Lietuvos publikos mylima ir daugiau kaip du dešimtmečius muziką kurianti Jurga Šeduikytė yra ne tik dainininkė, bet ir aktorė, žurnalistė, rašytoja, socialinė veikėja. Dešimt J. Šeduikytės išleistų albumų yra pelnę įvairius apdovanojimus.
Išskirtinis J. Šeduikytės kūrybos bruožas – unikalūs patyriminiai koncertai. Toks koncertas nusimato ir Pelėdų kalne, kur atlikėja drauge su fortepijono meistru, klasikos, džiazo bei improvizacinės muzikos dėstytoju Kęstučiu Pavalkiu kvies į muzikines „Svajonių dirbtuves“. Anot atlikėjos, tai išskirtinis koncertas, kuriame muzika ir dainų tekstai sudėlioti sąmoningai, specialia tvarka, kuriant atmosferą kurioje visi savi ir nėra klaidų. Šio koncerto metu J. Šeduikytė ir K. Pavalkis skleidžia tokią muziką, ritmus ir dainas, kurie klausytojus nukelia į pačius tikriausius savojo „aš“ ieškojimus. Skambesio dėka jie susitinka su savo vidiniu vaiku, išgyvena „čia ir dabar“ akimirką, prisiliečia prie svajonių, o baimes ir nuogąstavimus paverčia jėgų bei motyvacijos šaltiniu. Pasak J. Šeduikytės, tokio žanro koncertas klausytojus apgaubia lengvumu, suteikia poilsio pojūtį ir tarsi nuskraidina ten, kur norisi būti.
Atlikėja, atliepdama į trisdešimtojo Pažaislio muzikos festivalio šūkį „Jei muzika tave pažino kartą...“, sako, kad muzikoje susitikę žmonės patiria bendrystės jausmą, kūrybos kartu džiaugsmą: „Muzikos poveikis man panašus į veidrodžio atspindėjimo principą. Muzika tiek prasminga jos klausytojui, kiek ji atliepia vidines jo aktualijas, būsenas ir jausmus.
Vienas įsimintiniausių momentų koncerte yra tada, kai dainuojame kartu su publika. Po dainos kartu atlikimo visuomet stoja bendrumo, kūrybos kartu džiugesio pauzė. Man tai yra puikiausias pavyzdys, kaip muzika kuria bendrumo pojūtį tarp žmonių, pažadina jautrų įsiklausymą, padedantį keliems šimtams žmonių uždainuoti vienu balsu. Labai džiaugiuosi būdama to liudininkė.“
Sekmadienį jaukią patyriminio koncerto atmosferą kurs ir specialiai jam parinkta ypatinga Kauno vieta – Pelėdų kalnas. Jo istorija mena 1922 m., kai dailininkas Justinas Vienožinskis rekomendavo šioje vietoje statyti Kauno meno mokyklą. Skulptorius Vincas Grybas 1924 m. mokyklos sklypą juosiančią tvorą papuošė savo sukurtomis pelėdų skulptūromis, dėl kurių vėliau ir visas kalnas imtas vadinti Pelėdų kalnu. Nuo XIX a. pradžios, plečiantis Kauno miestui, ąžuolais apaugusioje kalno teritorijoje kūrėsi to meto inteligentai, meno pasaulio žmonės.
