo nenuvertinti paslaugų. „Pats Jėzus Kristus, plaudamas mokiniams kojas, parodė paprastą, bet stiprų meilės, išreikštos patarnaujant, pavyzdį“, – teigia knygos „Penkios meilės kalbos“ autorius. Meilė, išreikšta paslaugomis, gali atrodyti pernelyg pragmatiška ir buitiška, tačiau ji niekada nėra banali ir dirbtinė. Kam tuščiai kalbėti apie šį jausmą, jei jis ir taip matomas kasdien? Ar tai, kad vyras atsikėlė ryte anksčiau norėdamas nuvežti į darželį vaikus, nukasti kieme sniegą, paruošti pusryčius, nepasako apie jo jausmus daugiau nei banalūs žodžiai? O argi tai, kad žmona pasitinka sutuoktinį vakare garuojančia vakariene, prileidžia jam vonią vandens, o ryte paduoda išlygintus marškinius, nėra tikrų tikriausia meilės išraiška? Tik štai kodėl žmonės, net ir kalbėdami ta pačia meilės kalba, kartais nesusikalba? „Vargstu kaip tarnaitė, plaunu, valau, gaminu, šviesios dienos nematau, o jam – nė motais! Nuolat – arba darbe, arba garaže!“– šaukia žmona. Vyras nesupranta, ko ji nori – juk pluša net dviejuose darbuose, kad šeimai nieko netrūktų, namo grįžta vos vilkdamas kojas, o grįžęs dar ir prie automobilio pasikrapšto, kad nereikėtų važiuoti į automobilių servisą... Pasirodo, žmonai reikia ko kito – kad daugiau padėtų namuose, bent retkarčiais paruoštų vakarienę, išplautų indus, o mašiną gali ir meistras sutvarkyti. Pasirodo, net ir ta pati kalba gali turėti keletą dialektų, todėl reikėtų išsiaiškinti, kas antrajai pusei svarbiau, ir netaškyti savo energijos antraeiliams dalykams. Jei skani vakarienė jam svarbiau už išblizgintus namus, dėkite šluostę į šalį ir pulkite prie puodų. Jei tai, kad vyras padeda vaikams ruošti pamokas, žmonai atrodo svarbiau už idealiai nupjautą žolę, išjunkite žoliapjovę ir sėskite prie matematikos.

Padovanok man
Ilgai niekaip negalėjau suprasti vienos savo giminaitės. Man, įpratusiai kalbėti ir girdėti paslaugų kalbą, jos vyras atrodė kone tobulas: rytais keldavosi anksčiau, kad atneštų žmonai į lovą kavos ir paruoštų pusryčius; grįždamas iš darbo pasirūpindavo pirkiniais ir išvirdavo vakarienę – ir ne šiaip kokių bulvių iškepdavo, o tokių kulinarinių viražų pridarydavo, kad mums vien klausantis seilė nutįsdavo. Bet giminaitė vis dūsavo: „Pamanyk, vakarienė. Nereikia man tų jo ančių, troškintų su vynu, man ir bulvės su rūgpieniu tinka. Geriau darbe ilgiau paplušėtų ir pinigų užsidirbtų. Neatsimenu, kada iš jo kokią nors normalią dovaną esu gavusi.“ Iš pradžių laikiau ją tikra tuštute – tipiška kandidate į barakudas, bet perskaičiusi G. Chapmano knygą supratau – šios moters meilės kalba yra dovanos. Tad visai nenuostabu, kad, išgirdusi, jog mes su vyru jau daug metų nebedovanojame vienas kitam dovanų gimtadienio proga, ji pasiūlė man susirūpinti savo santuoka. Yra žmonių, kurie meilės dydį matuoja dovanų kiekiu. Vadiname juos materialistais ir primygtinai rekomenduojame pažiūrėti filmą „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“, tik jokie filmai ir paistalai apie vartotojišką mentalitetą tų nuostatų nepakeis, nes Kalėdos be dovanų jiems – ne Kalėdos. Kažin, ar reikia taip nuvertinti dovanų kalbą? Juk dovana – tai ne vien į ją investuoti pinigai. Nors ir šie, aišku, kai ką pasako – gavusios iš milijonieriaus plastmasinius karolius, vargu ar suprasime tai kaip meilės išraišką. Vis dėlto žmonės, kalbantys dovanų kalba, daugiau dėmesio teikia ne materialiai jos vertei, o tam, kiek laiko mylimasis tos dovanos ieškojo ir kiek dėmesio šiai skyrė. Kaip tik dėl šios priežasties įtikti tokiems žmonėms labai sunku.

„Ak, ir kaip jis galėjo pagalvoti, kad nešiosiu tą klaikų, neskoningą daiktą. Jis visiškai manęs nepažįsta“, – nusimena moteris, net ir gavusi rankinę už kelis tūkstančius litų. Šio tipo moterys dievina gėles, jas žavi staigmenos ir dosnūs mostai. Studentas, išleidęs visą stipendiją vienai vakarienei su šia moterimi, gali greičiau rasti kelią į jos širdį nei kailinius nupirkęs pasiturintis verslininkas. Beje, anot G. Chapmano, vestuvinis žiedas yra kuo tikriausias dovanų kalbos simbolis. Niekas labiau neįskaudins daiktais meilę rodančio sutuoktinio nei grąžintos dovanos ir numestas vestuvinis žiedas. Atpažinti, kad žmogus linkęs kalbėti dovanų kalba, galima jau nuo vaikystės. Tokie vaikai niekada nenumes gautos dovanos į kampą ir nenubėgs žaisti – iš karto ją išpakuos (šio tipo žmonėms pakuotė ne mažiau svarbi nei pati dovana), apžiūrės, kelis kartus padėkos, visiems parodys, padės matomiausioje vietoje. Kalbantieji dovanų kalba ne tik mėgsta gauti, bet ir su didžiuliu džiaugsmu patys dovanoja, tad, neparodę tinkamo dėmesio ir dėkingumo, galite mirtinai juos nuliūdinti. Santūrus „ačiū“ ir į šalį pastumta dovana šiems žmonėms yra tas pats, kas, ištarus: „Myliu tave“, išgirsti atsakymą: „Smagu girdėti.“

Pabūk su manimi
Pareiškimai, esą geriausi moterų draugai yra deimantai, ir milijonierių gyvenimo istorijos formuoja savitą vyrų supratimą apie moteris: dauguma jų ima tikėti, kad dovanos – geriausiai dailiosios lyties suprantama meilės kalba. O dovanoms nupirkti juk reikia pinigų, todėl vyrai verste verčiasi per galvą stengdamiesi šių uždirbti. Jei ne iš savo vyro, tai iš pažįstamų tikrai esate girdėjusios tokių skundų: „Dirbu nuo ryto iki vakaro, be savaitgalių ir atostogų, kad tik ji visko turėtų, būtų viskuo aprūpinta. Namas užmiestyje, naujas automobilis, kas sezoną atnaujinama drabužinė, kvepalai iš lentynų griūva, o jai vis negana!“ Atsakymą, ko toms moterims „vis negana“, mes taip pat puikiai žinome: kas iš tų dovanų, jei šių teikėją jos mato tik naktį ir dar mirtinai nuvargusį. „Kam man tas namas, jei per visą vasarą su vyru net mėsytės kieme nesame išsikepę“, – sako moteris ir pavydžiai žiūri į šeimas, kurios, gyvendamos senos statybos butuose, savaitgaliais kartu važiuoja į gamtą, eina į spektaklius, pas draugus, ruošia vakarienę. Šių žmonių meilės kalba yra tiesiog buvimas kartu. Visai nesvarbu, ką veikti: kapstytis darže, vaikščioti parke ar tingiai leisti sekmadienio rytmetį lovoje, svarbiausia – daryti tai bendrai. Galima tik įsivaizduoti nusivylimą moters, kurios poreikį būti kartu vyras bando kompensuoti daiktais. G. Chapmanas įspėja, kad kokybiškas buvimas kartu ne visada yra tolygus fiziniam buvimui. „Sakydamas „leisti laiką kartu“ turiu galvoje „skirti visą savo dėmesį kitam žmogui“. Kalbu ne apie sėdėjimą ant sofos ir televizoriaus žiūrėjimą – taip jūsų dėmesio sulaukia televizorius, o ne sutuoktinis“, – teigia šeimų konsultantas. Būnant kartu, pasak jo, labai svarbus yra akių kontaktas, taip pat gebėjimas klausyti ir girdėti kitą žmogų. 20 minučių, kai esate dviese ir kalbatės žiūrėdami vienas kitam į akis, yra vertesnės nei kartu praleista visa diena, kai vienas sukasi apie puodus, o kitas – įsikniaubęs į laikraštį. Šio tipo žmogui svarbu būti išklausytam – nepertraukinėjant, nedalijant patarimų ir nekritikuojant.
Tikras šia meilės kalba kalbančiųjų stiprybės šaltinis yra bendri prisiminimai, nesvarbu – skausmingi ar džiugūs: kaip, ištikti finansinių sunkumų, dalijotės vienintele makaronų porcija, kaip sodinote gyvatvorę, lydėjote vaiką į pirmą klasę ar buvote pasiklydę kalnuose. Kaskart dalydamiesi prisiminimais sustiprinsite savo meilės ryšį, o žinojimas, kad buvote kartu ir džiaugsme, ir varge, suteiks jėgų įveikti sunkumus.

Paglostyk mane
Diskusija apie tai, ar kelias į vyro širdį eina per skrandį ar kiek žemiau, iš esmės yra dviejų skirtingų meilės kalbų supriešinimas. Tas, kuris meilę supranta kaip paslaugas, sugebės įvertinti skanią vakarienę, o paskui mielai pasimėgaus ir meilės malonumais, bet yra tokių, kurie grįžę namo pirmiau nei šiltos vakarienės trokšta šilto žmonos apkabinimo. Šių žmonių meilės kalba yra prisilietimų kalba. Jos G. Chapmanas siūlo nepainioti su seksu, nors šis, be abejo, yra tos kalbos dalis. Iš tikrųjų seksas svarbus kiekvienam vyrui, bet didelis seksualinis apetitas nebūtinai reiškia fizinio sąlyčio alkį. Lytėjimo kalba kalbantieji trokšta būti apkabinti, priglausti, paglostyti, pabučiuoti. Šie žmonės dievina įvairius masažus, tačiau, norint parodyti jiems savo meilę, nebūtina lėkti ieškoti masažinio aliejaus – kartais užtenka tiesiog švelniai pataršyti plaukus ar paimti už rankos. Fizinių prisilietimų dažniau ilgisi tie žmonės, kurie užaugo neglamonėjami savo tėvų arba, priešingai, įpratę prie taip rodomos meilės. „Tai, kas aš esu, gyvena mano kūne. Liesti mano kūną reiškia liesti mane. Šalintis mano kūno reiškia tolti nuo manęs emociškai“, – taip, anot G. Chapmano, mąsto lytėjimo kalba kalbantys žmonės.

Šio tipo vyrai skausmingiau nei kiti išgyvena lytinį savo moters šaltumą. Jiems nusispjauti į ruošiamą vakarienę, išlygintus marškinius, ilgus pokalbius ir pasivaikščiojimus. Jie trokšta, kad priglustumėte visu kūnu ir užsigeistumėte jo čia ir dabar. Neapsirikite – kartais tokie vyrai atrodo šalti, bet taip jie tik siekia išsiaiškinti, kokio stiprumo yra žmonos meilė. Jie gali ištisas dienas kentėti nerodydami noro mylėtis tik dėl to, kad sulauktų antrosios pusės iniciatyvos ir įsitikintų, jog vis dar yra mylimi. Tačiau ši, nesupratusi žaidimo esmės, ištisas savaites tos iniciatyvos nerodo, nes mano, kad vyras pats nenori sekso.
Be abejo, dauguma žmonių šiek tiek kalba visomis meilės kalbomis, tačiau gimtoji paprastai yra viena (retesniais atvejais – dvi). Atpažinti, kokia yra jūsų mylimojo (taip pat atžalų, draugų ar kolegų) kalba, nėra labai sunku. Tereikia stebėti, kas teikia jam malonumą. Jei žmogus yra gana uždaras arba to malonumo gauna taip mažai, kad net neįmanoma pastebėti, labai naudinga atkreipti dėmesį į jo skundus ir priekaištus. Jei vyras, pastūmęs į šalį vakarienę, sako, kad geriau savo energiją skirtumėt kitiems dalykams, vadinasi, laikas iš virtuvės persikelti į miegamąjį, o jei žmona inkščia dėl neišneštų šiukšlių, neverta bandyti palenkti ją dovanomis. Ir nepamirškite – žmonės patys paprastai šneka ta kalba, kokia trokšta būti kalbinami.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis