Kaip kompensuoti niekada nepatirtos tėvų meilės trūkumą? Psichologės komentaras

Jau kurį laiką mane kankina klausimas, kokia yra gyvenimo prasmė? Koks tikslas gyventi? - klausia skaitytoja.

„Per visą savo gyvenimą neturėjau daug gražių įvykių, kuriuos prisiminus veide atsirastų šypsena. O ir artimų žmonių daug neturiu. Net ir pasirinkta gyvenimo kryptis manęs nebejaudina kaip anksčiau, todėl ir iškilo klausimas, kokia ta gyvenimo prasmė? Klausimas labai platus ir neapibrėžtas, nes tiesiog praradau ne norą gyventi, bet norą džiaugtis gyvenimu - iš veido dingo šypsena, ir tai, kas mane džiugino, jau visai nejaudina. Taigi, pirmiausia gal plačiau papasakosiu apie save ir mane kankinančias bėdas. Pradėsiu nuo to, kad esu 22 metų mergina, kol kas dar esu dirbanti studentė. Į Vilnių atvykau iš mažo miestelio. Mano šeima tikrai nėra pavyzdinė. Esu jauniausias vaikas, turiu sesę, su kuria santykiai tikrai nėra patys geriausi. Su tėvais sieja net nežinau ar tai galima pavadinti santykiais, gal labiausiai tinka žodis ryšys. Nors gyvenu toli nuo jų, visai jų nepasiilgstu. Atvažiuoju tik todėl, kad taip yra teisinga ir jaučiu pareigą juos aplankyti, bet tik įžengusi į namus, noriu iškart grįžti atgal į Vilnių. Taip yra todėl, kad namie niekada nesijaučiau laiminga ir laukiama. Nuo vaikystės turėjau sunkiai dirbti, kad gaučiau tai, ko noriu, nors tuo tarpu sesuo viską gaudavo ant sidabrinės lėkštutės. Kai sesuo išvažiavo studijuoti, maniau, kad viskas pasikeis. Taip, pasikeitė, tik, deja, ne į tą pusę, kurią norėjau - viskas dar labiau pablogėjo. Buvau apkraunama darbais, todėl buvau pasiryžusi baigti kuo geriau mokyklą ir išvažiuoti studijuoti kuo toliau nuo jų. Toks užsibrėžtas tikslas mane išgelbėjo, nes to siekiau visa širdimi ir tai padėjo ištverti 4 metus namie su tėvais. Tėvai manęs niekada nesuprato, niekada nepalaikė. Net neprisimenu ar kada buvo pagyrę už gerai atliktus darbus. Tėvas nors ir dirba, bet didžiąją dienos dalį būna girtas, o tai sukelia amžinus barnius namie, mama šaukia, tėvas rėkia. Girtavimas ir barniai dar labiau paaštrėjo seseriai išvažiavus.

Mokykloje daug draugų neturėjau, nes tiesiog nemokėjau bendrauti, nemačiau pavyzdžio, kaip tai reikia daryti, todėl nebuvau viena iš populiariausių mokinių. Pati laimingiausia mano diena buvo tada, kai gavau atsakymą iš universiteto, jog esu priimta studijuoti Vilniuje. Nes tada supratau, kad košmaras namuose baigsis, nebegirdėsiu amžinų rietenų. Atvykusi studijuoti aš pasikeičiau, tapau kur kas laimingesnė, pradėjau daugiau bendrauti, šypsotis. Susiradau naujų draugų. Tačiau tokia laimė ilgai netruko. Mano laimę vis temdė grįžimai namo, kuriuose vėl jaučiausi nelaiminga. Kai paskutinį kartą buvau namie, tėvas vėl pasigėrė ir aš nebesugebėjau pykčio ir apmaudo laikyti savyje, viską išrėkiau, ką apie jį galvoju, kodėl nevažiuoju dažnai namo, kaip jaučiuosi. Galvojau, kad man palengvės, kai galu gale tėvai sužinos kaip jaučiausi visus tuos metus, bet, deja, tėvas net nesureagavo, nes buvo girtas, o ir mama nepasakė nė žodžio. O kitą dieną buvo toks įspūdis, kad nieko net ir nebuvo. Būtent po šio įvykio mano nuotaika visai subjuro, veide nebeliko šypsenos. Niekas manęs nebedomina, vis dažniau pradedu galvoti, kad šeimoje aš buvau nelaukiamas vaikas, kad gimiau per klaidą. Per visą gyvenimą nepatyriau, kas yra šiluma ir meilė. Nesugebu susirasti artimo žmogaus, kuriam galėčiau atiduoti savo širdį. Todėl rašau Jums - gal galite patarti, kaip surasti jėgų vėl kovoti už laimę? Kaip rasti stimulą, kuris priverstu mane vėl pradėti veikti, nepasiduoti, nors ir iškyla sunkumų? Kaip pamiršti tai, kas mane įskaudino? Ką turiu padaryti, kad leisčiau sau patikėti, kad viskas bus gerai, kad gyvenimas gražus, kad mano laimė - dar priešakyje, kad aš dar surasiu savo išrinktąjį“ Rima

Konsultuoja psichologė Justina Zelionkaitė

Šiuo metu Jūs jaučiatės nelaiminga, nereikalinga, gyvenanti beprasmį gyvenimą. Atsakyti, kokia yra gyvenimo prasmė, vienareikšmiškai nelabai įmanoma. Kiekvienas žmogus turi skirtingą gyvenimo prasmę. Vienam žmogui gyvenimo prasmė yra jo vaikai, kitam - augintinis, darbas, trečias mėgaujasi keliaudamas ir t.t. Suprasti, kokia Jūsų gyvenimo prasmė, yra rimtas iššūkis. Esu įsitikinusi, kad gyvenimo prasmę Jūs turite (kitaip negyventumėte), tačiau šiuo metu Jūs nesugebate jos įvardinti. Todėl gal verta šiuo metu gyvenimo prasme laikyti GYVENIMO PRASMĖS IEŠKOJIMĄ?

Minite, kad Jūsų santykiai su šeima yra komplikuoti: tėvas išgėrinėja, motina Jūsų nesiklauso ir nesupranta, su sese taipogi ryšio nėra. Santykių, kurie tokie buvo visą gyvenimą, nelabai pakeisite, tiksliau, nepakeisite tų žmonių. Galite keistis tik pati ir savo gyvenime nekartoti tėvų klaidų, nesielgti taip, kaip jie su Jumis. Sakote, kad nesijaučiate laukiama, mylima namiškių. Noras jaustis mylimai yra labai žmogiškas, tačiau ne visada tą jausmą gauname iš tų žmonių, iš kurių norime. Tačiau tikrai yra žmonių, kurie myli ir gali pamilti Jus, tik reikia juos surasti. O geriausias būdas pritraukti meilę yra pačiai mylėti kitus, rūpintis kitais, daryti gera, nebūti savanaudžiu. Taigi, negyvenkite praeities nuoskaudomis, iš praeities reikia mokytis, o gyventi reikia žvelgiant į ateitį. Jūs minite, kad atsikrausčiusi į Vilnių Jūs tapote laimingesnė, susiradote draugų, pradėjote daugiau šypsotis, tai tik įrodo, kaip teigiamai Jus veikia pokyčiai. Keiskit kažką ir dabar! Netapkite gyvenimo auka, Jūs galite gyventi ir turėti tai, ko norite, tik aiškiai supraskite, ko norite. Sakote, kad grįžimai namo Jus tik skaudina, tai ko grįžtate? Suprantama, tai yra Jūsų šeima, tad tarsi ir priklauso grįžti, bet gal verta vizitus suretinti? Gal tas laikas, kurį praleidžiate pas tėvus namuose, būtų žymiai naudingesnis darant kažką kitą? Reikėtų vengti veiklos, žmonių, kurie Jums neteikia džiaugsmo, nes toje vietoje galėtų būti tai, kas teiktų džiaugsmą, jeigu ji būtų laisva. Pavyzdžiui, kaip elgsitės įsipylusi sugižusio pieno - Jūs jį gersite, nes įsipylėte, ar išpilsite ir įsipilsite šviežio? Jeigu išpilsite ir prisipilsite šviežio, arba tikėsitės, kad kažkas Jums pripils, bus visai normalu. Tačiau, jei gersite sugižusį arba jį laikysite puodelyje, viskas bus tik blogiau. Ir kieno tai bus kaltė? Deja, Jūsų. Žmogus kenčia tiek, kiek pasirenka kentėti. Taigi, nekentėkite, nelaikykite nuoskaudų, atlaisvinkite vietą širdyje tiems, kurie bus verti Jūsų meilės ir mylės Jus. Kai išsilaisvinsite nuo praeities nuoskaudų, kai suprasite, kad praeitis Jums davė ne tik žalos, bet ir naudos (pavyzdžiui, tai, kad padėtis šeimoje netiesiogiai Jus skatino gerai mokytis ir tai Jums padėjo įstoti į universitetą), Jūs tapsite laiminga, išsiaiškinsite gyvenimo prasmę, rasite širdies draugą ir gyvensite pilnavertį gyvenimą. Sėkmės, Jums.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis