Minint šią sukaktį, Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui (toliau – KVMT) buvo svarbu aktualizuoti moterų kūrėjų balsą, o jų tiek šveicarų, tiek lietuvių kūrybinėse komandose gausu. Abiejuose diptiko choreografijų siužetuose susitinka tarpusavio ryšio ir žmogaus vietos bendruomenėje temos – vertybės, kurios buvo artimos ir pačiai karalienei Luizei.
Diptiko dalį – „Decrescendo“ – stato tarptautinį pripažinimą pelnęs šveicarų choreografas Marcel Leemann kartu su muzikos autoriumi Jonu Raudoniumi, scenografe ir kostiumų dailininke Ayse Özel bei šviesų dailininku Edvardu Osinskiu.
Šį kartą pristatome choreografą Marcel Leemann – pirmą kartą kuriantį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Tai tarptautinį pripažinimą pelnęs menininkas iš Ciuricho, dirbęs su tokiais teatrais kaip Drezdeno „Semperoper“, Liucernos ir Berno teatrai. Vėliau jis įkūrė „Marcel Leemann Physical Dance Theater“, su kuriuo gastroliavo Europoje, kūrė operų, miuziklų ir dramos spektaklių choreografijas, vadovavo festivaliui „Physical Days Bern“. Nuo 2023 m. jis Tirolio žemės teatro Insbruke šokio vadovas.
Interviu Marcel pasakoja apie pirmąją pažintį su Klaipėda, darbą su KVMT baleto trupe, spektaklio „Decrescendo“ gimimą ir tai, kodėl, jo įsitikinimu, šokį svarbiausia ne suprasti, o pajausti.
Ar tai pirmas kartas, kai kuriate spektaklį Lietuvoje? Kaip jus pasitiko Klaipėda?
Taip, tai pirmas kartas, kai statau spektaklį Klaipėdoje. Tačiau Lietuvoje esu buvęs – dar tada, kai dirbau laisvai samdomu choreografu Šveicarijoje ir turėjau savo trupę. Tuomet lankiausi Vilniuje ir Kaune. Buvau pakviestas į festivalį, prieš maždaug penkiolika ar net dvidešimt metų.
Tai buvo mano pirmoji pažintis su Lietuva. Turiu pripažinti, kad iki tol nebuvau daug keliavęs po šią Europos dalį, todėl tuomet pagalvojau: „O, kaip čia gražu.“ Lygiai tą patį galiu pasakyti ir dabar.
Nuo pat pasiruošimo darbui KVMT pradžios patirtys tik labai geros. Bendravimas su žmonėmis buvo šiltas, paprastas ir kartu labai profesionalus. Jaučiuosi čia labai gerai.
Pastarąsias dvi savaites dirbau tik su šokėjais – kūrėme spektaklį teatro repeticijų salėje. Paprastai darbą baigdavome apie ketvirtą valandą po pietų, todėl turėdavau laiko nueiti prie jūros, pasivaikščioti po Klaipėdą, šiek tiek ją pažinti. Tai labai gražus miestas. Čia jaučiuosi komfortiškai.
Kokie buvo pirmieji jūsų įspūdžiai apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupę?
Trupė yra labai atvira ir imli naujovėms, ir man to visiškai pakanka. Jos nariai talentingi, skirtingi, jie mane šiltai priėmė, o aš priėmiau juos. Būtent tokį santykį visuomet stengiuosi sukurti pradėdamas naują kūrybinį procesą.
Man patinka dirbti su atvirais žmonėmis – daugiau nieko ir nereikia. Jie gali būti labai skirtingi: vieni stipresni klasikinio baleto srityje, kiti – šiuolaikiniame šokyje. Man svarbu, kad trupėje būtų įvairovės, o ši trupė turi savitą skirtingų asmenybių derinį, savitą braižą. Man tai labai patinka.
Man buvo įdomu atrasti darbą su ukrainiečių šokėjais. Per savo karjerą, kuri truko daugelį metų, esu dirbęs su šokėjais ir menininkais iš įvairiausių pasaulio šalių, tačiau su ukrainiečių šokėjais iki šiol neteko bendradarbiauti. Žinoma, tai nėra svarbiausias dalykas, nes šokio pasaulis yra savitas. Nesvarbu, iš kokios šalies esi ar kokią religiją išpažįsti – mes mokame šokti kartu. Tautybė čia neturi reikšmės (juokiasi).
Kūrybinio proceso metu buvo akimirkų, kai repeticijų salėje skambėjo ukrainiečių, italų ir anglų kalbos. Toks kalbų derinys man buvo naujas – anksčiau to nebuvau patyręs. Galbūt tai nedidelė detalė, bet ji suteikė darbo procesui kitoniškumo ir tapo įdomia nauja patirtis.
Kaip gimė spektaklio „Decrescendo“ idėja – apie ką šis kūrinys ir kaip jį vystėte nuo pirmųjų minčių iki laukiamo sceninio rezultato?
Kai gauni kvietimą sukurti naują šokio spektaklį, pirmiausia turi apsispręsti, ką nori sukurti. Tuomet pradedi galvoti, kaip visa tai atrodys, aptari darbo procesą su teatru ir pamažu dėlioji visus kūrinio elementus.
Man tai visuomet labai įdomus procesas, nes kiekvieną kartą lipdai visiškai naują kūrinį – nuo nulio. Iš pradžių viskas egzistuoja tik mintyse ir popieriuje: idėjos, vizijos, sumanymai. O tada sutinki šokėjus ir prasideda tikrasis kūrybos procesas.
Kalbant apie „Decrescendo“, man jau pats pavadinimas visada patiko. Tai muzikos dinamikos ženklas, reiškiantis palaipsnį garso stiprumo mažėjimą arba tildymą. Paprastai tariant, tai judėjimas nuo didelio kalno link mažo. Tai gali reikšti ir tai, kad dalykai pamažu byra, nyksta. Galima sakyti, kad viskas pereina iš triukšmo į tylą. Tačiau „Decrescendo“ tinka ne tik muzikos nusakymui – ji labai artima ir gyvenimui. Kartais atrodo, kad viskas klostosi puikiai, o staiga ima ir subyra. Man tai pasirodė labai įdomi tema kūrybai.
Nežinau, ar žiūrovai šiame spektaklyje įžvelgs aiškią istoriją. Nemanau, kad tai yra pasakojimas su konkrečiu siužetu. Kurdamas dirbau tiek su visa trupe kaip visuma, tiek su atskirais šokėjais. Spektaklis keliaus kartu su jį atliekančiais žmonėmis, o per jų judesius atsiskleis tam tikros emocijos ir savita išraiška, vedanti link finalo.
Dažnai man atrodo, kad spektaklio pabaigą žinau jau nuo pat pradžių, nes ji atrodo labai paprasta: pradžioje scenoje yra visa trupė, o galiausiai lieka vienas žmogus. Tai atrodo logiška. Tačiau nesu tikras, ar būtent taip ir baigsis spektaklis.
Šiuo metu kūrinys jau yra sudėliotas – turiu muziką, choreografiją, pagrindines temas ir visus sukurtus elementus. Vasarą dar trims savaitėms grįšiu į Klaipėdą, kad į spektaklį integruočiau scenografiją. Ji gana sudėtinga – primena konstruktorių, tarsi „Lego“, iš kurio galima vis ką nors pastatyti, perstatyti ir iš naujo sukurti. Ši idėja taip pat labai artima pačiai spektaklio koncepcijai.
Kaip spektaklio kūrimo procese kinta idėja – kiek į ją įsiterpia šokėjų asmenybės, jų improvizacijos?
Spektaklio kūrimo procese idėja nuolat kinta – kartais viskas tarsi subyra, dingsta, o vėliau vėl atsiranda. Tačiau esmė yra ta, kad visada turi pradines idėjas, o pats kūrinys vystosi darbo procese kartu su žmonėmis, su kuriais dirbi. Aš naudoju šokėjus kaip pagrindą savo vizijai – tai asmenybės su savo identitetu, ir būtent jie perteikia mintis per kūrinį.
Tai veikia labai gerai, nes jie yra atviri šiam procesui. Aš taip pat leidžiu jiems šiek tiek „kalbėti“ šokiu spektaklyje.
Koks buvo didžiausias iššūkis ir didžiausias džiaugsmas kuriant „Decrescendo“ Klaipėdoje?
Didžiausias džiaugsmas buvo tai, kad šokėjai yra atviri ir nėra pernelyg drovūs. Man pavyko juos gana greitai „atverti“ savo darbo metodu. Man nepatinka dirbti su žmonėmis, kurie yra uždari ar nelankstūs – ši trupė yra visiškai priešinga, jie labai šaunūs ir eina kartu su manimi.
Manau, kad jie taip pat gerai praleido laiką. Mes dirbome tikrai intensyviai – fizinis krūvis buvo didelis, tad jie jautė ir raumenų skausmus, bet tai yra visiškai normalu daug šokant.
Man labai patiko dirbti su visa teatro komanda – Pastatymų tarnyba ir visais kolegomis. Viskas veikė sklandžiai ir profesionaliai. Tarkim, teatro vyriausiasis garso režisierius, šio kūrinio muzikos autorius Jonas Raudonius yra puikus profesionalas – buvo gera dirbti kartu.
Man svarbi harmonija. Ir būtent tą harmoniją aš čia radau – galimybę dirbti geroje, stabilioje, kūrybai palankioje aplinkoje. Tai, mano manymu, yra labai svarbu geram kūriniui atsirasti.
Kaip jūs matote kūrinio sėkmę ir žiūrovų vaidmenį šiandieniniame teatre, ypač kalbant apie auditorijos pritraukimą ir skirtingų šokio stilių jungimą?
Žinoma, niekada negali iki galo žinoti, kur spektaklis nuves. To negali kontroliuoti – tai priklauso nuo žmonių, nuo erdvės, nuo daugybės aplinkybių. Tai nėra vien tik mano darbas – tai visos komandos darbo rezultatas.
Kalbant apie žiūrovus, aš paprastai galvoju, kad visi teatrai šiandien turi dirbti tam, jog prisikviestų šokio gerbėjus.
Žmonės ne visada pratę eiti į šiuolaikinio šokio spektaklius arba mažai jais domisi, todėl svarbu juos pritraukti.
Tiesą sakant, man tai netgi atrodo labai gerai – kai į spektaklį ateina žmonės, kurie galbūt nėra nuolatiniai šokio spektaklių žiūrovai. Dažnai tai būna pati geriausia publika, nes jie ateina be išankstinių lūkesčių.
Pavyzdžiui, neseniai turėjau baleto premjerą, teatre parodėme 15 spektaklių ir visi bilietai buvo išparduoti. Publika buvo labai įvairi, daug žmonių atėjo pirmą kartą.
Mes visi šiek tiek kovojame dėl auditorijos, ypač pradžioje, kai kuriamas naujas teatro veidas. Reikia, kad žmonės pradėtų pažinti trupę, suprasti, ką mes darome.
Aš pats dirbu tarp skirtingų stilistikų – tarp klasikinio ir neoklasikinio baleto ir šiuolaikinio šokio. Tai mano kūrybinė kryptis – judėti tarp skirtingų pasaulių ir juos jungti.
Ką, jūsų manymu, žiūrovui svarbiausia patirti ar „suprasti“ žiūrint jūsų spektaklį – ir kokio santykio su publika siekiate savo kūryboje?
Norint pamatyti mano spektaklį, nereikia būti kažkuo ypatingu ar turėti žinių. Žiūrovas gali tiesiog atsisėsti ir žiūrėti. Aš tikiuosi, kad mano kūriniai paskatins žmones mąstyti, tačiau kartais ir tai nėra būtina – jei kažko iki galo nesupranti, tai taip pat gerai. Mes neprivalome visko suprasti.
Šokis nėra tekstas. Mes klausomės muzikos įvairiomis kalbomis ir ją jaučiame, net jei nesuprantame žodžių. Lygiai taip pat tikiuosi, kad žmonės mano kūrinius pirmiausia pajaus. Dažnai iš žiūrovų girdžiu, kad buvo malonu žiūrėti, kad jie jautė žmones scenoje.
Ir tai man yra labai svarbu – nors šokiu tai pasiekti nėra lengva. Aš dažnai lyginu šokį su muzika: kai klausaisi gražaus balso, net jei nesupranti teksto, gali pajusti šiurpuliukus ant odos vien dėl emocijos, skambesio, stiprumo.
Tai gali įvykti ir šokyje – bet kuriame mene. Jei pavyksta pasiekti, kad žiūrovai iš tiesų jaučia kūrinį sėdėdami salėje - man tai yra didžiausias įvertinimas.
Dar man labai patinka, kai po spektaklio žmonės diskutuoja ne apie tai, kas „patiko“ ar „nepatiko“, o apie tai, ką jie patyrė, ko nesuprato, ką vieni matė vienaip, o kiti kitaip. Vienam gali būti aišku viena, kitam – visai kas kita.
Šokis yra atviras. Jis turi kelti jausmus ir mintis. Jei tai įvyksta, man to visiškai pakanka.
