Manęs dažnai klausdavo, kodėl aš lankau psichoterapiją arba kaip aš supratau, jog man reikia ją lankyti? Turbūt nustebinsiu savo atsakymu - aš nežinau.

Gerai net neprisimenu kaip atsidūriau tame kabinete. Pamenu tik savo būseną. Nesijaučiau laiminga. Pamatę mane realybėje tuo metu nebūtumėte patikėję, kad esu nelaimingas žmogus. Iki šiol artimiesiems sunku patikėti, kad jau daugiau nei metus lankausi pas psichologą. Garantuoju, kad daugelis mane matė kaip sėkmingą, visada besišypsančią, simpatišką ir charizmatišką asmenybę.

Mano šeima turbūt nė karto nebuvo girdėjusi iš manęs, kad prastai jaučiuosi arba turiu sunkumų gyvenime. Kitų akyse buvau laimingas žmogus, man pavydėdavo, tačiau niekas nežinojo, kas iš tikrųjų vyksta mano gyvenime. Jaučiau, kad išsikalbėjimas su draugėmis man nepadeda (ar tikrai mes atsiveriame draugams, kai patys sau negalime pripažinti skaudžių dalykų), šeima nesupranta manęs (kaip jie supras, jei pati savęs tuo metu nesuprasdavau), nauja veikla neatneša man džiaugsmo ir t.t. ir t.t.

Žinau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra tokių būsenų, bet mano situacijoje tai tęsėsi per ilgai ir svarbiausia, kad aš jaučiau, jog nebenoriu daugiau gyventi taip, kaip gyvenu. Tai yra mano asmeninis atsakymas, kodėl aš kreipiausi pagalbos. Suvokiau, kad nebenoriu gyventi man įprastą gyvenimą, tačiau nežinojau ką daryti. Tai buvo didžiulė duobė, kurioje buvo šalta ir nejauku, bet iš kurios negalėjau išlįsti.

Taigi, susiradau psichologę. Mano pirmoji psichologė buvo šiek tiek vyresnė už mane ir turinti mažai patirties. Akcentuoju tai, nes būtent šis dalykas mane nervino visų mūsų konsultacijų metu. Su ja turėjau 13 susitikimų, būtų buvę jų daugiau, tačiau aš mėgdavau praleisti konsultacijas. Nejaučiau, kad sėdintis žmogus prieš mane yra autoritetas. O juk dar ir pinigus moki. Nors dabar galiu drąsiai sakyti, kad tiesiog nebuvau pasiruošusi pokyčiams. Buvo per sunku, nes kiekvienos konsultacijos metu ašaras sustabdyti buvo beveik neįmanoma.

Taigi mečiau konsultacijas. Tris mėnesius atostogavau savo duobėje. Daug mąsčiau, ar verta visas savo santaupas išleisti psichoterapijai. Šokoladas manęs nebedžiugino, naujų suknelių pirkimas laimės nebeteikė, santykiai su artimaisiais kas dieną vis prastėjo, pabėgimas į kitas šalis mano vidinės būsenos nepakeisdavo. Laikas ėjo, o aš stovėjau vietoje.

Susiradau naują psichologę, pas kurią lankausi jau 7 mėnesius. Mes susitinkame maždaug kartą per savaitę, tačiau neturime konkrečios dienos ir laiko - man tai patinka. Dažniausiai galiu pati pasirinkti laiką. Mėgstu tą dieną skirti tik konsultacijai, aišku, ne visada pavyksta. Visada turiu paskambinti į duris, kad mane įleistų. Ofisas man primena namus, nes yra virtuvė, darbo kambarys bei konsultacijų kambariai.

Visada sėdžiu supamoje kėdėje. Psichologė sėdi netoli manęs, gal metro atstumu. Matau ją taip pat gerai kaip ji mane, nes esame viena priešais kitą. Šalia visada guli servetėlės, nes bent jau man jų visada reikia. Konsultacija visada prasideda klausimu: „Kaip praėjo savaitė?“ arba „Kaip sekėsi praeitą savaitę“? Ir taip prasideda beveik visos konsultacijos. Jeigu pagalvojote, kad nervina toks klausimas, tai tikrai nervina. Dabar aš ateinu ir pati pradedu pasakoti, kad nereiktų jo sulaukti.

Manęs klausia, ką aš pasakoju psichologei? Nežinau. Paskutinį kartą aš iš viso nenorėjau kalbėti. Atėjau ir pasakiau, kad nenoriu šiandien kalbėti. Būna ir tokių dienų. Psichoterapijoje nėra temų, nėra instrukcijų ir nėra programos, tiesiog ateini ir būni savimi. Nežinau, kaip kitiems, bet mano konsultacijos būna labai nuotaikingos. Kai pradedame kalbėti apie gilius dalykus, dažniausiai susigraudinu. Tai nebūna isteriškas verkimas. Dažniausiai tai labai seniai susikaupusios ašaros, tokios tylios ir nešančios didelę prasmę.

Prisipažinsiu, turėjau tik vieną konsultaciją, kurios metu nebuvo ašarų. Tačiau juoko buvo kiekvienos konsultacijos metu. Iš ten visada išeidavau teigiamos nuotaikos.

Kas vyksta konsultacijos metu, yra svarbu, tačiau dar svarbiau, kas vyksta po to. Kai kada man atrodė, kad tai yra kančia, nes išlipti iš duobės reikalauja daug pastangų. Buvo momentų, kai kritau atgal į duobę. Vienos konsultacijos metu pamaniau, kad jau viskas, galiu jų nebelankyti, tačiau po kelių dienų supratau, kad vėl kartoju savo ankstesnio gyvenimo išmoktus elgesio būdus. Gali būti, kad vienam žmogui užteks mėnesio, kad išliptų iš duobės, kitam galbūt šiek tiek ilgiau.

Dabar turiu kelis pažįstamus, kurie yra tame pačiame „gyvenimo etape“, kuriame anksčiau buvau aš. Kai kada dabar dar įkrentu į tą duobę, tačiau kas kartą vis mažiau jos bijau.

Galėčiau pasakyti, kad dabar aš gimstu antrą kartą. Vakar važiuodama viešuoju transportu žiūrėjau pro langą ir suvokiau, kad visai kitomis akimis žiūriu į gyvenimą. O svarbiausia - jog vis dažniau jaučiuosi laiminga. Pagerėjo mano santykiai su artimaisiais. Turbūt pagalvosite, kad dingo visi ginčai ir konfliktai - tikrai ne. Tiesiog dabar kalbu, dalinuosi savo nuomone, o būna, kad ir įskaudinu netyčia. Tik dabar stengiuosi būti savimi su artimaisiais, o ne apgaudinėju jų kaip anksčiau.

Sumažėjo mano draugų skaičius Facebook‘e, nebesėdžiu nuo ryto iki vakaro socialiniuose tinkluose, nes tikras ir nuoširdus bendravimas yra vertingesnis nei šimtas žinučių apie nieką. Nebeperku drabužių, kad jausčiausi graži ir patraukli, nes graži esu aš, o ne drabužiai, kurie ant manęs. Ir tai tik keli dalykai, kurie pasikeitė.

Pradėjau rašyti dienoraštį apie tai, kas vyksta tarp konsultacijų - galbūt kada nors išleisiu knygą, nes tikiu, kad yra žmonių, kurie jaučiasi kaip aš, tik kažkodėl bijo keistis. Aš irgi bijojau. Ir tai normalus jausmas, nes pokyčiai - tai nežinomybė. O nežinomybė visada gąsdina.

Pokyčių procesas nėra lengvas, tikrai pamenu dienų kai jaučiausi pasimetusi, nebežinojau kas vyksta mano gyvenime, tačiau tai laikina. Tikiuosi, kad mano trumpas pasakojimas kažką padrąsins, įkvėps ieškotis pagalbos. Jeigu kilo klausimų ar pasvarstymu šia tema tai drąsiai galite man rašyti ir aš pasidalinsiu savo patirtimi. Belskitės į kiekvienas duris, nes jos pačios neatsidarys.

Elija Asado, man galite rašyti: elijasado@gmail.com

****

Atsakykite į klausimus, ir vienam jūsų (išrinktam burtų keliu) padovanosime pusmečio žurnalo „Moteris“ prenumeratą!