„Moteris vadovė vienoje svarstyklių pusėje deda šeimą, kitoje – darbą. Ir kartais labai sudėtinga nuspręsti, kurią pusę nuleisti, o kurią pakelti, – atvirai pasakoja mados namų „Cantas“ direktorė Jolanta Mikalajūnienė, turinti jau suaugusią dukrą. – Visko buvo: ir bandymų derinti, ir jokių galimybių tai padaryti. Kartais tiesiog eini nesidairydama ir dirbi. Labai nelengva pasidėti su šeima susijusius jausmus į šalį, kai kelias dienas iš eilės išvažiuoji su tamsa ir grįžti su tamsa, kai namie – sergantis vaikutis, šaldytuve – ne kažin kas, o ant viryklės – tušti puodai. O darbe turi būti darbinga, rami, dalykiška, tvarkinga, pasitempusi ir dar graži. Jauti: jei tik susvyruosi, pasiduosi jausmams, tikrai nepavyks. Dabar taip stipriai šeimos santykiais neberizikuoju. Gera ir saugi atmosfera namuose tampa vis svarbesnė. Stropiai branginu tai, ką turiu.“
Ar įmanoma laviruoti tarp karjeros ir motinystė nedarant savo vaikams jokios žalos? „Pamirškite tas iliuzijas. Mama visada daro vaikui žalą ir jį traumuoja, kad ir kaip elgtųsi, – nusijuokia psichologė Dovilė Jankauskienė. – Mama yra pats svarbiausias žmogus vaiko gyvenime. O traumos yra ne tik neišvengiamos, bet ir būtinos. Tai – svarbi patirtis, padedanti asmenybei augti ir vystytis. Bet jos, aišku, neturi būti per didelės.“
Mama šventė
Spaudoje ir televizorių ekranuose dažnai matome pavydą keliančių pavyzdžių: žavios, švytinčios pramogų pasaulio žvaigždės ar įmonių vadovės linksmai pasakoja, kaip sėkmingai sekasi derinti karjerą ir motinystę. „Jokių problemų! Gal šiek tiek trūksta miego, bet tai – laikinos smulkmenos“, – su šypsena atsako jos į klausimą, ar nesunku tuo pačiu metu daryti karjerą ir auginti vaikus. Nes žino: jei tik prasižios apie vaiko ašaras, kai išeina į darbą, visuomenė negailestingai užkapos.
Motinystė nesibaigianti šventė turi būti tiek toms, kurios ištisas dienas leidžia namuose su kūdikiu, tiek toms, kurios blaškosi tarp namų ir darbo. Nors kiekvienam aišku – negali tuo pačiu metu būti ir su vaiku, ir su savo darbuotojais. Atsikratyti kaltės jausmo užsiėmusioms moterims padeda populiari deklaracija, esą geriau skirti atžaloms mažiau laiko, bet praleisti jį kokybiškai. Per visą savaitę su savo vaikais persimetama vos keliomis frazėmis, o savaitgaliais ar per atostogas atsigriebiama iš širdies: spektakliai, muziejai, kelionės, lavinamieji žaidimai... Kad tik nė smiltelė to brangaus laiko nenukristų be reikalo.
„Buvimas su šeima nėra tik nuotraukų, kuriose užfiksuotos šventinės akimirkos: gimtadieniai, Kalėdos, atostogos, albumas... Su vaiku reikia būti kiekvieną dieną, priešingu atveju, neužmezgamas normalus, sveikas ryšys, – tvirtina D. Jankauskienė. – Kartais mamos sako: „Kai būnu namie, vaikui manęs visai nereikia – žaidžia sau kampe ir dėmesio į mane nekreipia.“ Tai – idealu! Vadinasi, mažylis jaučiasi saugus. Žinojimas, kad mama yra šalia ir prireikus atskubės į pagalbą, suteikia drąsos tyrinėti aplinką, eiti į priekį.“
Psichologė pabrėžia, kad kartais net ir kartu esanti mama būna sunkiau pasiekiama nei dirbanti biure, nes yra emociškai nutolusi, pervargusi, stengiasi baigti namo parsineštus darbus ar be paliovos kalba telefonu. Tada vaiką ji vis stumia į šalį: „Palauk, mamytė dabar užsiėmusi...“ Jei sakote, kad jūsų prioritetas – atžalos, įdomu, ar galėtumėte savo bosui arba klientui pasakyti tą patį: „Palaukit, aš dabar kalbuosi su vaiku“? Ne kokybiškai praleistas laikas, o būtent išsaugotas emocinis prieinamumas, pasak psichologės, yra svarbiausias dalykas siekiant suderinti karjerą ir motinystę.
„Svarbiausia, kad vaikas nesijaustų pamirštas, nereikalingas, amžinai ne laiku paskambinantis, vis trukdantis, kad neimtų manyti, jog darbas mamytei svarbesnis už jį, – sako D. Jankauskienė. – Emocinio ryšio su mama nepraradęs vaikas lengviau išgyvena bet kokį išsiskyrimą. Jei jaučiasi atstumtas, padariniai dažniausiai būna dvejopi: jis tampa arba liūdnas, užsidaręs, užguitas, arba, priešingai, – piktas, maištingas, agresyvus.“
Nuoskauda neretai lieka visam gyvenimui. Atstumtieji nepasitiki savimi, pernelyg panyra į darbą, bijo būti palikti, artimų ryšių, reikalauja perdėto dėmesio. Vienas 45-erių metų pažįstamas vyras iki šiol prisimena, kaip mokykloje, kai reikėdavo vaidinti scenoje, karštligiškai ieškodavo salėje sėdinčios mamos: „Ji dažniausiai vėluodavo. Įkaukšėdavo aukštakulniais tokia elegantiška, graži, kaltai šypsodamasi. Pusė klasės man jos pavydėdavo. Tik gaila, kad tai nutikdavo labai retai. Mama aiškino, kad nemėgsta saviveiklos, todėl dažnai vesdavosi į teatrą – norėdavo parodyti, koks turi būti tikras menas. Po tų išvykų jausdavausi dar menkesnis.“ Beje, šis vyras iki šiol nevedęs, nes niekaip neišsprendžia esminio prieštaravimo – labiausiai jį traukia į mamą panašios karjeristės, bet, nesulaukęs jų visiško atsidavimo, galiausiai palieka.
Ne geresnė patirtis gali būti ir tų, kurie turi vaikams ir namams atsidavusias mamas. „Manoji ne tik matė visus spektaklius, kuriuose vaidinau, bet dar ir salę padėdavo papuošti. Mano kaukė visada būdavo gražiausia. Ir kas iš to? – apie visai kitokią patirtį pasakoja 30-metė aukštas pareigas einanti moteris. – Kai kas nors paklausdavo, ką veikia mano mama, sutrikdavau. Man buvo gėda, kad ji yra namų šeimininkė. Tiesą sakant, iki šiol vengiu žmonėms tai sakyti.“
Kad ir kaip aukštintume šventą motinystės misiją, vaikų auginimo prestižine veikla tikrai nelaikome. Gal todėl moterų, nutarusių atsiduoti vien šeimai ir atsisakyti profesinių ambicijų, mūsų visuomenėje vis mažiau. Linkstame vertinti žmones pagal socialinę padėtį, pagal tai, ką dirba, o ne – kiek vaikų užaugino. Paklausta, ar jautė visuomenės spaudimą rinktis, J. Mikalajūnienė atsako: „O kaipgi! Ir tikrai – ne šeimos naudai.“
„Vaikui sunkoka didžiuotis mama, kuri yra tik namų šeimininkė, – pripažįsta psichologė. – Vaikystėje tokia mama patogi, bet apie ką su ja kalbėtis sulaukus paauglystės? Nereikia tikėtis, kad vaikas gerbs mamą vien todėl, kad jį pagimdė ar juolab už švarius drabužius, tvarkingus namus, paruoštus pietus. Ilgainiui vaikai prie to įpranta ir mamą ima vertinti kaip aptarnaujantį personalą. Toks vartotojiškas požiūris, be jokios abejonės, veikia ir vėlesnius jų santykius su žmonėmis.“ Šioms mamoms D. Jankauskienė siūlo bent jau atrasti įdomų hobį – auginti retas gėles, tapyti ar muzikuoti.
Ne visada šeima prioritetu pasirenkama iš natūralios meilės vaikams. Pasak psichologės, taip mamos kartais bando kompensuoti tai, kad pačios vaikystėje nepatyrė meilės. „Tokios iš vaikų vėliau labai daug reikalauja, negali jų paleisti, ypač sudėtinga, kai šie tampa paaugliais. Jei vaikas nerodo dėkingumo (o taip dažniausiai būna), mama jaučia depresiją, skausmą, tuštumą. O kartais atsidavimas tėra pasiteisinimas, kodėl nieko nepasiekei, baimė imtis veiklos, nepasitikėjimas savimi.“
Ginčytina ir tai, ar vaikui iki dvejų metų tikrai būtina matyti savo mamą 24 valandas per dieną. Londono universitetinio koledžo (ULC) tyrėjai, išanalizavę maždaug 19 tūkstančių vaikų apklausos rezultatus, atskleidė, kad teiginys, jog vaikai nukenčia, kai motinos grįžta į darbą praėjus metams po gimdymo, yra visiškai neteisingas. Tyrimo vadovė dr. Ann McMunn tvirtina, kad geriausiai psichologiškai vaikai jaučiasi, kai dirba abu tėvai. Jei šeimos maitintoja yra mama, neigiamai veikiami sūnūs – jiems dažniau pasireiškia agresija. Jei dirba tik tėvas, daroma neigiama įtaka dukrų savivertei. D. Jankauskienė teigia, jog nebūtina laukti net metų. „Kai vaikas atsisėda, vaizdas tampa vertikalus, ir pasaulis jam atsistoja į savo vietas, – sako psichologė. – Mažylis ima atskirti save nuo aplinkos, tada ir mama gali po truputį nuo jo atsiskirti, susirasti mėgstamą veiklą, pamažu grįžti į darbą.“
Svarbu ir tai, dėl ko grįžtame į darbą. Mama, kuri mėgsta savo veiklą, ir į namus pareina laimingesnė, o svarbiausia – atneša pozityvią žinią apie pasaulį, esantį už namų sienų. Kas kita, jei grįžtama į darbą tik dėl pinigų arba kai akcentuojami tik jie. „Suprantu, kad tau vienam liūdna, bet mamytė turi eiti į darbelį, uždirbti pinigėlių, kad turėtum, ką valgyti ir kuo apsirengti...“ Tai blogiausia, ką galite pasakyti savo vaikui. „Vaikai ir taip gana egocentriški, tiki, kad pasaulis sukasi vien apie juos, ir tai tik dar labiau sustiprina šį tikėjimą, – teigia psichologė. – Jautresni dėl to gali jausti kaltę. Negana to, toks mamos požiūris į darbą persiduos ir jiems – bet kokia profesinė veikla atrodys kaip lažas.“
Liūdniausia, kad daugybė tėvų iš tikrųjų mano, kad sunkiai dirba tik dėl vaikų. Materialinė gerovė ir investicijos į atžalų ateitį, jų manymu, ir yra geriausias meilės įrodymas. Tik ar papildomi nuliai banko sąskaitoje tikrai gali atstoti buvimo kartu trūkumą ir tą nereikalingumo jausmą, kurį atsinešame iš vaikystės?
Pasidalinkim!
Visos pašnekovės vieningai sutinka – derinti karjerą ir motinystę be artimųjų pagalbos ir palaikymo faktiškai yra neįmanoma. „Ne viena mano, kad, augindama vaiką ir dirbdama iš namų, gebės suderinti ir viena, ir kita. Deja, iš patirties žinau, kaip tai sunku: kai esi su vaiku, net nesupranti, kur dingsta diena, savaitgalio rytas gali išsitęsti iki vakaro. Jei neturi namie pagalbininkų, produktyvus darbas neįmanomas“, – įsitikinusi TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė.
Pirmasis mamų pagalbininkas buvo ir yra vaiko tėtis, bet moterys mielai į šią veiklą įtraukia ir kitus artimuosius. D. Jankauskienė sutinka, kad tokia taktika teisinga ir naudinga – tai plečia vaiko akiratį, jam tampa lengviau atsiskirti nuo mamos, o tai anksčiau ar vėliau neišvengiama. Tik labai svarbu, kad tie žmonės būtų tik pagalbininkai. Na, o kaip tėtis?
„Deja, kol kas neįrodyta, kad tėtis gali pakeisti mamą, – tvirtina psichologė. – Vyrams suteikiamos vaiko priežiūros atostogos – veikiau eksperimentas. Taip stengiamasi paskatinti vyrus aktyviau dalyvauti šeimos gyvenime, bet sunku įsivaizduoti, kad jų indėlis į atžalų gyvenimą galėtų būti toks pat reikšmingas kaip mamų. Idealiausią šeimos modelį atspindėtų tokia nuotrauka: mama laiko ant rankų kūdikį, o tėtis stovi už nugaros juos abu apkabinęs. Tėtis turi suteikti saugumo mamai, tada saugus jausis ir vaikas.“
Kad toks modelis daugumai atrodo priimtinesnis, įrodo net tokios lygių galimybių šalies kaip Švedija patirtis – čia vyrai išnaudoja tik penktadalį vaiko priežiūros atostogų dienų. Dar tendencingiau yra JAV.
„Vidurinių ar aukštesnių socialinių Amerikos sluoksnių atstovai moteris, atidavusias savo atžalas į valstybinį darželį, smerkia, – pasakoja šioje šalyje nemažai laiko praleidusi Ieva Vozbutaitė-Beliauskė, komunikacijų agentūrų grupės „Idea Group“ vadovė Lietuvoje. – Tai paradoksalu – juk būtent JAV kilo didžioji feminizmo banga. Tiesa, iškovotas pasirinkimas atnešė ir nusivylimą: dauguma moterų pasirinko ne tai, ko tikėjosi feministės, o šeimą.“ Tai Ieva aiškina tinkamų sąlygų trūkumu, įsisenėjusiais stereotipais. Tik kodėl panašiai nutiko ir Švedijoje, nors čia lyčių lygybė įteisinta įstatymais? Čia dauguma vaikus auginančių moterų dirba puse etato ir vadina tai sėkmingu karjeros ir motinystės derinimu.
Pasak psichologės, būtent pamažu pereiti iš vienos veiklos į kitą yra sveikiau ir vaikui, ir mamai. „Deja, Lietuvoje tai nėra labai paprasta. Tarkim, Skandinavijos šalyse mamos grįžta į darbą anksčiau, bet lengviau įsilieja – joms suteikiama galimybė dirbti mažiau valandų, lankstesniu grafiku. Pas mus į aktyvią veiklą turi įkristi stačia galva. Tempiame sergančius vaikus į darželius ar paliekame vienus, jaučiamės nuolat įsitempusios ir kaltos, darbdaviai šnairuoja, o jei dar atsiranda problemų dėl vaiko elgesio, atrodo, kad visas pasaulis užgriuvo tavo pečius. Jei galėtume darbo valandas didinti pamažu – taip, kaip mažėja vaiko poreikis būti su mama, sutaupytume laiko ir jėgų vėliau: mažiau reikėtų vaikščioti pas psichologus, nervintis dėl to, kad vaikas kramto nagus, šlapinasi į lovą, yra agresyvus ar pernelyg jautrus. Su saugiu vaiku partnerystė lengvesnė.“
Taip pat svarbu išmokti planuoti savo laiką ir kartu išlikti lanksčiai, nesikrimsti, jei dėl vaiko ligos ar kitų aplinkybių tenka atšaukti susitikimą ar pan. Nepamirškime ir savęs. Psichologė rekomenduoja bent 10 proc. viso laiko skirti sau: paskaityti, susitikti su draugėmis ir t. t. „Tik nepradėkite savęs gailėtis, jei nepavyksta, – ir vakarienės gaminimas gali būti vertinamas kaip laikas sau. Svarbiausia – požiūris“, – sako D. Jankauskienė. Ne veltui garsus psichologas humanistas Erichas Frommas yra pasakęs, kad laimingus vaikus užaugina tik laimingos mamos.
Grįžau į darbą, kai vaikui buvo 3 savaitės, tačiau nejaučiau jokios kaltės
Laura Blaževičiūtė (32 m.), TV3 generalinė direktorė, į darbą grįžo, kai sūnui Jokūbui buvo 3 savaitės. Dabar jam – 2,5 metų.
„Mano darbas labai dinamiškas, negali sustoti. Turėjau daug idėjų, reikėjo jas įgyvendinti. Kol vaikas buvo mažas, dirbti ir jį auginti sekėsi lengviau. Sūnų maitinau krūtimi iki metų: grįždavau per pietus, pienuko palikdavau ir šaldytuve. Pirmą pusmetį daugiau dirbau iš namų. Sunkiausi buvo sūnaus antrieji metai. Jaučiau begalinį miego trūkumą – eidavau gulti vėlai, o jis keldavosi labai anksti. Teko pasiimti net miego atostogų. Išvažiavau viena ir 10 dienų, galima sakyti, tik miegojau. Grįžau labai pailsėjusi, ir vaikas pradėjo geriau miegoti – išmiegodavo visą naktį. Gal įprato, kad, kaskart pašaukus, mamytė neateina.
Daug padėjo vyras, jis iki šiol vežioja sūnų į būrelius, taip pat – vyro mama, auklė. Svarbu aiškiai sudėlioti prioritetus ir griežtai planuoti savo laiką. Nors buvau perskaičiusi, kad nereikėtų vaiko sprausti į rėmus, dienotvarkės laikėmės – taip kur kas patogiau. Kai vaikas suserga, kartais palieku jį auklei, o kartais dėl vizito pas gydytoją tenka atidėti darbinius susirinkimus. Kaltės dėl to nejaučiu – žinau, kad viską, ką reikia, vis tiek padarysiu. Kai kurie aplinkiniai smerkė, kad taip anksti pradėjau dirbti, bet nekreipiau į tai dėmesio.
Kai grįžtu namo, visą savo laiką ir dėmesį skiriu sūnui. Nepavargstu, priešingai – tas laikas yra didžiausias poilsis ir džiaugsmas, pirmagimis suteikia daug adrenalino. Kartu einam ir į renginius. Juose Jokūbas problemų nekelia, tiesa, iki galo išbūnam retai. Beje, tėtis mane – mažą – irgi nešdavosi į paskaitas. Ar motinystė padarė mane atlaidesnę vadovę? Gal, sakyčiau, atvirkščiai – dabar iš savo patirties žinau, kad norint įmanoma suderinti viską ir darbą padaryti laiku. Jei darbuotojoms nesiseka, siūlau apsispręsti ir pasirinkti vieną veiklą. Man trūko tik miego, bet išsimiegojau ir dabar galiu planuoti antrą vaiką. Jei jį turėsiu, manau, elgsiuosi taip pat.“
Jei turėčiau antrą vaiką, bent jau 3 mėnesius stengčiausi visiškai nedirbti
Indra Dovydėnaitė (32 m.), drabužių dizainerė, dirbti pradėjo, kai dukrai Fridai Avai buvo 4 dienos. Dabar jai – beveik 3 metai.
„Derinti darbą ir motinystę nėra lengva užduotis, ypač kai tavo socialinės garantijos priklauso tik nuo tavęs. Aš grįžau prie darbų praėjus 4 dienoms po gimdymo: buvau Kalėdoms prižadėjusi šį tą padaryti, tad nelabai turėjau kur dėtis – esu pernelyg sąžininga. Tikėjausi, kad bus taip, kai visi sakė – esą pirmomis dienomis vaikai būna ramūs, tik miega ir valgo. Deja, mūsų mažoji buvo visiška „naktinėtoja“, antrą valandą nakties jai prasidėdavo pačios linksmybės. Jaučiausi labai pervargusi, gal dėl to trūko pieno. Be to, tamsu, šalta, žiema, net į lauką jos negalėdavom išnešti. Stresą didino ir patirties stoka, nerimauji dėl kiekvieno išbėrimo ar kostelėjimo. Buvo tikrai sunku, bet kai nėra išeities, žmogus labai greitai susisuka. Padėjo artimieji, mama. Taip ir išjudėjom.
Kita vertus, negali žinoti, kas geriau vaikui, nes mūsų dukra yra labai savarankiška – pati užmiega, moka žaisti viena. Mano studija yra namuose, dukra visada šalia. Ar netrukdo? Jei kasdien su vaiku kokybiškai pabendrauji kelias valandas, jam nereikia nuolatinio dėmesio. Kai reikia, aš arba tėtis esame dukrai lengvai pasiekiami, bet kartais matau, kad ji nori nuo mūsų pailsėti.
Kol buvo mažesnė ir judresnė, buvo kiek sunkiau: prisimenu, pirmąsyk pamačiusi jos burnoje adatėlę, patyriau tikrą šoką. Paskui nurimau, paaiškinau, kas tai yra, leidau pabandyti, ir dabar ji nebijo nieko: nei žirklių, nei adatėlių, nei peilio, mezga, siuva, karpo. Tik bijau, kad užauginsim vaiką darboholiką: Frida nuolat kalba apie darbą, žaidžia biurą, o kartą, girdžiu, pasakoja: „Indrutė dirba, Dovukas dirba, o aš nemoku dirbti... Bet į darželį eiti irgi nenoriu.“ Jai labai patinka dirbti, džiaugiasi, kai įtrauki į bendrą veiklą.“
