Mes žaidžiame nuolat. Žaisdami augame, mokomės ir įgyjame tinkamų įgūdžių. Bet kuris vaikų psichologas patvirtins, kad žaidimai mažiesiems – pats natūraliausias būdas suprasti pasaulį ir atrasti jame savo vietą. Tik kodėl nesiliaujame žaisti net ir suaugę? Kas tai – infantilumas, sumanus manipuliavimas ar tiesiog natūralus, nepavojingas bendravimo būdas? Įmanomi visi variantai. Štai viename kampe dudena keli autoritetingi balsai. „Tik pažiūrėkit, kas dabar darosi! Nusikalstamumas, narkotikai, veltėdžiavimas!“ – piktinasi sodrus baritonas. „Taip, dabar vaikai jau nuo kūdikystės turi daugiau teisių nei pareigų“, – pritaria jam malonus altas. „Akis drasko, jokių autoritetų nepaiso, neįsivaizduoju, kur taip nueisim!“ – spygteli falcetas. Žymus psichoanalitikas dr.

Ericas Berne‘as savo knygoje „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ (leidykla „Vaga“) tokius žaidimus vadina tėvų susirinkimais. O tai, kas vyksta kitame kampe, jis veikiausiai pavadintų vaikų darželiu. „Tu neįsivaizduoji, kokius batus vakar nusipirkau! Nerealūs! Ir dar gavau 40 proc. nuolaidą“, – džiūgauja žavi ilgaplaukė. „Tikrai? Aš kaip tik gavau dovanų šitą fantastišką rankinę, bet niekaip negaliu prisiderinti avalynės“, – suraukia nosytę pašnekovė. „Kokia graži! Šaunam rytoj kartu apsipirkti, parodysiu tau tokių vietelių...“ Tokius žaidimus E. Berne‘as vadina neįpareigojamais pokalbiais. Jie būna lengvi, ilgi, tušti, tokie neteikia nei ypatingos naudos, nei nemalonių pojūčių. Šiek tiek kitaip reikalai klostosi trečiame kampe. „Tai, ką daro mūsų valdžia, yra tiesiog nepakenčiama. Tik ir taikosi užgniaužti bet kokią verslo iniciatyvą“, – pradeda vienas. „Tikra tiesa, jau seniai norėjau ko nors imtis, bet tokie mokesčiai...“ – pasiskundžia kitas. „Būčiau linkęs tuo abejoti. Kiek žinau, pas mus pelno mokesčiai yra bene mažiausi visoje Europoje. Pasidomėkite tuo, gal jūsų galimybės pradėti verslą ne tokios jau mažos“, – draugiškai pasiūlo trečias ir... sugriauna visą pokalbio idilę. Kas nutiko? Gal jis lepterėjo visišką nesąmonę? Gal bandė sukelti konfliktą? Nieko panašaus. Tiesiog į Vaiko ir Tėvo pašnekesį įsiterpė Suaugusysis (kad nebūtų sąvokų painiavos, E. Berne‘as šiuos terminus siūlo rašyti didžiosiomis raidėmis). Panašiai nutinka, kai į namus žaidžiančių mergaičių kambarį įsibrauna berniukas ir užsigeidžia pažaisti karą.

Vaikai, Tėvai ir Suaugusieji
Anot E. Berne‘o, kiekvienam žmogui būdingos trys ego būsenos: Tėvo, Vaiko ir Suaugusiojo. Visos jos mūsų gyvenime atlieka skirtingas funkcijas. Tėvas – tai autoritetas, tradicijos. Mūsų vidinis Tėvas daugeliu atvejų verčia elgtis įprastai: pasisveikiname susitikę, atsisveikiname išsiskirdami, valome dantis, stengiamės nevėluoti į susitikimus ir pan. Suaugusiojo būsena padeda individui išlikti. Taigi – vertinti situaciją, priimti sprendimus, būti lanksčiam ir racionaliam. Be vidinio Suaugusiojo nesugebėtume net saugiai pereiti judrios gatvės, ką ir kalbėti apie rimtesnius susirinkimus. Bene labiausiai E. Berne‘ui patinka Vaikas. „Tai intuicijos, kūrybingumo, spontaniško veržlumo ir džiaugsmo šaltinis. Daugeliu aspektų Vaikas yra vertingiausia asmenybės dalis, individo gyvenimui jis gali suteikti tai, ką tikras vaikas suteikia šeimai – žavesio, malonumo ir kūrybingumo“, – rašo jis knygoje „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmones“. Tiesa, šios savybės būdingos tik natūraliam Vaikui. Yra ir kita vaikiškumo pusė – aklas paklusnumas, prisitaikymas, pataikavimas, kaprizai, lengvabūdiškumas. Tas, kurį užvaldo pastaroji Vaiko būsena, yra tiesiog nebrandi, infantili, atsakomybę už svarbiausius gyvenimo sprendimus kitiems perleidžianti būtybė.

Kaip būsenos pasireiškia sociume? Vienu metu reiškiasi tik viena ego būsena, bet, tarkim, individams bendraujant tarpusavyje, vieną būseną gali pakeisti kita. Užsimezgusį skirtingų būsenų ryšį E. Berne‘as vadina transakcija. Bene mažiausiai problemų kyla, kai tarpusavyje bendrauja Tėvai, Vaikai, Suaugusieji, taip pat Vaikas su Tėvu – jie papildo vieni kitus... Prisiminkite pokalbį apie valdžią ir mokesčius. Į pokalbį įsiterpęs žmogus nebuvo linkęs tuščiai pliurpti – jis įžvelgė problemą ir pabandė ją spręsti. Tik štai pašnekovams to visai nereikėjo: vienas (Tėvas) tiesiog norėjo paburnoti prieš valdžią, kitas (Vaikas) – pateisinti savo neveiklumą. Šią situaciją psichoanalitikas vadina susikertančiomis transakcijomis. Pasak jo, kai tai įvyksta, komunikacija tiesiog nutrūksta. Gal tikrai nederėjo trečiajam įsiterpti? Jei bendrautume darniai, papildydami vieni kitus ir laikydamiesi bendrų žaidimo taisyklių, gal nebūtų ir konfliktų? Štai bosas bara pavaldinį dėl laiku neatliktos užduoties, šis atsiprašinėja, teisinasi ir žada daugiau taip nedaryti... Abu patenkinti: vienas žavisi savo valdžia, kitas džiaugiasi išsisukęs, nors abu nujaučia, kad situacija kartosis daugybę kartų. Taupus vyras priekaištauja žmonai, kad ši per vieną dieną iššvaistė savaitės ar net mėnesio biudžetą. Ši mirksi akutėmis, gerinasi, sako nė pati nežinanti, kaip tai atsitiko, prašo nepykti ir žada fantastišką seksą. Griežto vyro širdis atsileidžia, moteris džiaugiasi laiminga baigtimi, bet aišku kaip dieną – vos kreditinė kortelė atsidurs išlaidūnės rankose, situacija pasikartos. Panašūs santykiai klostosi tarp geriančio vyro ir jį kontroliuojančios žmonos: kol ši auklės ir baus vyrą kaip mažą vaiką, tol jis elgsis kaip vaikas ir neprisiims jokios atsakomybės už savo gyvenimą.

Laikas suaugti
Būna, tokius žaidimus žaidžiame savo noru, bet dažnai į tam tikrą būseną individas įstringa nesąmoningai – tai lemia vaikystės patirtis. Kita vertus, žaisdami nesugebame pamatyti savęs iš šalies ir suvokti, kodėl vis sukamės tame pačiame rate ir lipame ant to paties grėblio. Jei norime išspręsti problemą, neišvengiamai turime tapti Suaugusiuoju – objektyviai įvertinti padėtį ir kartu paieškoti būdų, kaip ją pakeisti. Puiku, jei pašnekovas, partneris priima naujas žaidimo taisykles ir sutinka bendrauti kaip Suaugusysis, bet taip nutinka retai. „Manau, mums reikėtų atsisėsti ir kartu apsvarstyti mėnesio biudžetą“, – sako vyras Suaugusysis. „Ak, mielasis, aš juk nieko nesuprantu apie tuos pinigus“, – patogios Vaiko būsenos niekaip nenori atsisakyti žmona. Su užduotimi nesusidorojantis pavaldinys irgi gali užsimanyti tapti Suaugusiuoju ir pasiūlyti viršininkui kitaip paskirstyti darbus. Tik jei šiam labiau rūpi ne sulaukti laiku atliktų darbų, bet išsaugoti boso autoritetą, jis veikiausiai atsakys: „Koks skirtumas! Tu gi vis tiek nekontroliuojamas jokio darbo deramai neatliksi...“ Vis dėlto daugeliu atvejų pereiti į Suaugusiojo poziciją yra būtina, net jei tai įskeltų konfliktą. Priešingu atveju, užsitęsęs žaidimas kels tik neviltį ir klampins vis giliau. Viena pažįstama, mokykloje nuolat vainojama dėl sūnaus elgesio, niekaip negalėjo rasti tinkamos bendravimo su mokytojais taktikos. „Kai, puolama pedagogų, imdavau teisintis ir atsiprašinėti lyg vaikas, jausdavausi pažeminta ir bejėgė. Kai puldavau pritarinėti vardydama sūnaus problemas ir ydas, jausdavausi jį išduodanti, – pasakoja moteris. – Viskas baigėsi, kai kartą, netekusi kantrybės, pasakiau: „Suprantu, kad jums nelengva rasti su mano sūnumi bendrą kalbą. Sakykit, kuo galėčiau jums padėti?“ Mokytoja neteko žado, bet, tikiuosi, suprato, kad atsakomybę už savo santykius su mano sūnumi turi prisiimti ir ji.“

Dar kebliau atpažinti paslėptas transakcijas. „Šitas švarkas, žinoma, gerokai kokybiškesnis ir madingesnis, bet ne kiekvienas gali jį įpirkti...“ – gudrus ir dažnas pardavėjų manevras. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Suaugusysis kreipiasi į Suaugusįjį: objektyviai įvertina švarko pliusus ir minusus, tačiau iš tikrųjų taip siekiama išprovokuoti vaikišką elgesį: „Nagi, parodyk, ką gali!“ Ir tai neretai pavyksta. „Tikrai? Tada supakuokite jį man“, – ant kabliuko užkimba pirkėjas. Taip galima įpiršti ne tik brangų švarką. Kiek daug žmonių yra prisipažinę, kad ko nors pasiekė tik todėl, jog niekas jais netikėjo. Atrodytų, sėkminga taktika, bet ar rezultatai visada džiugina? Juk darydami tai, ko iš mūsų tikisi ar nesitiki kiti, neretai pamirštame, ko iš tikrųjų norime.

Mūsų mėgstamiausieji
Kai kurie žaidimai yra tokie tipiški, kad jų veikėjus be vargo galime atpažinti kaip pačius save. E. Berne‘as išskiria kelis dažniausius. Gal atpažinsite save? Vienas tokių žaidimų vadinasi „Jeigu ne tu...“ Dažniausiai jį žaidžia sutuoktiniai. Jeigu ne žmona ir šeima, kiek daug vyras būtų galėjęs nuveikti! Deja, dabar jis priverstas galvoti apie tai, kaip išlaikyti šeimą, ir, užuot dirbęs mokslinį darbą ir tapęs garsiu išradėju (kūręs muziką ir tapęs žinomu atlikėju), dirba nemėgstamą darbą tik todėl, kad už jį daugiau moka. Dar labiau šį žaidimą mėgsta namų šeimininkės. Juk dėl vyro ir šeimos jos buvo priverstos atsisakyti karjeros, mėgstamos veiklos, draugų. Susitikusios su draugėmis, tokios moterys mielai žaidžia „Jeigu ne jis...“ Kad šie priekaištai nėra pagrįsti, o yra tik žaidimo dalis, lengva suprasti pabandžius žaidimą nutraukti. Tarkim, vyras pasiūlo išspręsti problemą: „Gerai, eik mokytis arba dirbti, o aš rasiu vaikams auklę arba pats daugiau laiko leisiu su jais.“ Užuot apsidžiaugusi tokiu pasiūlymu, moteris pradeda žaisti kitą žaidimą – „Taip, bet...“ Moteris veikiausiai atsakys: „Taip, bet jokia auklė nepasirūpins vaikais geriau nei motina“ ar ką nors panašaus...

Žaidimas „Taip, bet...“ yra vienas populiariausių ne tik namuose, bet ir socialinėje erdvėje. Su tokiais žaidėjais esame susidūrę ne kartą. Iš pradžių atrodo, kad žmogus tikrai ieško pagalbos, tačiau visos pastangos jam padėti negailestingai atmetamos. „Esu tokia pervargusi, kad nežinau, kaip apskritai laikausi ant kojų.“ – „Gal susimažink darbų apimtis?“ – „Taip, bet tada trūks pinigų paskolai mokėti.“ – „Gal nusipirk mažesnį butą?“ – „Taip, bet sunku rasti ką nors normalaus už prieinamą kainą.“ Ir taip be galo, be krašto. Kai pasiūlymai išsenka, žaidėjas triumfuoja – nes dar kartą įrodė, kad jo padėtis yra be išeities, o jis pats – nelaiminga aplinkybių auka.

Nusimesti atsakomybę padeda ir žaidimas „Žiūrėk, ko per tave pridirbau“. Buitiniu lygmeniu jį esame žaidę kiekvienas. Bandydami nuslopinti savo nepasitenkinimą ar tiesiog trokšdami, kad visi paliktų mus ramybėje, imamės kokio nors buities darbo, tarkim, blizginti taures. Bet tada įeina kuris nors šeimos narys ir ko nors nereikšminga paklausia. Taurė išslysta iš rankų, ir pažyra šukės. „Žiūrėk, ko per tave pridirbau!“ – sušunkam, nors puikiai žinom, kad nieko bendra tarp sudužusios taurės ir užduoto klausimo nėra. Tiesiog tai suteikia galimybę išlieti pyktį ir išvaryti įsibrovėlį. Arba leidžiame sutuoktiniui priimti sprendimą, tarkim, dėl atostogų, kad paskui nusvilusios saulėje ar persišaldžiusios galėtume ištėkšti: „Užsimanei atostogauti pajūryje, o matai, kas nutiko?!“ Taip darbe dažnai elgiasi „demokratiški“ bosai: pavaldiniams jie liepia siūlyti strateginius sprendimus, kad vėliau galėtų apkaltinti dėl prastų rezultatų. Net jei tokie yra dėl paties boso klaidos. „Matai, paklausiau tavo pasiūlymo padidinti kainas, o kas išėjo?“ Tokiu atveju galima nutylėti, kad pardavimas sumažėjo ne dėl padidintų kainų, o dėl netinkamų viešųjų ryšių.

Koziriai jūsų rankose
Asmeninio gyvenimo konsultantė Leonora Be You sutinka, kad žaidimai socialiniame gyvenime neišvengiami, bet labai svarbu, kad išmoktume juos žaisti sąmoningai. „Kai matai, kas tau daroma, esi sąmoningas, gali vertinti situaciją. Tu – žaidėjas, stebintis ir darantis ėjimus šachmatų lentoje, bet ne stumdoma figūra“, – sako ji. Anot Leonoros, kiekvienas turime savo raudoną mygtuką – dalyką, kuris mus labiausiai motyvuoja. Pagrindiniai socialinio gyvenimo siūlomi prizai yra šie: valdžia, pinigai, šlovė ir malonumas. Tai labai gerai išmano išmintingi darbdaviai – jie puikiai žino, kurį darbuotoją už gerai atliktą darbą reikia viešai pagirti, kuriam sumokėti premiją, kuriam pažadėti aukštesnį karjeros laiptelį, o kuriam padovanoti kelionę ar savaitgalį SPA. Ne mažiau svarbu savo raudonuosius mygtukus žinoti ir patiems. „Kai žinai, kas yra tavo didžiausias masalas, mažesnė rizika pakliūti ant kabliuko“, – juokauja Leonora Be You. „Gal galėtum šį savaitgalį susitikti su klientu X? Neįsivaizduoju, kas mūsų įmonėje galėtų geriau susidoroti su šia užduotimi“, – spaudžia jūsų šlovės mygtuką sumanus bosas. Nusišypsote. Na, taip – ši užduotis ir rezultatas dar labiau padidins jūsų, kaip darbuotojo, vertę. Tik ar jums to reikia? Jei manote, kad taip, galite sutikti, bet tokiu atveju tai bus jūsų pasirinkimas, nesijausite pagautas kaip nežinia kaip užkibusi žuvis ir nereikės savęs klausinėti: „Ir kodėl aš visada prisiimu daugiau, nei galiu pakelti?“ Anot Leonoros, žaidžiant socialinius žaidimus, svarbu įvertinti savo lūkesčius ir suprasti kitų žmonių reikalavimus. Dažniausia problema yra ta, kad kitus žmones vertiname pagal savo motyvacinę sistemą: tarkim, jei mums svarbiausi yra pinigai, manome, kad ir kitiems jie rūpi labiausiai. Kitas, išgirdęs kalbas apie atlygį, gali net įsižeisti. Kur kas labiau jis džiaugtųsi, tarkim, pakviestas į vakarėlį ar viešai pagirtas.

Žaidimai, kaip ir pats gyvenimas, gali būti smagūs, naudingi arba varginantys ir pavojingi. Vaikams jie leidžia „pasimatuoti“ įvairius vaidmenis, suaugusiesiems – taip pat. Žaisdami galime dėvėti kaukę ir jaustis saugūs. Svarbiausia – neleisti tai kaukei priaugti. Antraip rizikuojame iš gyvo, spontaniško žmogaus, unikalios, sąmoningos, už savo gyvenimą atsakingos asmenybės virsti bejėge kitų žmonių ir aplinkybių už virvutės tampoma marionete.

Žaisti ar ne?
* „Bet koks žaidimas daro žmogų priklausomą – neleidžia jam būti sąmoningam, spontaniškam ir artimam.“ Ericas Berne‘as
* Būti sąmoningam – tai gyventi čia ir dabar, suvokti, kas su tavimi vyksta ir kodėl.
* Būti spontaniškam – tai išsilaisvinti nuo būtinybės žaisti žaidimus, tai laisvė jausti ir reikšti savo tikruosius jausmus, o ne tuos, kurių iš tavęs tikimasi.
* Būti artimam – tai užmegzti nuoširdžius ryšius su kitais žmonėmis, išdrįsti juos priimti tokius, kokie yra, ir nebijoti šalia jų būti savimi.