Skaityti nežinantiems, ką dovanoti. Ir ko nedovanoti

Medinio Arklio metais nepakalbėti apie dovanas būtų tikra nuodėmė. Ir ne vien todėl, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Kartais ne tik į dantis nereikia žiūrėti, bet ir paties arklio geriau neįsileisti – tereikia priminti, kiek nemalonumų Trojos gyventojams pridarė šis medinis gyvulys, atkeliavęs kaip dovana...

Po namus besidraikantys vyniojamojo popieriaus skutai ir sutrikę žmonių, nesėkmingai bandančių nusivylimą slėpti po dėkingumo šypsenomis, veidai – štai dažnas vaizdelis apsilankius Kalėdų Seniui. Bet kitais metais prekybos centruose vėl gausu zujančių žmonių, o prekybininkų kišenėse – apčiuopiamo pelno. Dovana sugalvota tam, kad teiktų džiaugsmą – tiek ją teikiančiajam, tiek gaunančiajam. Deja, dažnai (kokia ironija!) abiem ji sukelia tik galvos skausmą. Kodėl tai nutinka ir kaip to išvengti?

Užsakymas ar staigmena?

Lengviausia pataikyti su dovana į dešimtuką prieš tai išsamiai išsiteiravus, ko konkrečiai kiekvienas žmogus nori. Vazelės? Aukštos ar žemos? Apvalios ar keturkampės? Stiklinės ar keraminės? Kokios spalvos ir kokiais ornamentais margintos? Itin praktiški žmonės sugeba nurodyti netgi jos lokaciją: „Mačiau „Ermitaže“, trečias stelažas nuo įėjimo, apatinėje lentynoje. Pamatysi – tokia mėlyna, kainuoja 9,90 Lt.“ Lieka tik nueiti ir nupirkti. Nors kai pagalvoji – jei jau žmogus rado tinkamą vazelę, negi negalėjo pats nusipirkti?!

Gal ir praktiška, bet klausti, kokios dovanos norėtų pats asmuo, pasirodo, visai neprotokoliška, todėl šią taktiką galima taikyti tik artimiems žmonėms. Yra ir kita problema: užsakyta dovana – lyg ir ta, kurios norėjai, o džiaugsmo vis tiek neteikia. Mat tokia neturi labai svarbaus komponento – nematerialios vertės.

mergaitė, vaikas, paauglys, dovana, Kalėdos,
mergaitė, vaikas, paauglys, dovana, Kalėdos,
Shutterstock nuotr.
Devyni iš dešimties žmonių, paklausti, kokios dovanos labiausiai norėtų, atsako: „Tokios, kuri rodytų, kad žmogus galvojo apie mane.“ Ir nereikia čia jokių stebuklų – imkim kad ir tą pačią vazelę. Norėdamas ją padovanoti (kad ir ne pagal išankstinį užsakymą), turi pagalvoti apie to žmogaus namų interjerą, skonį, mėgstamas spalvas, prisiminti, kokių vazelių jis turi ir kokios trūksta. Darbas, vertas Šerloko Holmso, o rezultatas – ne visada vertas darbo. Mat galiausiai paaiškėja, kad šiais metais tas žmogus labiau norėjo žvakidės.

Blogiausia, kad gavęs netinkamą dovaną nusivili labiau ne pačiu daiktu, o ją įteikusiuoju. „Kuo jis mane laiko – stoties prostitute, kad dovanoja tokius apatinius?!“ – siunta apdovanotoji. Ir kur paskui dėti visas tas staigmenas? Netinkamus daiktus geriausia grąžinti į parduotuvę. Lietuvoje tokia praktika nelabai prigijusi, o štai kitose Europos šalyse po Kalėdų prekybos centruose dovanas norinčiųjų grąžinti eilės būna ne trumpesnės nei jas pirkusiųjų... Turbūt neturėtume būti tokie jautrūs – geriau jau tegul mūsų apdovanotasis džiaugiasi pinigais, nei irzta žiūrėdamas į lentynoje dulkančią nesąmonę. Naujas požiūris pasufleruotų ir atsakymą į klausimą, ar dera nukirpti kainą. Etiketo specialistai tikina – ne tik nedera, bet dar ir pirkimo čekį reikėtų pridėti, kad nekiltų keblumų norint grąžinti dovaną. Be to, palikta kaina yra ženklas, kad daiktas naujas, o ne penktą kartą perdovanotas.

Tobulos dovanos džiugina širdį, bet tikėtis, kad visos bus tokios – naivu ir net egoistiška. Per gimtadienį gal ir turime daugiau laiko pamąstyti apie jubiliatą, bet prieš Kalėdas pagalvoti apie visus dažnam stinga laiko. Todėl tiems, kurie nežino, ko nori, geriausia dovanoti greit suvartojamas dovanas – prieskonius, šokoladą, vonios druską, gėrimus, butelį gero aliejaus ar stiklainiuką namuose virtos uogienės. Banalu? Tada prašom – pliušinį briedį paauksuotais ragais!

Kaip tu man, taip ir aš tau!

Atrodytų, lengviausias būdas išrinkti kitam tinkamą dovaną – nupirkti tai, ko pats norėtum, bet taip elgiasi kažkodėl mažuma žmonių. Pernai banko „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto užsakymu atliktas tyrimas atskleidė, kad lietuviai dovanų labiausiai nori čekių (15 proc.), grynųjų pinigų (13 proc.) ir knygų (11 proc.); taip pat – kosmetikos, rankų darbo kūrinių ar kvietimo į grožio procedūrą. Dovanojame dažniausiai kosmetikos ir parfumerijos produktus (25 proc.), dovanų čekius (24 proc.), valgomas ir geriamas dovanas (21 proc.), juvelyrinius dirbinius ir aksesuarus, namų apyvokos daiktus ir pan.

Taigi vienintelis dalykas, kurį taip pat dažnai dovanojame, kaip ir gauname, – dovanų čekiai. Kodėl neperkame kitiems to, ko patys norime? Priežastis paprasta – juk ieškodamas dovanos turi galvoti apie jos gavėją, o ne apie save! Galima suprasti, kodėl žmones mažai džiugina namų apyvokos daiktai, bet kuo jiems neįtinka juvelyriniai dirbiniai, aksesuarai arba parfumerija? Tiesiog to, kas dėvima ar tepama ant kūno, trokštame itin specifiška, ir atspėti tai (nors ne visada) gali tik labai artimas žmogus. Tada tenka pasikliauti principu – kas tinka daugumai, turėtų tikti ir jai (jam).

Kartą skaičiau, kad vyrai labiausiai norėtų apatinių ir... slidinėjimo įrangos. Gerai, kad savajam spėjau nupirkti tik trumpikes ir neužkibau ant gudraus slides išparduodančios įmonės kabliuko. Anot „Swedbank“ apklausos, vyrams labiausiai patinka gauti pinigus ir dovanų čekius, moterys mėgsta dovanų čekius ir... rankų darbo dovanas. Ne kiekvienas vyras taip pasitiki savo rankomis, kad rizikuotų ką nors drožti jomis savo moteriai, tad perka kosmetiką. Tik ne kiekvienas skiria veido toniką nuo pienelio, ką jau kalbėti apie kreminę pudrą. Tad dažnai perka rinkinius, o į juos prekybininkai, deja, sudeda viską, ko nepardavė per metus. Nepavydžiu vyrams, nes įtikti moteriai yra beveik neįmanoma misija dar ir todėl, kad jos pačios ne visada žino, ko nori. Apimti nevilties, kai kurie vyrai nutaria padovanoti save, bet tokią dovaną suvartojus lieka neaišku, kuris iš jūsų buvo dovana, o kuris gavėjas.

Shutterstock nuotr.
Nelabai suprantu, kodėl tokie populiarūs dovanų čekiai? Kuo jie skiriasi nuo pinigų vokeliuose? Tik gerokai mažesne pasirinkimo galimybe: jei turėtum tuos 50 litų rankose, galėtum rinktis auskarus daugybėje parduotuvių, dabar esi priversta pirkti tik toje konkrečioje, o joje, kaip tyčia, nieko tinkama tau nėra, bet laikas tiksi!

Dėmesio labiau vertos man atrodo vadinamosios įspūdžio ir paslaugų dovanos: kvietimas į masažo saloną, bilietai į spektaklį ar koncertą (jei dovanojate bilietus, jų turi būti du), sporto ar šokių klubo abonementas, skrydis oro balionu ar šuolis parašiutu. Svarbu atsižvelgti į adresato pomėgius, dar pageidautina – būti išbandžius tai pačiam.

Nevertėtų pasitikėti reklama – kartą gavau dovanų kvietimą pasidaryti vadinamąjį gelinį manikiūrą viename prabangiausių sostinės grožio centrų. Ir ką – po savaitės lakas nutrupėjo gabalais, negana to, nagai buvo taip sugadinti, kad prireikė pusės metų jiems atgaivinti. Pati kartą padovanojau seseriai kvietimą pasidaryti veido procedūrą... Tada ją taip išbėrė, kad kelias savaites nedrįsau rodyti akių. Todėl, kai per kitas Kalėdas ji nutarė padovanoti man kvietimą pasidaryti gelinį manikiūrą tame pačiame salone, kuriame „pasigražino“ veidą, aš buvau labai įtari – tiek dėl nesenos savo patirties, tiek bijodama keršto, bet sesuo tikino, esą nevykusi mano dovana netikėtai padėjo jai atrasti nuostabią manikiūrininkę. Išdrįsau ir negaliu atsidžiaugti.

Europoje, minėtos apklausos duomenimis, dovanų tendencijos panašios. Nauja nebent tai, kad europiečiai, priešingai nei mes, visiškai neprieštarauja po eglute rasti drabužių ir avalynės. O štai grynieji vienodai populiarūs visur.

Pinigai, pinigai...

Keblūs reikaliukai su tais grynaisiais – per Kalėdas jie dovanojami retai, nors gauti norėtų nemažai žmonių. Vokelius priimta teikti per vestuves ar gimtadienius, bet po eglute šie nesižiūri, be to, nesinori paversti Kalėdų Senelio buhalteriu. Piniginė dovanos vertė apskritai – gana opi tema. Dovanoti žmonėms paprastai stengiamės tokio brangumo dovanas, kokias gauname iš jų, dar geriau – dėl kainos susitarti iš anksto. Etiketo specialistai teigia, kad dovana turi atitikti ją gaunančiojo pajamas ir socialinę padėtį. Suprask – bibliotekininkė už dovaną verslininkui turėtų pakloti pusę savo atlyginimo.

Pastebėjau, kad nedaugelis paiso tokio protokolo ir dovanas dažniausiai perka pagal savo galimybes. Mano nuomone, tai kur kas logiškiau ir ne taip skausminga. Jei kas nors, pareikšdamas: „Aš galiu sau tai leisti!“, drioksteli kelis kartus brangesnę dovaną, nei gavo, tegul. Ką jam reiškia, jei uždirba 10 kartų daugiau nei jūs? Vis dėlto tokius akibrokštus galim leisti tik itin artimiems žmonėms, iš kitų gauti gerokai brangesnę dovaną yra gana nesmagu. Protokolas tokių netgi siūlo atsisakyti, tik prieš tai būtina pagirti dovanojusiojo skonį ir atvirai paaiškinti, kodėl negalite jos priimti.

Beje, mokėti priimti dovanas neretai yra sunkiau, nei jas dovanoti. Atsiranda dosnuolių, kurie tvirtina labai mėgstantys duoti, bet nemėgstantys gauti. Ką nors gavę, jie iškart ima ieškoti, kuo atsilyginti, kai kurie netgi siūlosi sumokėti – mat nenori likti skolingi.

Pasak psichologės Dovilės Jankauskienės, noras visą laiką duoti rodo labiau ne dosnią širdį, o menką savivertę ar netgi egoizmą: „Dovanojame iš pertekliaus, priimame iš nepritekliaus. Duodami paprastai iškeliame save aukščiau imančiojo, o šiam tenka rodyti dėkingumą, šiek tiek nusižeminti. Jei nemėgstate gauti dovanų, galbūt turite problemų su saviverte, norite visada viską kontroliuoti? Taip atimate iš kito žmogaus džiaugsmą duoti.“ Atpažinti šį tipažą galima iš elgesio – jis iškart, vos išvyniojate jo pirktą dovaną, puola klausinėti, ar tinka, ar patinka, liepia pasimatuoti, pasakoja, kaip ilgai ieškojo ir kaip sunkiai rinko, o jūsų jam įteikta voliojasi kampe net neišvyniota.

Prieš kelerius metus, siekdama išvengti tokių nemalonių situacijų ir kitus nuo jų apsaugoti, paskelbiau boikotą Kalėdų Seniui – visiems draugams ir giminaičiams pasakiau, kad dovanomis keisimės tik tarp šeimos narių, o kitiems nieko neketinu pirkti ir nieko nenoriu iš jų sulaukti. Kai kurie įsižeidė beveik mirtinai, bet pamažu įprato ir dabar netgi džiaugiasi išvaduoti nuo papildomų rūpesčių – šių prieš šventes ir taip netrūksta. Nesakyčiau, kad tokia taktika padėjo sutaupyti – tiesiog netaškydama pinigų nereikalingoms smulkmenoms galiu sau leisti nupirkti vertingesnes dovanas vyrui, vaikams ir tėvams. Manau, geriau padovanoti vaikui telefoną, nei apdalyti jų dėklais visus kolegas ir pažįstamus...

Nežinau, ar mano akcija prasidėjo nauja banga visame pasaulyje (norėtųsi tuo tikėti), ar tiesiog pati netyčia ant tos bangos užšokau (labiau tikėtina), bet, minėtos apklausos duomenimis, tiek Lietuvoje, tiek Europoje dovanojimo manija taip pat pradėjo slūgti – vis labiau linkstama arba pirkti mažiau ir kokybiškesnes dovanas, arba nepirkti visiškai. Nesikeičia tik išskirtinis dėmesys vaikams – jų dovanų vertė ir Europoje, ir pas mus sudaro beveik pusę viso biudžeto. Tai tikrai nereiškia, kad mažuosius būtina užpilti plastikiniais niekučiais, giedančiais įkyrias kalėdines melodijas. Veikiau pasiteiraukite, apie ką vaikas svajoja ir, susimetę su giminaičiais, nupirkite vieną bendrą, bet tikrai gerą dovaną.

Forma ar turinys?

Yra žmonių, kurie dovanų pakuotei skiria daugiau dėmesio nei pačiai dovanai. Prisimenu, kaip viena kolegė džiaugėsi radusi gražaus vyniojamojo popieriaus lapą už 20 litų... Beje, panašiai kainavo ir pati dovana. Nors pakuotė, savo verte pranokstanti pačią dovaną, pagal etiketą, – visai normalus ir netgi sveikintinas dalykas, kolegę suprantančiųjų tąsyk buvo nedaug. Kam investuoti į tai, kas vis tiek bus suplėšyta? Aš pati visada teikiu pirmenybę turiniui, o ne formai – nesvarbu, ar kalbėtume apie žmones, ar apie dovanas. Retai kada prisimenu, kuo žmogus buvo apsirengęs ar kokiu automobiliu atvažiavo, svarbiau – ar malonu ir įdomu buvo su juo bendrauti. Mano polinkis ignoruoti formą vienu metu buvo pasiekęs ribą –dovanas žmonėms teikdavau iš parduotuvių parsineštuose firminiuose maišeliuose. Tik sulaukusi pastabų ėmiau paisyti etiketo.

Shutterstock nuotr.
Iš tikrųjų net ir kukliausia, banaliausia dovana tinkamai supakuota įgauna visai kitokią vertę.
Geriausia, kai formą diktuoja turinys. Virtuvės reikmenis ar receptų knygą galite suvynioti į dailų virtuvinį rankšluostį ar mažą staltiesėlę, kvepalus ar papuošalus – į šilkinį šalikėlį, skarelę. Skaidrus popierius puikiai tinka paveikslams, žvakėms, vazoms, skulptūrėlėms surišti, nes tada matomas ir dovanos grožis. Jei dovanojate stiklinę vazą, saldaininę ar vaisių kraitelę, pridėkite į ją saldainių, vaisių, riešutų su kevalais, tada įvyniokite į skaidrų popierių ir perriškite kaspinu.

Dovaną galima suvynioti į popierių ar medžiagą ir surišti galuose kaip didelį saldainį – tai ypač patiks vaikams. Labai patogi pakuotė, ypač jei dovana yra nestandartinės formos, – dėžutė. Ši įspūdingai atrodys papuošta dekupažo elementais: marginta šeimos nuotraukų kopijomis, mėgstamais personažais ar gėlėmis. Kad dovana dėžutėje neslidinėtų, į tarpus pripilkite kvapių sausų gėlių žiedų, smulkių karoliukų, akmenukų, saldainių. Drobinis ar lininis maišelis – paprasta ir puiki mintis, kai turite daug dovanų. Pirktiniai popieriniai dovanų maišeliai, nors ir geresnis variantas už firminius, tinka tik iš bėdos – jei labai skubate. Dovaną galite papuošti miško gėrybėmis: lapais, uogomis, kankorėžiais, džiovintomis gėlėmis, pušų šakelėmis, taip pat – plunksnomis, karpiniais, tiuliu, karoliukų girliandomis. Miške rastas puošybos detales galima nupurkšti sidabro ar aukso spalvos dažais.

Na, ir – dovanos išvyniojimas bei apžiūra. Ar tai reikia daryti iškart, ar palaukti, kol svečiai išeis? Pasak etiketo specialistų, vakariečiai linkę apžiūrėti ir pasidžiaugti iškart, rytiečiai dovaną padeda į šalį tarsi leisdami suprasti, kad ne tai dabar svarbiausia. Mes vis dažniau išpakuojame dovanas vos gavę. Vis dėlto reikėtų atsižvelgti į situaciją. Jei svečiai eina vienas po kito, pulti apžiūrinėti dovanų (ypač – tikrinti vokelių turinio) – nei šis, nei tas. Jei radote po eglute, laukti nėra reikalo – visiems norisi pamatyti džiaugsmą gavusiojo akyse.

Rizikuodama būti visai banali, vis dėlto pakartosiu – laikas ir dėmesys artimiems žmonėms yra svarbiau už daiktus. Jei važiuodami į giminės susiėjimą parengsite kiekvienam po asmeninį, su juo susijusį palinkėjimą ar astrologinę prognozę, kelis smagius žaidimus ar kitokių pramogų, jums tikrai bus atleista už tai, kad nieko nepadėjote po eglute.

Ko nedovanoti?

* Pagal etiketą, dovanoti – bent jau viešai – nedera to, kas atkreiptų dėmesį į žmogaus trūkumus: kremo nuo celiulito, šampūno nuo pleiskanų, raminamosios arbatos ar knygų, mokančių, tarkim, kaip iš nevykėlio tapti sėkmingu žmogumi.

* Per Kalėdas darbuotojai neturėtų teikti asmeninių dovanų darbdaviams – tai laikoma pataikavimu. Tiktų nebent bendra dovana nuo viso kolektyvo: knyga, saldainiai, kvietimas į teatrą ar mėgstamos muzikos diskas.

* Anot prietarų, jei nenorite susipykti, nedovanokite peilių, žirklių, kitokių aštrių daiktų. Apie tokias dovanas sakoma: „Eisite ant peilių.“

* Nedovanokite tuščių tų daiktų, į kuriuos paprastai kas nors dedama, – piniginių, taupyklių, puodų, saldaininių ar pan. Tokia dovana nuolat tuštins namus ar kišenes. Įdėkite į juos, kas tiktų pagal paskirtį.

* Jei nenorite išsiskirti, išspirti žmogaus iš savo namų, nedovanokite laikrodžio, apavo, kojinių.
Manoma, kad skėčiai, paukščių figūros neša nelaimes.

* Ašaras žada nosinės ir perlai. Pasak senovės graikų, perlai – tai nimfų ašaros. Krikščionys juos vadino našlaičių ir našlių ašaromis.

* Norint dovanos poveikį padaryti nekenksmingą, reikia ją įteikusiajam mainais duoti nors kelis centus. Ir nesugalvokite dovanų perdovanoti – tai gali prišaukti nesėkmių virtinę.

Linkime gražių švenčių!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis