Reklama „A Diva is Born“ bylojo: tokios Asmik jūs tikrai dar nesate matę. Ir tai retas atvejis reklamų istorijoje, kai ji nė trupučio nepamelavo.
Akompanuojant britų pianistui Hyung-ki Joo, sausakimša sostinės salė iš tiesų išvydo skausmingą ir kiek ironišką divos gimimą bei tuo pačiu turėjo unikalią progą prisiliesti prie jautrios, aštrios ir dažnai sau negailestingos Asmik sielos.
Pažįstantys Asmik Grigorian žino jos reiklumą ir griežtumą sau. „A Diva is Born“ režisierė Dalia Ibelhauptaitė: „Dvidešimt metų stebiu Asmik ir nemačiau kito solisto, kuris tiek daug dirbtų. Tai žmogus, kuris niekada nėra patenkintas tuo, ką padarė. Ji yra nuolatinėje konkurencijoje su pačia savimi“.
Aršus vidinis kritikas, įkyrus balsas galvoje, kuris net didžiausios sėkmės akivaizdoje primena, kad gali dar geriau, tampa itin svarbiu elementu pasaulinei šlovei pasiekti. Tuo pačiu jis virsta ir naktinių košmarų, panikos atakų bei neurozių dirigentu.
Kaip neleisti jam sugriauti to, ką pats ir sukūrė? Apie tai ir yra Amik Grigorian „A Diva is Born“.
Taip, čia nuskamba Giacomo Puccini „O mio babbino caro“, Georges Bizet „Habanera“... Klasika, kurią visuomet rasi „Dvidešimties gražiausių pasaulio arijų“ rinkinyje. Ir Asmik Grigorian atlikime norisi to klausytis amžinai. Tačiau čia – ir Lady Gaga „Shallow“, ir Sting „Moon over Bourbon Street“... Tai, ko mažiausiai lauki iš pasaulinio garso operos solistės pasirodymo.
Vienas klaidingų, tačiau paplitusių mitų: operą dainuot – sunku, „pop“ – lengva. Tikroji tiesa labai nutolusi nuo šios nuomonės. Operos solistai popžanre nedainuoja ne todėl, kad yra pakilę aukščiau to, o todėl, kad paprasčiausiai nemoka.
Taip vadinamas „klasikinio vokalo pastatymas“ tarsi visam laikui perjungia balsą į tam tikrą režimą ir pradėti dainuoti kitaip – be proto sunku. Daugeliui net ir neįmanoma. Ypač scenoje prieš tūkstantinę minią. Ypač nuo operos pereiti prie „pop“ viename koncerte.
Neįtikėtina, bet Asmik Grigorian „A Diva is Born“ tai daro. Ir jos popbalsas skamba visai kitaip nei operinis vokalas. Ir jis yra visai ne sopranas. Ir jis net ne toks, kokiu ji kalba. Buvo neįtikėtina visus tuos tris be galo skirtingus Asmik balsus išgirsti viename koncerte.
Kaip ji pati prisipažįsta, dar prieš metus net duše nebūtų drįsusi Lady Gagos dainuoti. Tačiau, jei kas ir laužo žanro standartus, tai būtent ji.
Asmik popdainavimo ėmėsi norėdama išplėsti savo galimybių ribas būtent operiniame žanre, kad ir kaip keistai tai nuskambėtų. Popdainavimas jai tapo ir savotiška terapija, leidžiančia susigyventi su tuo nenutylančiu vidiniu kritiku.
Pradėjusi operos solistės kelią, ji nebuvo savo pasirinkimu užtikrinta. Vidinis balsas vis kuždėjo, kad gal norėtų būti pop arba roko dainininke. Tačiau tuo pačiu jis tarsi tyčiojosi: esi garsių operos solistų vaikas, jei pasirinksi popsceną, visi manys, kad tik todėl, jog negali nieko rimto operoje pasiekti.
„Tada pati sau pasakiau: pasieksiu operoje tiek, kad niekas manimi nebeabejotų, o jau tada dainuosiu, ką norėsiu“, – sako Asmik.
Pirmoji jos pažado sau dalis išsipildė su kaupu. Keisčiausia, kad tuo pačiu išsipildė ir antroji: Asmik suprato, kad būtent opera ir yra tai, ką ji iš tiesų nori dainuoti. O supratusi, nutarė apie visą kelią ir vidinį konfliktą papasakoti žiūrovui.
Prie „A Diva is Born“ pasakojimo savo talentu prisidėjo: vidinio balso rolę atliekantis virtuoziškas pianistas Hyung-ki Joo, taikliai ir vizualiai šou detales į vieną paveikslą sudėliojusi režisierė Dalia Ibelhauptaitė bei visa profesionalų komanda: garso režisierius Philipp Treiber, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, videografas, animacijos dailininkas Linartas Urniežis, dizaineris Aurimas Kadzevičius ir prodiuserin
