„Per paskutinius 2,5 metu numeciau apie 12 kilogramų. Aplinkiniai sako, kad esu liekna, bet pačiai veidrodyje taip neatrodo. Visada galvoju, ko nesuvalgyti, kaip numesti dar. Kadangi stiprios valios neturiu, persivalgau ir verkiu, kad vėl storėju. Kiekvienas mano kąsnis matuojamas šaukštais, kalorijomis. Nesustodama žiūriu laidas anglų kalba apie nutukimą ir baisiuosi tais žmonėmis - tokiu būdu lyg save gąsdinu, kad jei suvalgysiu tą bandelę, tokia tapsiu ir aš.
Blogiausia, kad nematau savęs gražios, laukiu, kol kas nors man tai pasakys, o kai pasako - netikiu. Smerkiu aplinkinius, jei jie valgo kaloringą maistą, tyliai mintyse vadinu juos nutukėliais. Kiekvieną kartą, kai nutinka kažkas blogo ar stresinė situacija, baudžiu save sakydama, kad nieko šiandien nebevalgysiu. „Santykiai su maistu“ tapo labai itempti.
Kai buvau paauglė, mano mama labai nerimavo dėl mano svorio, nes buvau apkūnoka, ji dažnai paminėdavo, kad valgau kaip medkirtys. Maistas nebuvo ribojamas, bet visąlaik jutau psichologinį spaudimą, kad suvalgau per daug. Valgydavau pasislėpus, o saldumynu popieriukus sudegindavau - kad niekas nerastų.
Dabar mano mama vėl pergyvena dėl mano svorio, jaudinasi kad atrodau išsekusi, bet man tai - kaip didžiausias komplimentas. Kadangi namo grįžtu iš užsienio, ji visada pirma įvertina mano išvaizdą, jeigu pasako, kad „pagaliau priaugai truputuką svorio - atrodai kaip zmogus“, man tai tampa didžiausiu įžeidimu. Net ir dabar ruošiuosi kelionei namo po mėnesio ir pradėjau vėl galvoti, kaip sulysti, kad būčiau liekna. Bet - kiek galima! Ka daryt? Juk taip gyventi nenormalu O gal visi taip gyvena?“
Ingrida
Į klausimą atsako VŠĮ „Žemynos klinika“ psichologė Edita Kratulytė
Gal pradėčiau savo atsakymą klausimu: kodėl taip yra, kad mūsų santykiai su maistu yra tokie sudėtingi? Juk, atrodytų, valgome tam, kad gautume maisto medžiagų savo kūno funkcionavimui ir viskas, ar ne? Tačiau pasirodo, kad kiekvieno mūsų santykis su maistu yra labai asmeniškas. Kodėl taip yra?
Valgymo fiziologija yra labai sudėtinga ir ne viską aš čia suminėsiu, bet svarbiausia yra tai, kad emocinio reguliavimo, valgymo, soties bei troškulio centrai yra toje pačioje smegenų dalyje. Valgant išsiskiria taip vadinamas “malonumo hormonas”. Kuo daugiau jo išsiskiria, tuo stipresnį malonumą maistas teikia, ir tokiu būdu susiformuoja įprotis tą patį veiksmą vėl ir vėl kartoti. Tai fizinė priklausomybė, tačiau ji gali tapti įveikos mechanizmu esant emociniams sunkumams, kitaip sakant, kad „kuomet man negerai, neramu, aš valgau, ir tada pasidaro daug smagiau“.
Todėl mes dažnai valgome ne todėl, kad esame alkani, o todėl, kad norime save paguosti, nusiraminti ar save „pamylėti“, o kartais, kaip jūs pati gražiai parašėte, - “jei nutinka kažkas blogo ar stresinė situacija, aš baudžiu pati save, sakydama, kad šiandien nieko nebevalgysiu”. Taip maistas tampa savęs pagyrimo ar baudimo priemone.
Kaip suprantu iš jūsų laiško, visus šiuos pustrečių su puse metų valgydama jūs save baudžiate, nes nuolat skaičiuojate kalorijas, neleidžiate sau visko valgyti, žiūrite laidas apie “nutukėliais”, o jei netyčia kažką suvalgote ne pagal „planą“, praleidžiate vakarą verkdama. Nepaisant to, kad per šį laikotarpį numetėt nemažai svorio, nemanote, kad esate liekna ir netikite, kai kiti jums tai sako.
Taigi jūsų individualus santykis su maistu yra emocinis ir tiesiogiai susijęs su tuo, kaip jūs jaučiatės.
Kaip svarbų momentą paminėjote, kad jums atrodo, jog viskas prasidėjo paauglystėje, kada jautėte spaudimą iš mamos dėl to, kad per daug valgote. Mama yra tas žmogus, kuris mus globoja, prižiūri, maitina. Maitina ne tik realiai, tai yra gamina mums maistą ir rūpinasi, kad pavalgytume, bet ir emocine prasme, tai yra paguodžia, pasirūpina mumis, kada sunku, ar pasidžiaugia, kada sekasi. Jūsų atveju mama, panašu, „darė atvirkščiai“ - draudė valgyti.
Galbūt jūs jautėte, kad ji jums neduodavo pakankamai meilės ar ribodavo jos kiekį? Ir dėl to dabar jums labai svarbu būti išsekusiai, plonai, nes, matydama jus tokią, mama jaudinasi? Nes tada ji privalės suprasti, kad jums ne viskas gerai, kad trūksta jos rūpesčio, meilės ir šilumos? O tuomet, kada mamai jūs atrodote, kaip pati paminėjot, „priaugusi svorio, kaip žmogus”, jus tai žeidžia, nes tai reiškia, kad jums viskas gerai ir rūpintis jumis nebereikia?
Šie klausimai būtų mano atsakymas į jūsų laišką. Jūs geriau žinote, kaip yra iš tikrųjų, jums reikėtų įsiklausyti į save ir suprasti, kokį vaidmenį jūsų gyvenime atlieka maistas, ir tai, kaip jūs valgote, nes kaip pati parašėte, šitaip „gyventi nenormalu“, o aš pridėčiau, kad ir labai sunku.
Sėkmės jums.
