Japonų seksualinė fantazija – be tabu. O kaip realybėje?

Seksas su aštuonkojais, monstrais, ateiviais, vaikais, seniais, grupinės scenos, sadistiniai žaidimai... Jei apie japonų seksualinį gyvenimą spręstume pagal jų vaizduojamąjį meną, turbūt nutartume, kad tie žmonės neturi jokių tabu.

Tokių scenų, kokias matome japonų erotiniuose paveikslėliuose (shunga) arba animaciniuose pornografiniuose filmuose (hentai), turbūt nesugalvotų net ir labiausiai ištvirkęs vakarietis. Štai aštuonkojo čiuptuvų glamonėjama palaimingai raitosi jauna moteris. Kitą prievartauja du gigantiškais falais ginkluoti jaunuoliai. Ir tai darydami ramiai gurkšnoja arbatą... Kūnų raizgalynė ir jų atliekamų veiksmų įvairovė neretai tokia didelė, kad vieną paveikslėlį gali skaityti kaip knygą. Net vaikiškuose animė filmukuose gausu gana dviprasmiškų scenų, dėl kurių mūsų dorovės sergėtojai pakeltų tikrą audrą. Mergaitė, smalsiai apžiūrinėjanti, kas slepiasi berniuko kelnaitėse, – viena nekalčiausių.

Vida Press

Pavasario linksmybės

Itin daug apie japonų seksualines fantazijas pasakoja erotiniai paveikslėliai. Žodis „shunga“, išvertus iš japonų kalbos, skamba visai nekaltai – „pavasario paveikslėliai“. Kodėl būtent pavasario, galima tik spėlioti. Gal galvoje turėta, kad jie džiugina kaip pavasaris, o gal – kad šiuo metų laiku visa gamta bunda ir puola daugintis? Pirmieji erotiniai piešiniai sukurti, manoma, VII–VIII a., o šis menas išpopuliarėjo tik apie XV a. Kišenines knygutes su erotinėmis scenomis samurajai nešiodavosi po savo šalmais, nes šie „amuletai“ esą padeda apsaugoti nuo priešų kirčių ir blogos akies. Kadangi knygutės buvo labai mažos, svarbiausias piešinių detales teko paryškinti. Būtent todėl lytiniai vyrų ir moterų organai vaizduojami tokie gigantiški. Negana to, nupiešti taip preciziškai, kad drąsiai galima būtų įtraukti į anatomijos vadovėlius. Gal iš tų laikų ir šiuolaikinių japonų noras matyti viską aiškiai ir iš arti? Tarkim, striptizas nuo šokamo Vakaruose skiriasi aiškiu baigiamuoju akordu, kai šokėja atsisėda ant scenos krašto, plačiai pražergia kojas ir leidžia detaliau apžiūrėti savo grožybes visiems norintiesiems.

Trečdalis sutuoktinių Japonijoje gyvena lytiškai nesantykiaudami, tik 38 proc. žmonių patvirtino, kad seksas yra svarbi jų gyvenimo dalis.

XVII a. Japonijoje atsiradus spausdintiniams raštams, pieštinis erotinis menas patyrė tikrą atgimimą, jo leidiniai tapo populiariausia dovana jaunavedžiams. Tiesa, vis dar buvo nepigūs, tad erotiniais vaizdais pasidžiaugti galėjo tik elitas. Jo atstovai tapo ir vaizduojamaisiais objektais – mat išskirtine hierarchine sistema garsėjančioje šalyje didžiausiu uždraustu vaisiumi laikytas kilmingųjų gyvenimas. Beje, kilmingos matronos nė kiek nesipiktino tapusios paveikslėlių herojėmis, netgi priešingai – didžiavosi. Paveikslėlių albumėlius noriai užsakinėjo ir viešnamių savininkai. Tokie leidiniai atstojo prostitučių nuotraukų galerijas. Piešti paveikslėlius nebuvo jokia gėda, veikiau – garbė, už juos mokėta keliolika kartų daugiau nei už portretus ar peizažus. Sakoma, kad tokių piešinėlių autorius už vos vieno honorarą galėjo pragyventi kelis mėnesius. Erotiniai vaizdai buvo ne tik piešiami, tapomi, bet ir raižomi medyje. Vis įvairesnė darėsi jų tematika. Deja, Vakarų pasaulio įtaka, kai kurie itin moralūs Japonijos imperatoriai, vėliau fotografija išstūmė paveikslėlius iš kasdienio gyvenimo į paribius ir parodų sales. Tik giliai užslėptas, visus tabu laužantis erotizmas niekur nedingo – atsirado animaciniai pornografiniai filmai (hentai), suaugusiesiems skirti žurnalai, vaizdajuostės, komiksai, internetiniai žaidimai. Ir nors dabar japonų erotika prieinama visiems, tai anaiptol nereiškia, kad ji visiems suprantama, mat savito požiūrio į seksą šios tolimos šalies gyventojai neprarado iki šiol.

Vida Press

Malonu iki šlykštumo

Jei tikėsime japonų erotiniais paveikslėliais, moteriai nėra geresnio meilužio už aštuonkojį. Dar geriau – keli jų. Bene ryškiausias to įrodymas – XVIII a. nutapytas japonų dailininko Katsushikos Hokusai paveikslas „Žvejo žmonos sapnas“. Jame žvejo žmoną tenkina du milžiniški aštuonkojai. Akivaizdu, kad moteriai tai patinka. Kur nepatiks – juk du aštuonkojai turi net 16 galūnių. Šių ir kitokių čiuptuvus turinčių būtybių gausu ir šiuolaikiniuose animaciniuose bei neanimaciniuose japonų pornografiniuose filmuose. Juose žiūrovų ekstazę turi sukelti į kūną čiuptuvais įsiskverbti ir jį užvaldyti bandantys monstrai, ateiviai, įvairūs gyviai. Neskubėkite piktintis. Susiraskite internete minėtą K. Hokusai paveikslą ir, pridėję ranką prie širdies, pamėginkite pasakyti, kad tai jūsų nė kiek nejaudina.

Lytinis aktas nėra nei sterilus, nei itin estetiškas. Tai holivudiniai filmai įkalė mums į galvas dirbtinio, beveik plastmasinio sekso stereotipus – tarsi tie tobulai sudėti, lėtai judantys, neprakaituojantys, jokių keistų garsų neskleidžiantys kūnai dvasingais veidais galėtų turėti ką nors bendra su realybe. Palyginti su tuo, japonų erotika šokiruoja natūralizmu. Paveikslėliuose matome keisčiausiomis pozomis išsiraičiusius įvairaus amžiaus apkūnokus, gerokai padžiuvusius, plaukuotus kūnus atsikišusiais pilvais, gumbuotomis šlaunimis... Jie nė iš tolo neatitinka nei Vakarų, nei Rytų šalių grožio standartų, bet japonams jų natūralumas atrodė jaudinamas. Šiuolaikiniuose Japonijos autorių piešiniuose ar animacijoje to nebėra. Vietoj japonus visada žavėjusių mažų krūtų – didžiuliai silikoniniai burbulai, akys tokios išpūstos, kad užima pusę veido, o nuogumas – tiesiog steriliai nuobodus.

Vida Press

Vis dėlto japonų tradicija balansuoti ant grožio ir šlykštumo ribos niekur nedingo. Pornografinių filmų kūrėjai vis dar mėgsta apipilti grupinio sekso dalyvius kokia nors skaidria gličia mase. Arba rodyti, kad purve besivoliojančioms baltais drabužiais vilkinčioms merginoms net nebūtina atlikti kokių nors seksualių veiksmų – užtenka išsimurzinti. Japonų komiksuose bei filmuose dažnas ir vadinamasis tamakeri, kai moteris spiria į vyro lytinius organus, motyvas.

Savotiška daugeliui vakariečių gali atrodyti ir japonų aistra dėvėtoms moteriškoms kelnaitėms. Jos šalyje taip masiškai vagiamos, kad japonės bijo džiauti savo apatinius skalbinius lauke. Kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika, išradingi verslininkai sugalvojo supirkti iš moterų dėvėtas kelnaites ir jas perparduoti. Kad būtų patogiau, šių brangenybių pardavimo automatai stovi tiesiog gatvėse.

Pasyvumo žavesys

Išskirtiniu puritoniškumu garsėjančioje Viktorijos epochoje britės laikėsi vienos taisyklės – gerai išauklėta dama lytinio akto metu nejuda. Tai reiškia, kad, atlikdama žmonos pareigą, moteris neturi teisės tuo mėgautis. Iš japonų erotinio meno pavyzdžių matyti, kad nejudėti būdinga ir šios šalies dailiosios lyties atstovėms. Tik jos, priešingai nei puritoniškosios vakarietės, iš to patiria malonumą. Pasak japonų, absoliutus, sąmoningai pasirinktas pasyvumas leidžia susitelkti vien į savo pojūčius ir jais mėgautis nejaučiant nė mažiausios gėdos ar kaltės. Su tuo susijusi ir labai sena japonų naktinio lankymosi tradicija (yobai) – sutemus svetimas vyras galėjo tyliai įslinkti į patinkančios moters kambarį ir, jei ši neprieštarauja, pasimylėti. Prieš auštant jis taip pat tyliai išslinkdavo, o moteris turėdavo apsimesti, kad nieko neįvyko. Įvairiuose šalies regionuose buvo paplitusios skirtingos šios tradicijos variacijos – vienur vyrai galėjo apsilankyti tik pas netekėjusias merginas, kitur – tik pas ištekėjusias moteris ir našles, vienur šia privilegija galėjo pasinaudoti tik vyrai iš to paties kaimo, kitur – tik tie, kurie gerai pažįsta merginos tėvus.

Visai kitokio moters pasyvumo reikalauja iki šių dienų išlikęs egzotiškas japonų sušių valgymo nuo nuogo moters kūno ritualas (nyotaimori). Ši tradicija atkeliavo iš samurajų laikų, tai buvo svarbus pergalę vainikuojančios puotos akcentas. Nuoga moteris atsiguldavo ant stalo, ją apdėliodavo sušiais (neretai ir kitais valgiais – krevetėmis, ryžių krūvelėmis, saldumynais), intymias vietas dažniausiai pridengdavo kokiais nors lapais ar papuošimais. Imti maistą nuo jos kūno buvo galima rankomis, galima ir lūpomis. Patys japonai jokių seksualinių šio ritualo poteksčių neįžvelgia. Sako, kad toks maisto patiekimas tiesiog padeda sušildyti jį iki reikiamos temperatūros. Mergina turi nejudėti, nekalbėti, o svarbiausia – būti nekalta. Žmogaus teisių gynėjai pasiekė, kad ši tradicija būtų pasmerkta kaip žeminanti moters orumą, taigi iš viešosios erdvės pasitraukė, bet privačiuose vakarėliuose vis dar yra populiari.

Vida Press

Žmogaus teises pažeidžiantis atrodo ir Japonijoje paplitęs įprotis graibstyti moteris viešajame transporte (chikan). Slapčia čiuptelėti nepažįstamajai už krūtinės, užpakaliuko ar šlaunies mėgsta ne vienas. Kai kurie elgiasi dar įžūliau – liečia intymias vietas, spaudžiasi prie jų savo kūnu. Kartais tai baigiasi net išprievartavimu. Šią problemą stengiamasi spręsti – piko valandomis moterys gali važiuoti traukiniu ar metro tik joms skirtuose vagonuose. Vis dėlto įdomiausia, kad kalbantieji apie šią tradiciją labiau akcentuoja ne tai, kaip sustabdyti ir nubausti priekabiautojus, o kokios moterys dažniau tampa aukomis. Pasirodo, ir šiuo atveju turėtume pamiršti vakarietiškus stereotipus, nes kuo seksualiau moteris atrodo ir vulgariau rengiasi, tuo mažesni jos šansai tapti priekabiautojų auka. Taigi labiausiai nukenčia jaunos, nekaltos, kukliai apsirengusios, akis į žemę nudelbusios moksleivės ar jas primenančios jaunos moterys. Viena iš prielaidų, kodėl taip yra, – tokios merginos bijo priešintis ir skųstis, tad jomis lengviau pasinaudoti. Be to, tradiciškai daugeliui japonų rėksmingas, apnuogintas grožis yra nepatrauklus. Juos žavi moters nekaltumas, švelnumas, kuklumas, tad net ir 30-metės japonės neretai rengiasi, dažosi ar rišasi plaukus kaip mokinukės.

Didelį atotrūkį tarp vangaus realaus japonų seksualinio gyvenimo ir neribotų fantazijų lemia darboholizmas.

Vieno vyrams skirto užsienio žurnalo apžvalgininkas, aptardamas japonų pornografinių filmų ypatumus, teigė, kad tai, jog jų veikėjai apsirengę net pikantiškiausiose scenose, yra „tikra pornografija pornografijoje“. Nieko bendra su perdėtu drovumu tai neturi. Japonams visiškai nuogas kūnas yra neseksualus, nuogumas jiems – natūralus dalykas. Į savo pirtis kartu su šeimos nariais ar kolegomis japonai eina visiškai nuogi, jie vulgarumu laikytų mėginimą kūną pridengti kokiais nors apatiniais. O štai pro drabužius prasprūstantis nuogo kūno kraštelis gundo kur kas labiau. Šiuolaikinė japonų sekso pramonė šiek tiek taikosi prie Vakarų standartų, bet senuosiuose erotiniuose piešiniuose visiškai nuogą kūną pamatysite labai retai. Yra ir dar viena to priežastis – nusimetęs drabužius, žmogus nusimeta ir savo socialinį statusą, o šis japonams yra kur kas stipresnis dirgiklis nei tiesiog nuogas kūnas. Juk mylėtis su savo bosu – kur kas didesnis malonumas nei su picų išvežiotoju. Net jei pastarasis 30 metų jaunesnis ir 5 kartus gražesnis už pirmąjį.

Pasiilgę nuodėmės

Tokia seksualinių anomalijų (mūsų akimis) įvairovė anaiptol nereiškia, kad likti vienai su japonu pavojinga. Veikiau priešingai – tektų nemažai paplušėti, kad įsitemptumėte jį į lovą. Japonijos sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, trečdalis sutuoktinių šalyje gyvena lytiškai nesantykiaudami, tik 38 proc. žmonių patvirtino, kad seksas yra svarbi jų gyvenimo dalis. Lytinių santykių nereikia net jauniems žmonėms. Ištyrus 16–24-erių metų amžiaus jaunuolius, paaiškėjo, kad net 45 proc. moterų ir 25 proc. vyrų labiau domina virtualūs seksualiniai nuotykiai. Vyrai, kuriems neužtenka erotinių paveikslėlių ar animacinių pornografinių filmų, gali įsigyti originalių sekso žaislų ar guminę sugulovę. Ne tą pripučiamą bernvakarių pašaipų objektą, o kaip du vandens lašai į tikrą moterį panašią robotę. Jos kūnas šiltas, oda švelni, veido bruožai natūralūs. Negana to, ji šiek tiek moka kalbėti, kalbinama reaguoja į jūsų intonacijas tam tikra mimika ar juoku, o mylėdamasi dejuoja ir dūsauja, imituoja orgazmą. Tiesa, kainuoja tokios lėlės nepigiai – iki keliolikos tūkstančių dolerių, bet tie, kuriems trūksta pinigų, gali kreiptis į nuomos punktus.

Intymų japonų gyvenimą tyrinėjantys sociologai ir psichologai vis svarsto, kas lėmė tokį didelį atotrūkį tarp vangaus realaus jų seksualinio gyvenimo ir neribotų fantazijų. Populiariausia versija – darboholizmas. Teigiama, kad japonai darbe patiria tokią įtampą ir taip pervargsta, jog nebeturi nei noro, nei jėgų puoselėti asmeninį gyvenimą.

Vida Press

Taip pat kalbama, kad erotikos persmelktas vaizduojamasis menas – tai pernelyg griežtomis etiketo taisyklėmis susaistyto kasdienio gyvenimo kompensacija. Juk turi visi tie giliai paslėpti geismai ir jausmai kažkaip prasiveržti! Fantazija tampa savotiška terapija. Ir, deja, mažina seksualinį aktyvumą – juk kam vargti derinantis prie kito žmogaus, jei gali pasitenkinti pats?
Gali būti, kad koją čia pakišo ir pernelyg natūralistinis japonų požiūris į lytinius santykius. Šioje šalyje ne tik nuogas kūnas, bet ir fizinė meilė niekada nelaikyti nuodėme, nes į kūno poreikius pagal vyraujančią religiją šintoizmą žiūrima kur kas palankiau nei pagal krikščionių tradicijas. Toks požiūris išliko iki šiol. Tarkim, pornografiniai žurnalai pardavinėjami laisvai, juos viešose vietose be didelės gėdos varto tiek paaugliai, tiek senukai. Tai, kas lengvai pasiekiama, ilgainiui nustoja jaudinti. Sunku patirti nuodėmingos meilės saldybę, jei apskritai nežinai, kas yra nuodėmė.

Parašyk Redakcijai

Čia pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų.

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis