Pagautos impulso padarome daug kvailysčių – nusiperkame visiškai nereikalingus batus, ištekame už netinkamo vyro... Batus, jei nepatinka, galima grąžinti, pakeisti kitais, kam nors padovanoti ar bent jau paslėpti giliausiame spintos kampe tikintis, kad vieną dieną jų triumfo valanda vis tiek išmuš. O ką daryti su netinkamu vyru? Kitados jaunas, gražus, seksualus ir perspektyvus, o dabar tingus, pilvotas ir be jokių perspektyvų, jis be paliovos šmirinėja prieš akis, ir supranti, kad tai tęsis, kol mirtis jus išskirs.
Pirmoji išeitis – paslėpti
Jei jums jau seniai ne dvidešimt, mesti lauk vyrą, kuris vėliau gali praversti, būtų nedovanotinai neapdairu. Na, ir kas, kad dabar šalia jis atrodo nekaip? Juk gali nutikti taip, kad po poros dešimtmečių, kai būsite pasmukusi, pražilusi, bedantė senutė, derėsite kur kas geriau. Vieniša senatvė – liūdnas reikalas, ypač žinant, kad moterys gyvena kur kas ilgiau nei vyrai. Paskutinio visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, mūsų šalyje vidutinė moterų gyvenimo trukmė siekia 79-erius, o vyrų – tik 68-erius metus. Stipriosios lyties atstovų Lietuvoje sparčiai mažėti pradeda, kai jiems sukanka 30 metų, o vienam 60-mečiui tenka jau beveik 2 moterys, tad senatvėje turėti šalia gyvą žmogų, su kuriuo galėtum kad ir pasibarti, yra, galima sakyti, prabangos dalykas.
Taigi savo antrąją pusę kol kas tereikia kur nors atokiai ir saugiai padėti. Išbandytas variantas – darbas užsienio šalyje. Deja, minusų jis turi ne mažiau nei pliusų. Atrodytų, ne taip jau blogai – esi visavertė ištekėjusi moteris, vaikai auga pilnoje šeimoje, pinigai plaukia į bendrą biudžetą, negana to, ir purvinos kojinės po namus nesivolioja, niekas nekrenkščia, nečepsi, nespjaudo į kriauklę, neperjunginėja tavo mėgstamo televizijos kanalo, nepriekaištauja dėl persūdytos sriubos. Deja, jo nėra šalia ir tada, kai reikia: kai nuleidžia automobilio padangą, prakiūra vamzdis, tenka dalyvauti giminės šventėse, kai sūnaus kišenėje randi cigarečių ar tiesiog pajunti netikėtą norą pasimylėti.
Geriausia, kai vyras yra, bet jo nematyti. Pavyzdžiui, maniškis gali valandų valandas krapštinėtis garaže, medituoti atsigulęs po automobiliu. Ten jis priima draugus ir kaimynus, todėl anksčiau už mane, tūnančią tarp keturių sienų, sužino gatvelės naujienas, žinias apie didinamus mokesčius, brangsiantį kurą ar artėjančius šalčius. Tik viena problema – sunkoka jį atprausti, kai reikia eiti į kokį koncertą ar svečius. Neblogai, jei vyras turi savo dirbtuves (nesvarbu – staliaus ar dailininko) ar bent jau darbo kambarį su ten stovinčiu kompiuteriu. Viena pažįstama sako, kad tame kambaryje įsikūrusį sutuoktinį ji mato vos du kartus per dieną: kai ateina vakarieniauti ir kai pakyla į miegamąjį pabučiuoti bei palinkėti labos nakties. Kad jis tikrai miegojo savo lovoje, moteris supranta nebent iš sujauktos patalynės, mat ryte randa ten, kur paliko vakare – prie kompiuterio.
Kitai pažįstamai ne taip pasisekė – jokio kambario dėl vietos stokos savo antrajai pusei ji neišskyrė, tad šis bandė okupuoti tamsųjį. Moteris buvo besutinkanti, bet laiku susigriebė – juk brangiausiasis tame kambaryje rūkys, prakaituos ir kitaip gadins orą, o ventiliacijos tai nėra! Įsitaisyti namuose nuosavą landynę? Tokia perspektyva pažįstamos tikrai neviliojo, todėl dabar ji kenčia klausydamasi nesibaigiančių vyro monologų apie nieką, laipiodama per išraizgytus laidus, rankiodama išmėtytas kojines, nuorūkas ir alaus skardines. Naikindama vyro buvimo pėdsakus bendroje erdvėje, ji puoselėja nedrąsią viltį, kad vieną dieną kokiu nors stebuklingu būdu išnyks ir jis pats.
Pastebėjot įdomų paradoksą – kai vaikštinėji tiesiog šiaip sau, atrodo, kad parduotuvės grūste užgrūstos batais, rankinėmis, paltais ir visokiais kitokiais nuostabiais dalykais, bet vos įsigeidi ką nors nusipirkti, paaiškėja, kad arba norimos spalvos nėra, arba pasiuvimas netinka, arba kaina kandžiojasi...
Panašiai ir su vyrais. Kol esi ištekėjusi, aplink matai spiečius laisvų, žavių, protingų ir įdomių priešingos lyties atstovų, bet vos sumanai atsikratyti savo netikėlio, kad į jo vietą galėtum priimti geresnį pretendentą, rožiniai akiniai nukrenta: vienas pasirodo besąs bedarbis alfonsas, kitas – ne itin pajėgus lovoje, trečias – priklausomas nuo alkoholio ar azartinių lošimų, ketvirtas turi kvailų kompleksų, penktas pusę algos atiduoda alimentams.
Maža to, tu – seksualiai pražydusi, nemažai pasiekusi ir savo vertę žinanti moteris – savo reikalavimų kartelę keli gerokai aukščiau nei tada, kai buvai žalia, kvaila ir nepatyrusi, tad retas vyras dabar ją įstengia peršokti. Tiesą sakant, net ir gebantieji tai padaryti nelabai nori šokinėti – juk aplink tiek daug jaunesnių, gražesnių, seksualesnių...
„Turi labai gerai įvertinti, ar amžius nesumenkino tavo vertės labiau, nei pakėlė patirtis ir kiti pasiekimai“, – apie darbinę veiklą yra sakiusi psichologė Genovaitė Petronienė. Pasak jos, ši taisyklė tinka ir kalbant apie santykius. Akivaizdu, kad vyresnių kaip 30 metų vyrų išties ima mažėti, o laisvų ir dėmesio vertų – netgi katastrofiškai.
Štai Rūta Vanagaitė, politikė, teatrologė, aktyvi visuomenės veikėja ir tiesiog žavi 58-erių metų moteris, vienoje televizijos laidoje tiesiai šviesiai rėžė, kad Lietuvoje gražios ir protingos merginos ir moterys, nenorinčios stumdytis eilėje prie abejotinos vertės vyriškių, turi tik vieną išeitį – ieškoti partnerių užsienyje. Tai ji, beje, ir padarė. Be abejo, vienas kitas laisvas banginis šitoje smulkių žuvelių jūroje kartais praplaukia, bet tokį grobį pasičiumpa dažniau ne geriausios, gražiausios, protingiausios, o vikriausios ir gudriausios. Dauguma moterų nelinkusios pačios vaikytis laimikio, nes mano, kad toks elgesys žemina jų orumą, pamina moteriškumą. Tai patvirtina ir dvasinio ugdymo seminarus vedanti lektorė Irina Ravensky.
„Gamtoje vaidmenys gana aiškūs, – sako ji. – Ar kada matėt, kad kiaušialąstė lakstytų paskui spermatozoidą? Ne. Nes ji yra tobula. Ji žino savo vertę ir laukia.“ Tik ką daryti šių dienų kiaušialąstėms, jei spermatozoidai, užuot lėkę paskui jas tarsi akis išdegę, guli sau ant sofutės uodegėlę įmerkę į alų?
Statistika rodo, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame civilizuotame pasaulyje moterys inicijuoja net du trečdalius skyrybų. Akivaizdu, kad jos dažniau nei vyrai jaučiasi nusipelniusios geresnio. Deja, ne visada tokioms viltims lemta išsipildyti. Net jei pavyksta ištekėti antrą kartą, negali būti tikra, kad mainai pasisekė, – net pusė antrųjų santuokų baigiasi skyrybomis.
Su amžiumi gal ir įgyjame išminties, bet prarandame dalį lankstumo, mažiau esame linkę šlifuoti savo charakterio kampus, keisti nusistovėjusius įpročius, koją kiša praeitis – vaikai iš ankstesnių santuokų, buvusios žmonos, uošviai, draugai... Be to, pabrėžia seksologai, ilgalaikiai lytiniai santykiai su vienu partneriu formuoja tam tikrą seksualinio elgesio modelį, todėl su kitu partneriu tikimės patirti ką nors panašaus. Deja, šio elgesio modelis visai kitoks.
Trys mano draugės sumanė keisti vyrą sulaukusios 40 metų. Visos – gana jaunatviškos, lieknos, stilingos, dvi iš jų eina vadovaujamas pareigas. Nuo jų skyrybų praėjo ne vieni metai, ir štai kokia situacija yra dabar. Viena grįžo pas savo vyrą ir tikina išgyvenanti antrą medaus mėnesį, nes pasiganiusi laisvėje savo brangiausiąjį išvydo visai kitoje, gerokai palankesnėje, šviesoje. Kita (pati gražiausia iš jų) palaidojo mintis apie antrą santuoką – esą kam jai tie pančiai? Turi jau suaugusį sūnų, yra materialiai apsirūpinusi, o vyrų romantiškiems, trumpalaikiams nuotykiams sako randanti daugiau, nei tikėjosi. Beje, prioritetą ji teikia tik gerokai jaunesniems už save. Trečia, auginanti tris nepilnamečius vaikus, vis dar laukia (šiemet bus 10 metų) savo princo.
Sako, kad vyrai, vesdami moterį, svajoja, jog ji niekada nepasikeistų, o moterys tekėdamos tikisi antrąją pusę pakeisti iš esmės. Dažniausiai nei vienų, nei kitų viltys neišsipildo. Labai šmaikščiai ir vaizdžiai šią situaciją viename seminare nupiešė I. Ravensky. Pasak jos, kiekviena moteris turi garažą, į kurį tilptų limuzinas, bet taip prigrūda ten visokio šlamšto, kad lieka vietos tik zaporožiečiui.
Šlamštu I. Ravensky vadina mūsų kompleksus, baimes, menką savivertę ir kitus dalykus, trukdančius rasti savęs vertą partnerį. Vos zaporožietis įrieda į garažą, moteris pradeda jį tobulinti stengdamasi paversti mersedesu. Ir ko tik nedarome, kad tas, kuris yra šalia, nedarytų mums gėdos – mokome jį stilingai rengtis, valgyti lazdelėmis, paduoti paltą, palaikyti neįpareigojamą pokalbį, laiku išsižioti ir ypač laiku užsičiaupti, sakyti komplimentus, atrasti jautriausias mūsų kūno vieteles...
„Deja, pati moteris niekada nepamiršta, kad šis spindintis gražuolis iš tiesų yra tik zapukas – ji niekada jo negerbs, kad ir ką pasiektų, – perspėja lektorė. – O štai pats mažylis, virtęs mersedesu, vieną dieną netikėtai pabunda ir nustebęs savęs paklausia: „Ką gi aš toks gražuolis ir šaunuolis veikiu šitame varganame garaže?!“ Ir išvažiuoja.
Moters savivertė krenta dar labiau – jei net zapukas išvažiavo, tai ko man tikėtis?“ Beje, jei į moters garažą iš tikrųjų užsuka mersedesas, išsigandusi, kad šis nedingtų, apdairioji šeimininkė atsuka ratus, apardo variklį, iškrauna akumuliatorių. O paskui stebisi: „Ir kas gi jam nutiko? Toks šaunuolis buvo ir štai kuo pavirto – nieko nenori, niekur nevažiuoja...“
Ši šmaikšti alegorija puikiai atspindi realybę. Daugybė paliktų moterų it susitarusios tvirtina: „Padariau iš jo žmogų, o jis išėjo pas kitą.“ Problema ta, kad vyras – ne vaikas. Jis nenori būti auklėjamas ir nesidžiaugia gerinamas. Jis trokšta jaustis vertingas savaime, dėl savo turimų savybių, o ne dėl tų pastangų, kurias į jį įdėjote. Ir net jei giliai širdyje jaučia, kad daug pasiekė jūsų dėka, to garsiai niekada nepripažins. Tad jei neįstengiame priimti savo antrosios pusės su visais trūkumais ir negalime atsispirti pagundai ją šiek tiek patobulinti, reikėtų tai daryti labai nepastebimai ir jokiu būdu neakcentuoti savo indėlio.
Prieš imantis tobulinti vyrą taip pat svarbu yra sąžiningai savęs paklausti, dėl ko tai darome – dėl savęs, dėl kitų ar dėl jo paties? Deja, dažniausiai mums rūpi vyrą padaryti patogų sau arba paversti tobulu aksesuaru, kad pakeltų mūsų vertę aplinkinių akyse. Siekis pagerinti jį jo paties labui – kur kas retesnis ir anaiptol ne toks kilnus, kaip mums atrodo. Bandydamos iš kankorėžio užauginti ąžuolą, pasmerkiame artimą žmogų visą gyvenimą būti tuo, kuo jis nėra.
Ratus nusukinėjančių moterų, regis, kur kas mažiau, bet toks įspūdis gal todėl, kad net pačios sau nenorime prisipažinti tai darančios.
„Tiesą sakant, mes visą gyvenimą su vyrais elgiamės negražiai, – rašo Maja Storch knygoje „Stipri moteris ilgisi stipraus vyro“. – Įsimylim vienišą vilką. Mylim už tai, kad jis yra klajūnas. Mes jį prisiviliojam, paverčiam šunyčiu, o šunytis mums atgrasus. Tada jį išmetam.“ Dar atviriau rėžia psichologas Tomas Lagūnavičius: „Moteriai tiesiog naudinga savo partnerį padaryti buitiškai neįgalų. Vyras, nesugebantis pats nei sriubos išsivirti, nei švarių kojinių stalčiuje susirasti, tampa visiškai priklausomas nuo žmonos. Jis niekur nedings, tik ar daug iš jo naudos – kitas klausimas.“
Išvydusios, kad netelpa į gražiausią savo sijoną, moterys elgiasi įvairiai – vienos kaltina pernelyg karštą vandenį, kuriame išskalbtas drabužis veikiausiai susitraukė, kitos čiumpa žirkles ir bando sijoną platinti, o trečioms tai yra signalas, kad atėjo laikas sumažinti porcijas ir kiek pasportuoti. Jei vyras nebesako komplimentų, nebūtinai reiškia, kad jis virto nedėmesingu stuobriu, galbūt jūs tų komplimentų tiesiog nenusipelnote? Šiuo atveju labiau kalbame ne apie kelis papildomus kilogramus ar raukšleles, o apie smukusią savivertę. „Jūsų vyras – tai veidrodis, kuriame matote save, jis tik įgarsina jūsų mintis apie save,– teigia I. Ravensky. – Jei sako, kad esate nuostabi, vadinasi, tokia save ir laikote. Jei vadina višta, matyt, tokia giliai širdyje ir jaučiatės.“
Tik ką daryti, jei jis mane vertina, bet pats yra manęs nevertas? „Kartu esantys vyras ir moteris yra tarsi dvi obuolio puselės, – tvirtina lektorė. – Nebūna taip, kad viena pusė graži, raudonšonė, prinokusi, sultinga, o kita susisukusi, papuvusi, sukirmijusi. Jei, žiūrėdama į antrąją puselę, matai ten kažkokį puvinį, veikiausiai kažkas panašaus vyksta ir tavyje.“
Valdingos, bambančios, viskuo nepatenkintos, nuolat pavargusios ir suirzusios – taip, gal ir turime teisę tokios būti, nes mūsų gyvenimas nelengvas, negana to, geresnę jo dalį aukojame tiems nedėkingiems parazitams. Bet būdamos nelaimingos neišvengiamai pritraukiame tokią pat aplinką ir tokių pat žmonių. Arba juos tokius padarome. Tad pirmiausia, anot I. Ravensky, turime išsivalyti savo garažą. Jei tą laiką ir energiją, kuriuos iššvaistome tobulindamos savo vyrą ar ieškodamos kito, skirtume sau, galbūt įvyktų stebuklas – gavęs pakankamai erdvės ir nejausdamas spaudimo tapti mersedesu, zaporožietis pats imtų keistis ir užaugęs taptų tuo, kuo jam būti lemta. O jei dar nebijotume pasidžiaugti vyro pasiekimais, pagirti ir padrąsinti, jis imtų kilti kaip ant mielių. Visai kaip tame nuotaikingame užraše ant smartų: „Kai užaugsiu, būsiu džipas.“ Beje, pasivažinėjimas visureigiu po neišbrendamas pelkes, miškus ir kitokias bekeles gali būti ne mažiau jaudinantis nei kelionė limuzinu.
