Nusikelkime trumpam į ateitį. Aušta gražus 2033-iųjų rudens rytas. Jus pažadina paukščių čiulbesys. Tiksliau – įrašas, nes paukščiai jau seniai išskridę į šiltuosius kraštus. Lėtai prasiveria užuolaidos, ir ekrane, kabančiame tiesiai prieš lovą, pasirodo virtualus asmeninis sekretorius jūsų pasirinktu kino žvaigždės, mylimojo ar kokio nors animacinio herojaus pavidalu. Sekretorius maloniai pasisveikina, praneša, kokia jūsų šios dienos darbotvarkė, paslaugiai primena, kad jau senokai skambinote savo mamai ir pasiūlo tuoj pat su ja sujungti.
„Gal vėliau?“ – suniurnate tyliai ir padedate ranką ant greta lovos esančio skenerio. Duomenys apie jūsų organizmo būklę akimirksniu nusiunčiami asmeniniam gydytojui. Panašu, kad trūksta geležies, tad virtuvėje įsijungia sulčiaspaudė, ir tuoj pat suplakamas morkų ir burokėlių sulčių kokteilis. Kol maudotės vonioje, virtualus stilistas, atsižvelgdamas į dienos planus ir orus, atrenka tris drabužių derinius. Matuotis nereikia – ekrane puikiai matyti, kaip atrodysite apsivilkusi kiekvieną jų, taigi telieka išsirinkti labiausiai patinkantį.
Miglotai dar prisimenate, kaip prieš 20 metų, atsistojusi prieš spintą, sprendėte amžiną dilemą – ką apsirengti, kaip desperatiškai svaidėte po miegamąjį drabužius, o galiausiai vis tiek išeidavote į gatvę apsirėdžiusi nei į tvorą, nei į mietą. Apskritai daugybę nemalonių darbų anuomet darėte pati: skambindavote savo klientams, tardavotės dėl vizito pas odontologą, stumdėte parduotuvėje griozdišką metalinį vežimėlį, prakaitavote matavimosi kabinoje bandydama įsisprausti į pernelyg siaurus džinsus...
Šis siužetas nėra fantastinis ar protu nesuvokiamas – visai realu, kad tai nutiks netgi greičiau nei po 20 metų. Tereikia žvilgterėti 20 metų atgal, kad suprastum, kiek daug per tokį trumpą laiką gali įvykti. Neseniai feisbuko erdvėje klaidžiojo geras anekdotas ta tema. Vaikas klausia savo mamos: „Mama, kai tu buvai vaikas, ar feisbukas buvo? – Ne. – O internetas buvo? – Ne. – Tai ką, gal net kompiuterių nebuvo? – Nebuvo. – Bet mobilieji telefonai tai jau tikrai buvo? – Ne, vaikeli, nebuvo. – Mama, o tu dinozaurus matei?“
„Turim pripažinti šito reiškinio agresyvumą, juk kompiuteriai į mūsų gyvenimą atėjo taip neseniai ir per trumpą laiką pakeitė tiek daug“, – sako leidyklos „Tyto Alba“ savininkė ir direktorė Lolita Varanavičienė. Kad ir kokią neapykantą kompiuteriams jaustų kai kurie technofobai, panašu, kad neturime jokio pasirinkimo – šiais laikais gal ir gali išgyventi be televizoriaus, automobilio ar netgi be mobiliojo telefono, tačiau kompiuterio neturintis vaikas paprasčiausiai negalėtų baigti mokyklos. Visos namų darbų užduotys dabar surašomos elektroniniame dienyne, ką ir kalbėti apie visokius referatus, projektus ir prezentacijas – šių, nesinaudodamas technologijomis, neparuoši.
Paradoksas – nors 13 metų neturintys vaikai negali registruotis feisbuke, niekas to nepaiso. Net pradinukams jų treneriai ar būrelių vadovai svarbiausią informaciją praneša būtent per šį socialinį tinklą. Ir tai tik pradžia. Teigiama, kad kompiuteriai iš esmės pakeis mokyklos sampratą. Suolai, juoda lenta, baltos kreidutės, prieš klasę stovinti griežta mokytoja... – gali būti, kad toks pamokos vaizdas liks tik archyviniuose kadruose.
Ateities mokyklą puikiai iliustruoja novatoriškos Steve‘o Jobso klasės – 11 jų šį rugpjūtį Nyderlanduose atvėrė duris tūkstančiui 4–12 metų mokinių. Vietoj vadovėlių, sąsiuvinių ir pieštukų prigrūstų penalų sunkiose vaikų kuprinėse – vienas lengvutis planšetinis kompiuteris. Jame – viskas, ko reikia: teorinės žinios, praktinės užduotys, kontroliniai uždaviniai, testai... Nereikia drebėti, kad atsiliksi nuo klasės, nes tempą gali reguliuoti pats: jei reikia ilgėliau panagrinėti kurią nors temą – dirbk, kol įveiksi.
Pamirškite ir praleistas pamokas – jų nebus, nes vaikai galės eiti į mokyklą kada panorėję. O ir eis tik dėl kitokių užsiėmimų – kūno kultūros, dailės ar muzikos, juk kitką galės mokytis namie. Svarbiausia – vaikų psichikos netraumuos pervargę, suirzę ir mažomis algomis nepatenkinti mokytojai. Jie mokinio gyvenime šmėkštelės kartą ar du per metus virtualioje vaikų, tėvų ir mokytojų konferencijoje, kurioje bus apžvelgiami rezultatai ir koreguojami tolesni planai. Aišku, egzistuos tam tikri terminai ir reikalavimai, bet mokyklos steigėjai tiki – vaikai yra natūraliai smalsūs, jiems patinka mokytis, svarbiausia – nepaversti to malonaus proceso prievartine veikla.
„Šio judėjimo nebesustabdysi. Labai nusivilsiu, jei kitais metais neturėsime bent 40 S. Jobso mokyklų“, – teigia šios idėjos iniciatorius Maurice‘as Hondas. Manote, lietuviams iki to dar toli? Labai klystate. Juk esame aktyviausi visoje Europoje kompiuterių ir interneto vartotojai. Jau turime apie 20 mokyklų, kuriose tam tikrų pamokų (dažniausiai – fizikos) dėstymas ir kontrolė perkelti į skaitmeninę erdvę. Tokiu pat principu mokosi ir nuotolinį mokymą pasirinkę vaikai. Beje, šių egzaminų rezultatai neretai nenusileidžia lankantiesiems tradicines mokyklas. Savarankiškas mokymasis skatina kūrybiškumą ir atsakingumą – užuot laukę, kol mokytojai prikimš jų galvas žinių ir, norėdami užklupti, ims tikrinti, moksleiviai įpranta patys ieškoti reikalingos informacijos ir aiškintis, ar jų žinios yra teisingos.
„Gyvenimas naudojantis naujosiomis technologijomis yra patogesnis, o žmonės mėgsta patogumą. Kažin, ar, atsiradus elektroniniam paštui, kada nors grįšime prie popierinių laiškų rašymo, juk, atsiradus elektriniams prietaisams, pavyzdžiui, skalbimo mašinoms ar indaplovėms, liovėmės kai kuriuos buities darbus dirbti rankomis“, – sakė naujausioms technologijoms skirtoje konferencijoje „Login 2013“ neseniai dalyvavusi privačių ikimokyklinio ugdymo įstaigų „Vaikystės sodas“ vadovė edukologijos mokslų daktarė Austėja Landsbergienė.
Informacijos okeanas
Galbūt dar galėtume įsivaizduoti vaiką, istorijos referatą rašantį ranka, bet kur jis rastų reikalingos informacijos, jei negalėtų naudotis visagale „Google“ sistema? Tiesą sakant, ir patys sunkiai verčiamės be jos. Įpratome gūglinti net dėl tokių dalykų, dėl kurių mūsų mamos net nesusimąstydavo: norėdami išsiaiškinti, kaip pašalinti vaško dėmę, išnaikinti skruzdėles, kiek kiaušinių mušti į pyragą, ką daryti, jei lūžinėja nagai ar slenka plaukai, kaip iškepti duoną, kada geriausia sodinti rododendrus ir t. t. Neseniai su dukra priiminėjome besivaikuojančios kalės šuniukus. Sėdėdamos prie gyvūnų gardo naršėme po internetą – lyginome matomą vaizdą su rastais „Youtube“. O kaip kitaip suprasi, ar viskas vyksta teisingai?
Kai ant kulnų mina konkurentai, nėra kada ieškoti pradinių šaltinių, tikrinti faktų ar klausyti oponentų. Taip atsiranda daugybė abejotinų teiginių, jie paprastai prasideda klišėmis „anot tyrimų“, „pasak mokslininkų“, „kalbama, kad“... Ir dauginasi ši klaidinanti informacija greičiau nei virusai, mat elektroninė žiniasklaida itin mėgsta naudoti „copy-paste“ (angl., „nukopijuok ir įsidėk“) metodą.
Tai, kad pasaulinis žinių tinklas mus neretai mulkina, galbūt nėra pati didžiausia problema. Blogiau yra tai, kad jis mus ir kvailina. Kompiuterių skaitmeninės smegenys vis dažniau pavaduoja mūsų tikrąsias, tik ar šios dėl to nesunyks kaip nereikalingas atavizmas? „Jei galėtume naudotis dirbtinėmis smegenimis, visiems būtų tik geriau, nes jos yra protingesnės nei tikrosios“, – viename interviu tikino S. Brinas. Ir tikrai – kai informacijos nereikia dienų dienas ieškoti priplėkusiuose archyvuose, lyg ir lieka daugiau laiko svarbesniems dalykams: surinktoms žinioms analizuoti, interpretuoti, naujoms idėjoms kurti. Deja, ne viskas taip paprasta. Pasak Tuftso universiteto (Bostonas) psichologės Maryanne Wolf, toks informacijos vartojimas mažina mūsų analitinius gebėjimus, neugdo kūrybiškumo.
„Esame linkę tapti informacijos dekoderiais, – pastebi ji. – Mūsų gebėjimas interpretuoti tekstą iš esmės išjungiamas. Internetas moko greitai mąstyti ir priimti sprendimus, bet dažniausiai jie būna klišiniai, stereotipiniai.“ Ypač didelę svarbą psichologė teikia knygų skaitymui. „Gilus skaitymas yra neatskiriamas nuo gilaus mąstymo, – įsitikinusi M. Wolf. – Ramiai, lėtai skaitydami ne tik geriau įsigiliname į autoriaus mintis, bet ir turime didesnes kontempliacijos galimybes, gimsta įvairios asociacijos, išvados, analogijos, naujos idėjos.“
Vienus dalykus gal ir prarandame, bet atrandame kitus. Štai žaidimą „NeuroRacer“ sukūrę Kalifornijos universiteto mokslininkai teigia, kad jis atjaunina pensinio amžiaus žmonių smegenis. Eksperimentas parodė, kad pagyvenę žmonės, skyrę šiam žaidimui 12 valandų per mėnesį, pagerino savo atmintį, gebėjimą sutelkti dėmesį ir daryti vienu metu daugiau darbų.
Čiuožimas paviršiumi
Visa, kas nauja, baugina. Daugiau nei prieš porą tūkstantmečių antikos filosofas Sokratas išreiškė nerimą dėl rašto atsiradimo – ar galėdami protingas mintis užsirašyti žmonės netaps pernelyg užmaršūs? Ar cituodami kitus, nenustos mąstyti patys? Šiandien sunkiai įsivaizduojame, kaip be spausdinto žodžio galėtų egzistuoti kultūra, ir nerimaujame dėl kitko – ar knygoms liks vietos modernėjančiame pasaulyje?
„Situacija nelabai optimistiška, – sako iš Taline neseniai vykusios skaitymo problemoms skirtos tarptautinės konferencijos grįžusi leidėja L.Varanavičienė. – Technologijos iš žmonių atima vis daugiau laiko, vis labiau įtraukia ir atitraukia nuo knygų. Literatūra darosi per lėta, palyginti su tuo, kas vyksta elektroninėje erdvėje. Visi ypač pabrėžė prastėjančius jaunų žmonių skaitymo įpročius.“ Anekdotinė situacija apie vaiką, per Kalėdas po eglute radusį knygą ir pradėjusį verkti: „Bet juk aš buvau geeeeras!...“, realiai būdinga kas antrai šeimai. O gal esame kalti patys, kad skaitymą pavertėme pareiga, o kompiuterį – saldžiu uždraustu vaisiumi? Pasakojame vaikams istorijas, kaip, pasislėpę po antklodėmis, slapta nuo tėvų skaitydavome knygas, o patys už tai premijuojame atžalas kompiuteriu. „Man labiausiai nepatinka, kad jis tampa skatinimo ar bausmės priemone: būsi geras, galėsi pusvalandį pasėdėti prie kompiuterio, būsi blogas – negalėsi. Taip jis paverčiamas ne darbo priemone, o pačiu geidžiamiausiu daiktu“, – pastebi L.Varanavičienė.
Skaityti tampa per sunku ne tik jauniems, šio įpročio neturintiems žmonėms, bet ir tiems, kurie užaugo su knyga. Interneto žurnalistai puikiai žino – tai, kas netelpa į vieną puslapį, dažniausiai taip ir lieka neperskaityta. Nors dabar ir pastraipai perskaityti ne kiekvienas turi kantrybės – vis labiau plinta tik antraštes skaitančių žiniasklaidos vartotojų atmaina. Nenuostabu, kad dažnas žurnalistas intriguojamai antraštei sukurti sugaišta daugiau laiko nei visam straipsniui parašyti. 5-erius metus elektroninių leidinių skaitytojų elgesį fiksavę Londono universiteto mokslininkai pastebėjo, kad retas žmogus eidamas nuo vienos nuorodos prie kitos grįžta į tą puslapį, nuo kurio pradėjo. Mūsų smegenims reikia veiksmo, o ne gelmės.
Tokie pat paviršutiniški tampa ir mūsų santykiai su žmonėmis. Viena vertus, feisbukas leidžia nuolat justi artimųjų gyvenimo pulsą – mes žinome, ką jie veikia, ką galvoja, kaip atrodo ir net kokius batelius nusipirko, tačiau nuoširdiems pokalbiams iki paryčių, kai atveriami slapčiausi sielos užkaboriai, laiko randame vis rečiau. Gal net ir nejaučiame poreikio? Kiekybė keičia kokybę, kontaktų ir žmonių skaičius – santykių gelmę, o simboliniai veidukai – tikrąsias emocijas. Ir į banalią nuotrauką, ir į naujausią pirkinį, ir į žinią apie netektį dauguma reaguoja paspausdami tą patį „patinka“. „Manęs niekas nemyli!“ – verkė vienas dešimtmetis, kai jo kačiuko nuotrauka sulaukė tik 9 „patinka“ ir vieno komentaro.
Kiek daug yra per daug?
Šiandien jau niekas nebediskutuoja dėl informacinių technologijų naudos – ji neabejotinai didesnė nei žala. Milijonai automobilių gatvėse kasdien kelia realią grėsmę mūsų gyvybei, bet sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą be jų. Tas pat vyksta ir virtualiame pasaulyje. Svarbiausia – žinoti taisykles ir nepamiršti atsargumo. Naujoji technokarta, nuo mažens gebanti naudotis kompiuteriu taip natūraliai, kaip kad mes naudojamės peiliu ir šakute, stovi ant didžiulių atradimų ir tikros skaitmeninės revoliucijos slenksčio.
Deja, bet savo patirtimi ir dvasine branda jie vis tiek yra vaikai – pirmiausia ieško pramogų ir malonumų, o ne žinių. Čikagoje parengta švietimo programa „Kiekvienam vaikui – po kompiuterį“ organizatorius nuvylė. Paaiškėjo, kad ji ne tik nepagerino skurdžiau gyvenančių vaikų mokymosi rezultatų, bet net ir pablogino. Mat vaikai kompiuteriu tik žaidė, o mokytis laiko apskritai neturėjo. Vienintelė šios programos nauda – pagerėjo naudojimosi kompiuteriu įgūdžiai. Atsakymas, kodėl taip nutiko, paprastas – kompiuteriais buvo aprūpinti asocialių šeimų vaikai, o jų tėvai paprastai nesidomi, ką atžalos veikia. Vaikai nuėjo lengviausiu keliu – kaip paprastai ir būna. Tėvai, beje, irgi neretai eina lengviausiu keliu – draudžia.
„Reikia stebėti, ką atžala daro su ta priemone, o ne kovoti su ja, – sako A. Landsbergienė. – Argi ne tėvų pareiga tai kontroliuoti? Juk sugebame išsireikalauti, kad vaikai valgytų sriubą ir daržoves, nors ir žinome, kad saldainiai ar traškučiai jiems patiktų labiau. Optimalus buvimo prie ekrano laikas per dieną yra 1 val., įskaitant ir televizorių. Svarbu daugiau dėmesio skirti turiniui, domėtis ne tik tuo, kiek laiko vaikas sėdi prie kompiuterio, bet ir tai, ką juo daro.“
O daryti galima daug ką – kurti muziką ar filmus, rašyti knygas, ieškoti naudingos informacijos, programuoti, mokytis kalbų... Taip pat galima dienų dienas lindėti socialiniuose tinkluose, komentuoti nuotraukas, persiuntinėti pašiepiančius vaizdelius ar šaudyti nesibaigiančius priešus. Kaip taikliai yra pasakęs psichologas Tomas Lagūnavičius, „informacinės technologijos yra kaip peilis – galima juo atsiriekti duonos, galima nužudyti žmogų. Viskas priklauso nuo to, kieno rankose ir kokiu tikslu jis atsiduria.“
Kalti esame ir patys
Menininkė, laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė
Aišku, mes, suaugusieji, patys kalti: per mažai dėmesio vaikams skiriame, neturime laiko, o savo pareigas perleidžiame kompiuteriui. Pamačiusi šių technologijų teikiamas galimybes, aš pernelyg džiaugsmingai sureagavau, per anksti leidau vaikams tuo naudotis. Neįvertinau, kad tai – ne tik didesnės galimybės, bet ir pavojus tapti priklausomam. Suaugę žmonės realų bendravimą taip pat vis dažniau iškeičia į virtualų, tik mums lengviau grįžti atgal. Mūsų vaikų bendravimo įgūdžiai dar tik formuojasi, todėl turime jiems padėti, kol dar nevėlu.“
Nebijokime naujovių
Austėja Landsbergienė, ikimokyklinio ugdymo įstaigų „Vaikystės sodas“ vadovė
Tik reikėtų ne daiktą kaltinti, o klausti, kodėl vaikas jį renkasi? Ką pasiūlome mainais? Pakvieskite atžalą pažaisti futbolą ar stalo žaidimą ir pamatysite – retas liks sėdėti prie kompiuterio. Technologijomis galima naudotis labai kūrybiškai, jos suteikia daug galimybių tobulėti, todėl neturėtų būti nuvertinamos. Paradoksas – jei vaikas siekia sportinių rezultatų, juo didžiuojamės, susitaikome su tuo, kad tai neretai kenkia ir sveikatai, ir mokslams, bet jei susidomi technologijomis, menkiname. Be aistros negimsta jokie išradimai.“
Lėtas skaitymas – lėtas gyvenimas
Lolita Varanavičienė, leidyklos „Tyto Alba“ direktorė
Knygos turtina žodyną, lavina iškalbą, gilina mąstymą. Jau iš pirmojo sakinio gali pasakyti, ar žmogus apsiskaitęs. Tik ar išsilavinimas vis dar yra vertybė? Mes prarandame kultūros kaip reiškinio, kuris neduoda jokios apčiuopiamos naudos, pozicijas. Vis dėlto manau, kad ankstoka teigti, kad knyga mirė. Tikiu, jog Skandinavijos šalyse populiarėjantis judėjimas „Slow reading, slow life“ („Lėtas skaitymas, lėtas gyvenimas“) pasieks ir mus. Juk pamažu atsisakome pusgaminių, greitmaisčio ir vis dažniau gaminame namuose, tad pamažu turėtume nuo kompiuterių grįžti prie tekstų. Ir visai nesvarbu, kokia forma jie bus pateikti. Mes tikrai nesame prieš elektronines knygas – tik prieš piratavimą.“
*****
Atsakykite į anketos klausimus ir laimėkite 100 Lt dovanų kuponą apsipirkti internetinėje parduotuvėje www.apatinukai.lt.
