Programą šiam ypatingam vakarui parengė tenoras E. Montvidas – subtilumu ir dramatizmu garsėjantis solistas, kuriam ploja „Royal Opera House“, Briuselio „La Monnaie“ ir kitų prestižinių teatrų publika. Kartu su scenos bičiuliais jis kvies pasinerti į emocijų kupiną operos pasaulį – skambės Gounod, Verdi, Bizet, Puccini muzika.
Apie scenos ryšį, pasitikėjimą ir laukimą – pokalbis su L. Fagan ir E. Montvidu.
L. Fagan: – Pirmą kartą visi kartu dirbome Glyndebourne’o festivalyje – Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, 2014–2015 metais. Aš tada dar buvau chore, o Edgaras ir Andrey’us dainavo pagrindinius vaidmenis. Tuo metu nė neįsivaizdavau, kad po kelių metų būsime draugai ir drauge pasirodysime Lietuvoje.
E. Montvidas: – Taip, „Eugenijus Oneginas“ buvo svarbus taškas – su Andrey’umi Bondarenko ten pirmąkart ir susipažinome. Jis nuo tada tapo artimu draugu – kartu koncertavome įvairiuose festivaliuose, net ir Lietuvoje. O su Lauren mus sieja dar ankstesnis ryšys – abu esame baigę jaunųjų dainininkų programą Londono „Covent Garden“ operos teatre. Aš buvau vienas pirmųjų jos dalyvių dar 2001-aisiais, Lauren prisijungė vėliau. Tiesiogiai ten nesusitikome, bet mus vėl suvedė scena.
L. Fagan: – Vėliau jau dainavome kartu Romoje su „Santa Cecilia“ orkestru, koncertų salėje „Parco della Musica“, o dar po to – Ciuricho operoje „Monteverdi“ projekte. Tokie susitikimai užaugina ne tik muzikinį ryšį, bet ir pasitikėjimą.
– Kokį asmeninį ar profesinį ryšį palaikote šiandien? Ar jaučiatės kaip scenos partneriai, draugai, ar galbūt įkvėpimo šaltiniai vienas kitam?
E. Montvidas: – Aš sakyčiau – viskas viename. Su Lauren ir Andrey – ne tik daug metų kartu dainuojame, bet ir esame draugai. Jų buvimas šalia scenoje man – tikras džiaugsmas. Tiek kaip profesionalų, tiek kaip žmonių.
L. Fagan: – Man ypač svarbus tas pasitikėjimas, kuris užgimsta tarp scenos partnerių – kai jautiesi saugus, kai gali remtis ne tik balsu, bet ir akimis, kvėpavimu. Su Edgaru tai jaučiasi labai stipriai – pirmą kartą kartu dainavome Karolio Szymanowskio operoje „Karalius Rogeris“ Romoje, vėliau – Pažaislio muzikos festivalyje. O šią vasarą susitiksime net du kartus! Su Andrey’umi irgi artėjame prie svarbaus bendro pasirodymo – kitąmet dainuosime Sidnėjaus operos teatre.
– Koncertas vyks po atviru dangumi, ypatingoje atmosferoje – ką jums reiškia dainuoti po žvaigždėmis? Ar tai keičia jūsų santykį su muzika, scena ar žiūrovais?
L. Fagan: – Dainavimas lauke turi savo iššūkių, bet kartu jis sujungia visus į vieną bendrą jausmų srovę. Tokia aplinka švelnesnė, bet labai įtraukianti – jaučiu, kad muzika tada skamba kitaip, jautriau.
E. Montvidas: – Man teko koncertuoti po atviru dangumi įvairiuose pasaulio festivaliuose – Bregence, Provanso Ėkse. Valdovų rūmų kiemas Vilniuje – viena tinkamiausių vietų tam. Jis ne tik estetiškai įkvepia, bet ir padeda akustikai, tarsi apkabina garsą. Ir nors dažniausiai tokiuose koncertuose dainuojame įgarsintai, Lietuvoje turime labai profesionalias garso komandas. Be to, vakaro šviesa, vėjelis, žvaigždės... visa tai sukuria ypatingą magiją.
– Ką jums reiškia ši konkreti programa – ar joje yra kūrinių, kurie jums itin artimi, atspindintys jūsų balsą ar vidinį pasaulį?
E. Montvidas: – Kadangi šis koncertas – „Midsummer Vilnius“ festivalio 10-mečio dalis, norėjosi šventiškos programos. Dainuosime trise, tad joje bus daug duetų, ansamblių, o ne tik solinių numerių. Skambės žinomi, bet tikrai ne nuvalkioti operų „hitai“ – ištraukos iš „Fausto“, „Karmen“, „Don Karlo“. Norime, kad tai būtų ne tik koncertas, o draugiškas susitikimas scenoje.
L. Fagan: – Man ypač artima Puccini muzika – Mimi arija ir pirmo veiksmo duetas su Edgaru bus vienas tų momentų, kai širdis ima plakti greičiau. Taip pat labai myliu Mikaelos ariją iš „Karmen“ – ji subtiliai atskleidžia tiek stiprybę, tiek pažeidžiamumą. Tikiu, kad šis koncertas taps ne tik muzikiniu įvykiu, bet ir labai asmenišku pasidalijimu su publika.
