Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- Magija: ką mėgsta ir ko nekenčia pinigai
- Jekaterina II – nimfomanė Rusijos imperatorienė, mirusi tualete
- Rudeniop madingiausiosios avės patogią avalynę
- Geriausios liekninančios iškrovos dietos – per dieną ištirps iki 3,5 kg
- 7 komplimentai, kuriuos nori išgirsti vyrai
- Cukinijų-morkų mišrainė žiemai

Dievinu tokias minutes. Šiltas pavakarys, kvepia ką tik nupjauta žolė, čiulba paukščiai, o tu sau tįsai kieme, skaitinėji knygą, spoksai į praplaukiančius debesis, svajoji... „Kiek nedaug reikia, kad pasijustum laimingas“, – dalijuosi savo lėto gyvenimo džiaugsmu su drauge. „Tikrai, – ironiškai atsako ji. – Tik namo užmiestyje ir penkias ar šešias dienas prieš tai visa jėga arti, kad bent dienelę galėtum sau tai leisti.“ Galbūt ji teisi – lėtai gyventi ne visiems pavyksta net ir lėtuosiuose miestuose, vienijamuose judėjimo „Citta Slow“. Pirmąja šio kregžde 1999 m. tapo Bra (Italija), o 2013 metais tokių miestų visame pasaulyje buvo jau 168, daugiausia (72) – Italijoje. Nenuostabu, nes „Citta Slow“ inspiravo italas Carlas Petrini. Beje, šis žmogus – ir lėtojo maisto (angl. „Slow Food“) judėjimo pradininkas. Jo, regis, visai neoriginalus ir paprastas pasiūlymas vėl pradėti mėgautis maistu sužavėjo net greituolius amerikiečius – dienraštyje „The New York Times“ ši idėja įvardyta kaip viena iš 80-ies labiausiai sukrėtusių pasaulį. Ir tikrai, kas gali gebėti mėgautis lėtumu ir saldumu geriau už la dolce vita (it., „saldus gyvenimas“) šalies gyventojus?

Laikas – pinigai

Grįžkime į Bra – nedidelį ir jaukų, mažiau kaip 50 tūkst. gyventojų turintį (tiek gyventojų – viena iš būtinų sąlygų norint suteikti miestui lėtojo statusą) miestelį. Jame daug žaliųjų zonų, parkų, čia siauros gatvelės ir platūs šaligatviai, nėra neoninių šviesų ir didelių prekybos centrų – vien jaukios šeimyninės parduotuvėlės. Valgyklose ir kavinėse ruošiamas šviežias maistas iš vietos žaliavų, užeigose gali būti ramus, kad tau valgant į galvą nebumbsės tranki muzika. Apie šį miestą sužinojau skaitydama Carlo Honoré knygą „Garbė lėtumui“ (leidykla „Vaga“). Deja, net ir tokioje oazėje kaip Bra išorinė ramybė kartais būna apgaulinga. „Politikams labai lengva kalbėti apie vieno ar kito dalyko lėtinimą, tačiau realiame gyvenime tai padaryti nėra paprasta. Jei noriu sau leisti gyventi pasiturimai, turiu dirbti sunkiai, labai sunkiai“, – prisipažino knygos autoriui miestelyje sutikta rankų darbo odos dirbiniais prekiaujanti Luciana Alessandria. Negi išties sunkus darbas ir alinamas tempas yra privaloma kaina už kelias saldaus gyvenimo akimirkas?

„Jei tu nesi pirmas, tavęs nėra apskritai“, – šią tiesą mums į galvas kala mūsų bosai ir sėkmės mokytojai. Kad būtų įtaigiau, – švysčiodami naujųjų laikų botagu – žodžiu „dedlainas“ (angl. „deadline“ reiškia galutinį terminą, pažodžiui – „mirties linija“). Mirti dėl to, kad nespėjai pasiekti tikslo, nesinori niekam. Geriau mirti darbe. Tai visai įmanoma: infarktas, insultas, vegetodistonija, depresija, padidėjęs kraujospūdis – tai ir dar daugiau mums dovanoja darbe patiriamas stresas. Didžiausią, pasirodo, sukelia ne pavydūs kolegos, griežtas bosas ar maža alga, o terminai. „Daugelis iš mūsų nuolat gyvena galutinio termino režimu, kai beveik nebėra laiko atsikvėpti ir atsigauti, – rašo C. Honoré knygoje „Garbė lėtumui“. – Tokie dalykai, kuriems reikalingas lėtumas, pavyzdžiui, strateginis planavimas, kūrybinis mąstymas, santykių formavimas, pasimeta beprotiškame lėkime, siekiant neatsilikti arba paprasčiausiai norint pasirodyti, kad esi labai užimtas.“ Jis teisus – būti užsiėmusiam ir amžinai neturėti laiko šiais laikais netgi savotiškai madinga. Tai leidžia jaustis svarbiam. Vis dėlto jausmas, kad nieko nespėji, kartais varo iš proto. Taip skubi, kad kartais pamiršti – kur. Žinai, kad turėjai kažką nedelsdamas padaryti, bet neprisimeni – ką. Kaip rašė vienas anoniminis šmaikštuolis, provincijose žmogus genda, o didmiesčiuose tiesiog išsitrina. Nejučiomis peršasi su šiuolaikiniu gyvenimu visai nederanti erezija, kad skubėdami mes bėgame ne nuo mirties, o nuo gyvenimo. Nuolat gyventi tegul ir šviesios ateities planais yra taip pat žalinga, kaip ir knaisiotis po praeitį, nes ir vienu, ir kitu atveju ignoruojama dabartis.

Žudyti dabartį mus verčia nuoširdus tikėjimas, kad greitis – tai progresas, gerovė, turtas. Nuo tada, kai Benjaminas Franklinas ištarė garsiąją savo frazę: „Laikas – pinigai“, žmonės nebenori tuščiai prarasti nė vienos sekundės. Vienu vadybos pradininkų laikomas amerikietis konsultantas Frederickas Tayloras dar XIX a. pab., naudodamasis chronometru ir logaritmine liniuote, apskaičiavo, kiek mažiausiai laiko turi praeiti tarp užduočių, kad būtų gautas maksimalus produktyvumas. Vieną plieno gamyklos darbininką jis išmokė per tą patį laiką sunešti 4 kartus daugiau plieno luitų, nei šis buvo įpratęs. „Praeityje svarbiausias buvo žmogus, ateityje svarbiausia bus sistema“, – pareiškė F. Tayloras. Tada šio konsultanto paslaugų gamykla atsisakė, mat darbininkai, neatlaikę spaudimo jiems būti itin produktyviems, ėmė masiškai eiti iš darbo. Vis dėlto F. Tayloro žodžiai buvo pranašiški – greitis tapo naujuoju didmiesčių gyventojų narkotiku. Polinkiu skubėti visais laikais išsiskyrė niujorkiečiai. Jau XX a. pradžioje amerikietis sociologas Johnas Girdneris pavartojo terminą „niujorkitas“ ligai, kuria sergantiems žmonėms būdingas irzlumas, greiti judesiai ir impulsyvumas, apibūdinti. Vienas tų laikų apžvalgininkas pastebėjo, kad „niujorkietis visą laiką eina taip, tarsi jo lauktų geri pietūs, o iš paskos bėgtų antstolis“. Bijau įsivaizduoti, ką jis pasakytų atsidūręs Niujorke dabar – po 100 metų...

Tik ar tikėjimas, kad greičiau bėgdamas visada toliau nubėgsi, nėra iliuzija? Neretai sumažinus darbo valandų skaičių ir sulėtinus tempą, našumas ne sumažėja, o kaip tik padidėja. Dirbdamas trumpiau, žmogus stengiasi tas valandas išnaudoti produktyviau. Be to, lengviau susikaupia, nes nėra pavargęs, daro mažiau klaidų ir yra kur kas kūrybiškesnis nei darboholikas, kurio smegenys spaudžiamos terminų. Britų psichologas Guy Claxtonas įsitikinęs, kad geriausiai sekasi tiems, kurie sugeba suderinti du mąstymo būdus – greitą ir lėtą. Greitas – racionalus, analitinis, linijinis, logiškas, jis padeda mums išspręsti gerai apibrėžtas problemas. Lėtas – intuityvus, paslaptingas, kūrybiškas, jis suteikia įdomių, subtilių įžvalgų, padeda kurti idėjas. Tik laisvai sklandanti, į rėmus neįsprausta mintis gali nuvesti mus netikėtų atradimų link, bet ar visada jaučiame, kada perjungti pavarą? Pasak lėtojo maisto pradininko C. Petrini, „būti visąlaik lėtam – tai būti kvailam. Mes kovojame už teisę nusistatyti savo tempą, kontroliuoti savo gyvenimo ritmą.“

Svetimo tempo įkaitai

Kartais atrodo, kad kažkas nutiko ne mums, o pačiam laikui. Regis, vis dar turime tas pačias 365 dienas per metus, 24 valandas per parą, bet jos susispaudė taip, kad net keliolika sankryžoje sugaištų sekundžių ne juokais suerzina. Pirmoji motorinės transporto priemonės auka buvo namų šeimininkė iš Londono – ji neatsargiai nulipo nuo šaligatvio tiesiai prieš „beprotišku“ – net 6,4 km/h – greičiu lėkusį automobilį. Jei tas automobilis mūsų mieste pasirodytų dabar, po 120 metų, ko gero, būtų partrenktas ir aplamdytas skubančių pėsčiųjų. Nūdienos gatvės dėl pavojingo nardymo tarp mašinų, žviegiančių stabdžių, garso signalų ir išraiškingų gestų tiems, kurie leidžia sau judėti leistinu greičiu, atrodo taip, tarsi visi eismo dalyviai skubėtų į lėktuvą arba vežtų savo automobilyje sąrėmių rakinamą gimdyvę. Net jei tai būtų tiesa, važiuodami dvigubai greičiau, jie sutaupytų ne daugiau kaip pusę minutės vienam kilometrui, o jei važiuotų gatvėmis, kuriose gausu šviesoforų, sankryžų ir mašinų, nelaimėtų nė tiek. Tik štai pralaimėti galima daug. Nustatyta, kad tikimybė, jog 32 km/h greičiu važiuojančio automobilio partrenktas pėsčiasis liks gyvas, yra 95 proc., jei greitis – 64 km/h, tikimybė yra vos 15 proc.

Gali būti, kad vienas ar du iš dešimties vairuotojų tikrai kur nors skuba, bet dauguma jų taip tiesiog svaiginasi. Greitis gamina adrenaliną ir noradrenaliną, šie sukelia jaudulį ir ekstazę. Greičio teikiamas malonumas neretai lyginamas su narkotikų poveikiu – ne veltui energijos teikiantys amfetaminai vadinami „spidu“ (angl. „speed“ – greitis). Jei esi greitesnis už kitus, nesvarbu – kelyje, darbe ar bėgimo takelyje, vadinasi, esi stipresnis, galingesnis, protingesnis, o tai išties svaiginamas pojūtis.

Vis dėlto dažniausiai mes net nesuvokiame, kodėl ir kur skubame. Lyg ir niekur nevėluojame, ir adrenalino po sunkios darbo dienos trokštame ne per daugiausia, gal net priešingai – norėtųsi daugiau ramybės, bet greičio rodyklė vis tiek viršija leistiną padalą. Daugybė gatvėmis nardančių vairuotojų nė nesusimąsto, kad važiuoja ne jiems patinkančiu, bet kitų primestu greičiu. Ko norėti iš paprastų žmogelių, jei net C. Honoré knygoje „Garbė lėtumui“ prisipažino sumokėjęs baudą už greičio viršijimą – taip labai skubėjo į vakarienę su C. Petrini... Beje, šis atėjo gerokai pavėlavęs, tačiau vakarienės malonumo tai nė vienam nesumenkino.

Skubi, nes skuba kiti. Lėtindamas tempą iškart tampi kitus erzinančia kliūtimi. Ir ne tik kelyje – darbe, golfo aikštelėje, prie stalo... Štai žavi mamytė su dviem mažamečiais vaikais prie kasos ramiai kraunasi pirkinius. O ir kur, tiesą sakant, jai skubėti – vėl į tuos pačius namus? Mes, stovintys eilėje, tai puikiai suprantam. Tik staiga moteris vienam vaikui taria: „Klausyk, man atrodo – nebeturime spalvoto popieriaus! Gal reikėtų...“ Visa eilė giliai įkvepia. Laimei, mus išgelbsti kasininkė – mikliai išmušusi moteriai sąskaitą, pradeda skaičiuoti mano prekes ir brukti tiesiai į rankas. Išsigandusi, kad būsiu apskaičiuota, nes nespėjau paduoti nuolaidų kortelės, kyšteliu šią pro lėtosios pirkėjos pažastį. Sulaukusi pašaipaus jos šypsnio piktai sučiaupiu lūpas. Nežinau, kuri iš mūsų teisi. Tik pagalvoju, kad šalia greitojo aptarnavimo kasų, skirtų nėščiosioms ir neįgaliesiems, galėtų atsirasti ir lėtojo, pažymėtų sraigės arba vėžlio ženklu.

Greitas poilsis

Greitis persmelkė ne tik mūsų darbą, bet ir poilsį. Galima suprasti, kodėl svarbu greitai skaičiuoti, informuoti, parduoti, bet visiška kvailystė yra greitai skaityti ar mylėtis! Vis dėlto mes tai darome. Kai negalime judėti fiziškai, leidžiame pašėlusiu greičiu šuoliuoti savo mintims, apkrauname smegenis nesibaigiančiu informacijos srautu. Pro autobuso langą bėgantį peizažą stebi tik išmaniųjų telefonų neturintys pensininkai, visi kiti be paliovos naršo. Sukišę nosis į mobiliuosius telefonus ar planšetinius kompiuterius gyvena paralelinį gyvenimą – troleibusuose, traukiniuose, eilėse, laukdami padavėjo arba nutrūkus pokalbiui. Kartais ir pauzė visai nebūtina – kol draugė pasakoja visas tas nuobodybes apie ją metusį vaikiną ar kvailą bosą, galima užmesti akį į elektroninį paštą ar feisbuką. Retas leidžia sau prabangą vienu metu daryti vieną darbą – valgydami skaitome, skaitydami žiūrime televizorių, žiūrėdami televizorių mezgame ir dar padedame vaikui ruošti pamokas. Jungtinės Karalystės vyriausybės duomenimis, dirbanti motina dvigubai daugiau laiko praleidžia rašydama ir skaitydama elektroninius laiškus nei žaisdama su savo vaikais. Beje, C. Honoré imtis knygos apie lėtumą įkvėpė projektas „Pasaka per minutę“. Jo autoriai siūlė racionalizuoti vakarinį skaitymo ritualą – sutalpinti klasikines pasakas į 60 sekundžių.

Greičio virusu užkrečiame ir vaikus. Jau nuo mažų dienų jie aiškiai žino, kas yra teisingai praleistas laikas, o kas – tuščiai. Į pastarojo kategoriją patenka ne tik, mūsų galva, nenaudingas trainiojimasis iš kampo į kampą, bet ir tokia svarbi vaikystės dalis kaip žaidimai. Taikliai šiuolaikinių vaikų situaciją atspindi C. Honoré pateikta autobusų stotelėje dviejų besikalbančių mergaičių karikatūra. Viena, žvilgčiodama į savo ir draugės darbo kalendorių, sako: „Gerai, valanda paankstinsiu baletą, pakeisiu gimnastikos laiką ir išbrauksiu fortepijono pamoką... Tu perkelk savo smuiko pamoką į ketvirtadienį ir neik į futbolo treniruotę. Tada trečiadienį pusvalandį – nuo 15.15 iki 15.45 – galėsime pažaisti.“ Kėsinamės net į tokį gyvybiškai svarbų dalyką kaip miegas. Kasdien išmesti iš gyvenimo po 7–8 valandas? Neatleistinas aplaidumas. Nebent tikiesi kaip D. Mendelejevas susapnuoti cheminių elementų lentelę. Kad laikas neitų veltui, miegant galima klausytis užsienio kalbų įrašų: sako, besiilsinčios smegenys geriau perima informaciją.

Greičio manija apėmė net, regis, tokią laikui nepavaldžią sritį kaip klasikinė muzika. Tikru grojimo virtuozu laikomas vengras Franzas Lisztas 1876 m. viename laiške skundėsi, kad L. van Beethoveno sonatą „Hammerklavier“ groja visą valandą. Dabar šis kūrinys atliekamas per 40 minučių. Įdomu, ką apie tai pasakytų pats vokiečių kompozitorius, juk jau tada jis dejavo: „Virtuozai – tikras prakeikimas. Jų išmankštinti pirštai nuolat skuba vytis emocijas, o kartais – net protą.“ Beje, šiais laikais atsirado ir šio reiškinio priešnuodis – naujo judėjimo „Tempo Giusto“ (liet. „Tinkamas tempas“) šalininkai stengiasi lėtinti muzikos atlikimo tempą, tiksliau – atrasti tinkamą kiekvienam kūriniui atlikti. C. Honoré kviečia mus pritaikyti šį principą kiekvienoje gyvenimo srityje.

Paprasti būdai sulėtinti laiką

1. Išjunkite televizorių. Dauguma tyrimų rodo, kad daug laiko prie televizoriaus praleidžiantys žmonės yra nelaimingesni, jie mažiau dėmesio skiria maistui, sportui, meilei, mažiau bendrauja.
2. Megzkite. Tyrimai rodo, kad ritmiški, nuolat besikartojantys virbalų judesiai gali sumažinti pulso dažnį ir kraujospūdį, ramina ir sukelia beveik meditacinę būseną.
3. Sodininkaukite. Neįmanoma priversti augalų augti greičiau ar žydėti pagal pageidavimą. Pasaulyje, kuriame viskas suplanuota, atsidavimas gamtos ritmui puikiai gydo nuo greičio viruso.
4. Skaitykite. Pamirškite greitojo skaitymo metodus, leiskite sau mėgautis kiekvienu sakiniu, nebijokite grįžti prie įdomesnių minčių – tai lavina vaizduotę, ugdo literatūrinį skonį.
5. Kurkite. Rašytojas Saulas Bellowas yra sakęs: „Menas turi kažką bendro su ramybės pasiekimu pačiame chaoso viduryje. Tai tarsi audros akis, patraukianti mūsų dėmesį, kai esame išsiblaškę.“
6. Tiesiog stebėkite. Apie tai Franzas Kafka yra sakęs: „Visai nebūtina eiti iš kambario. Ir toliau sėdėkite prie stalo ir klausykite. Nereikia net klausyti, tiesiog laukite. Nereikia net laukti, sėdėkite vienas tyliai ir ramiai, ir pasaulis laisvai leisis jums atskleidžiamas. Jis neturi kito pasirinkimo. Jis raitysis ekstazėje prie jūsų kojų.“

Pagal C. Honoré knygą „Garbė lėtumui“