Kuo skiriasi lengvai prieinanti moteris nuo lengvai prieinamos?

Jei nenorime likti vienos, laikas atsikratyti kai kurių susipažinimo ritualų stereotipų.

Daugybė mano pažįstamų moterų vis dar griežtai laikosi principo, kad susipažįstant prie moters turi prieiti vyras, o ne atvirkščiai. Mat jos bijo atrodyti lengvai prieinamos. Laikas, mielosios, atsiversti lietuvių kalbos gramatiką ir pasikartoti veikiamųjų ir neveikiamųjų dalyvių sąvokas. Jei prie tavęs kažkas prieina, vadinasi, esi prieinama. Kai prieini pati, esi prieinanti. Jaučiat skirtumą?

Neslėpsiu – anksčiau ir pati laikiausi pasyvaus laukimo taktikos. Mes su draugėmis tai vadinome reitingų tikrinimu. Pagal tai, kiek vyrų prieina, gali nustatyti, kokie tavo reitingai tą vakarą. Ilgą laiką, su tam tikrais svyravimais, mūsų visų reitingai buvo ganėtinai neprasti, bet paskui jie pradėjo pamažu smukti. Nepadėjo nė tokios juodosios technologijos, kaip profesionalus makiažas ir krūtinę pakeliančios liemenėles. Šiek tiek suveikė mokėjimas parinkti laiką ir vietą. Supratusios, kad pati blogiausia vieta yra su visomis savo raukšlėmis sėsti po baro lempomis, ilgainiui tiesiog instinktyviai, kaip kad gėlės sukasi į šviesą, išmokome suktis ir mes, – tiesa, priešinga kryptimi nei gėlės – nuo šviesos. Į barą ar vakarėlį stengėmės ateiti kiek pavėlavusios – taip nušauname su zuikius. Tokiu metu vyrai jau būna kiek įkaušę, todėl gerokai atlaidesni dailiosios lyties trūkumams. Be to, tai puikus būdas įnešti šiek tiek šviežumo į blėstantį vakarėlį ir atkreipti į save dėmesį.

Nepaisant šitų gudrybių, reitingai ir toliau lėtai, bet stabiliai leidosi. Priėmėm tai kaip neišvengiamą pasekmę – juk, šiaip ar taip, senstam. Kadangi ilgainiui stoviniuoti, gurkšnoti kokteilį ir laukti, kol kas nors tave pasirinks, tapo pernelyg nuobodu, aš savo taktiką pakeičiau. Imdavau ir užkalbindavau kokį nors šalia stovintį vyruką pati. Žinau tas teorijas, esą vyrai nepakenčia moterų, kurios pačios kariasi ant kaklo ar yra pernelyg lengvai prieinamos, bet aš, tiesą sakant, neturėjau ko prarasti – na, nebent keletą nuobodžiavimo minučių. Gal atrodys ir keista, bet tie užkalbinti vyrukai nešastelėdavo į šalį ir nebandydavo sprukti – priešingai, su tokiu džiaugsmu ir entuziazmu leisdavosi į pokalbį, jog atrodydavo, kad visą vakarą tik manęs ir laukė.

Ilgainiui išdrįsau dar daugiau – prieidavau ir atsisėsdavau netgi prie didesnių kompanijų. Ne, ne, tikrai nepuldavau pažindintis – tiesiog maloniai nusišypsodavau ir paklausdavau, ar galiu prisėsti ant kampučio, nes labai pavargau stovėti. Jie mielai leisdavo, persimesdavome keliomis lengvomis frazėmis apie vakarą ar muziką, o jau po pusvalandžio niekas nebūtų galėjęs įtarti, kad mes į vakarėlį atėjome skirtingais keliais ir iki tol buvome nepažįstami. Jie kalbėdavo vienas per kitą, sakydavo komplimentus ir paeiliui kviesdavo šokti, o mano reitingai šaudavo į nepasiekiamas aukštumas. Kai tuo tarpu išdidžiai atokiai stovinčių mano draugių jie ir toliau stabiliai leisdavosi.

Svarbiausia, kad taip elgėsi vyrai, kurie vos prieš pusvalandį net nepastebėjo manęs šokančios prieš jų akis ar ilgesingai rymančios prie baro. Supratau, kad mano amžius ar išvaizda čia niekuo dėti, ir nereikėtų taip labai to sureikšminti. Kartais vyrai neprieina ne todėl, kad tu jiems nepatinki, bet netgi priešingai – pernelyg jiems patinki, ir jie bijo būti atstumti. Dėl to jaučiasi dėkingi moterims, kurios išvaduoja juos nuo šitos pareigos. Juk jiems taip pat nelengva. Gal net sunkiau nei mums, nes jie įpratę būti nugalėtojais. Bent jau tokį vaidmenį jiems primetė visuomenė. Jei porą sykių iš mūšio lauko, visiems stebint, vyrui tenka grįžti nuleista galva, ilgainiui jis išvis paslepia savo ginklus ir sėdėdamas apkasuose laukia, kol priešas pats į juos įvirs.

Taigi aš tapau lengvai prieinančia moterimi. Ar dėl to atrodžiau lengviau prieinama? Nemanau. Netgi priešingai. Pastebėjau, kad pati užkalbindama vyrus pelnydavau didesnę pagarbą nei laukdama, kol mane kas nors užkalbins. Tai natūralu – kai prieini pati, atrodai drąsi, savimi pasitikinti ir kontroliuojanti situaciją. Juk lygiai taip pat, kaip priėjai, gali ir nueiti. Kai tave išsirenka vyras, jis jaučiasi šiek tiek darąs malonę – štai, girdi, išgelbėjo vargšelę, taip liūdnai rymančią prie baro, tad dabar turėtum įsimylėjusiomis akimis į jį žiūrėti visą vakarą. Nors šiaip jau – gerbs tave vyras ar ne, priklauso nuo to, kaip elgsiesi ir bendrausi, o ne nuo to, kas priėjo pirmas. Kartais kontaktas neužsimezga. Na, ir ką? Pasėdi dar kelias minutes, pasižvalgai, nueini prie baro nusipirkti kokteilį ir užkalbini ką nors ten.

Svarbiausia laikytis dviejų taisyklių – nekabinti ir neįsikabinti. Net jei atėjai su viltimi pagaliau sutikti savo svajonių vyrų, pasistenk tai pamiršti ar bent jau to nedemonstruoti. Mėgaukis buvimu čia ir dabar. Įsivaizduok, kad esi srovės nešamas vyšnios žiedas. Priplauki vienur, persimeti keliomis lengvomis frazėmis, paskui nuplūduriuoji kitur, eini pašokti, nusipirkti gėrimo, pakeliui sustoji su kuo nors šnektelėti. Geriausia frazė pokalbiui pradėti: „Štai stebiu Jus ir galvoju...“ Pratęsimai gali būti įvairūs. „...kas čia per gėrimas, kurį geriate? Atrodo labai skaniai“ arba „...kur jūs pirkote tokius elegantiškus marškinius?“, „...kodėl visą vakarą taip nė sykio ir nėjote pašokti, nors aplink jus sukosi tiek gražių moterų?“ ir t. t. Nesvarbu, kokia bus antroji frazės dalis, pirmoji maloniai paglostys kiekvieno vyro savimeilę. Jei kažkas jį stebi, vadinasi, jis yra įdomus! Jis mielai užmegs pokalbį, net jei ir neatrodai jam pritrenkiamai graži.

Blogiausia, ką gali padaryti, priėjusi prie vyro, – pakviesti jį šokti. Visų pirma, tai – ginklas iš kabinimo ritualo, taigi verti jį apsispręsti, ar jis tavęs tikrai nori. Antra, ne visi vyrai mėgsta šokti. Tiesą sakant, dauguma nemėgsta. Jei kuris ir šoka, tai dažniausia tik todėl, kad tikisi, jog šokis jį greičiau nuves į tikslą. Čia panašiai kaip gamtoje – joks tetervinas nešoktų savo tuoktuvių šokio, jei neturėtų vilties po jo susiporuoti su tetervine. Jei jis griežtai atsisakys, teks spūdinti atgal nieko nepešus, o tai jau gana nejauki situacija.

Mano draugės, užėmusios geriausią ir atokiausią kavinės stalelį, piktai dėbčioja į mano plaukiojimus ir niršta, kad tokiu elgesiu visiškai išpaikinu vyrus. Neva, kai tiek daug lengvai prieinančių moterų, jie nustoja stengtis. Priešingai, mielosios. Aš duodu vyrams suprasti, kad mes nesame nei aukos, nei medžiotojai, tiesiog visi – tokie pat žmonės, su tokiais pat kompleksais ir bendravimo poreikiu. O jei vis tiek esate pasiryžusios laukti, tai bent jau neskubėkite atstumti tų, kurie randa drąsos prieiti. Persimeskite keliomis frazėmis, nusišypsokite, o gal net ir pašokite vieną kitą šokį. Karūna nenukris. Nes – dar kartą pasikartokime lietuvių kalbos gramatiką – jei moteris yra nepasiekiama, tai nėra ko jos ir siekti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis