Kam aštrumo, kam saldumo...

Be prieskonių mūsų maistas būtų beskonis ir bekvapis. Užtenka tik jų žiupsnelio, kad po namus pasklistų ką tik iškepto pyrago ar kepsnio aromatas, niūrus vakaras nuskaidrėtų, šneka su draugais sušiltų, o ranka tiestųsi paimti dar vieną gardėsio gabalėlį.

Prieskoniai su šilumos kibirkštėle

Muskatai

Skonis ir aromatas. Muskatų riešutais esame įpratę vadinti muskatmedžių sėklas. Beje, prieskoniams naudojamos ne tik sėklos, bet ir jas gaubianti mėsinga odelė, vadinama muskatų žiedais. Aromatas subtilus, salsvas, o skonis aštrus, deginantis.

Shutterstock nuotr.
Šiek tiek istorijos. Kadaise muskatus iš Indijos ir Javos gyventojų supirkdavę arabų pirkliai gaudavo iki 1 000 proc. pelno. Maždaug XII a. pabaigoje Europoje šis prieskonis tapo be galo populiarus – jį naudojo net orui gryninti – ir tiek pat brangus – už 500 g muskatų buvo galima nusipirkti... karvę.

Kam tinka? Saldiems pudingams, kremams, sausainiams, kompotams, ledams, uogienėms, ypač pyragams su obuoliais skaninti. Patariama muskatais gardinti pomidorų sultis ir kečupą. Naudojami ir marinatams. Italai šių prieskonių beria į ryžių, špinatų, žiedinių kopūstų, makaronų patiekalus, o prancūzai skanina grybus, sūrius, padažus. Viduramžiais su jais buvo gaminamas gėrimas pagirioms lengvinti.

Patarimas. Muskatus tarkuokite tiesiai į ruošiamą patiekalą, kad išsaugotumėte aromatą.

Gvazdikėliai

Skonis ir aromatas. Gvazdikėliai – tai džiovinti neprinokę gvazdikmedžių žiedų pumpurai. Jų skonis deginamai kartus, o kvapas saldus ir kaip reta ryškus – ko gero, užsukus į prieskonių parduotuvę jis pasirodytų pats stipriausias.

Shutterstock nuotr.

Šiek tiek istorijos. Senovės Kinijoje visi norintys kreiptis į imperatorių privalėjo iš širdies pakramtyti gvazdikėlių ir net laikyti jų užsikišę už skruostų. Europiečiai ilgai negalėjo sužinoti, kur auga gvazdikėliai, nes pirkdavo juos iš arabų, jie – iš indų, o šie – iš Ceilono pirklių... Šiandien net trečdalį gvazdikėlių pasaulio rinkai tiekia Madagaskaras.

Kam tinka? Gvazdikėliai, kaip prieskoniai, paprastai naudojami nesmulkinti, nes sumalus jų aromatas greitai išblėsta. Labiausiai vertinami kaip saldžių patiekalų prieskoniai. Nors jų dedama ir į konservuojamų grybų, daržovių, vaisių, uogų marinatus. Tinka kopūstų, ypač raudongūžių, valgiams, ilgai ant silpnos ugnies verdamai kiaulienai, avienai gardinti. Jų dedama į punšą ir kitus karštus gėrimus.

Patarimas. Gvazdikėliais negalima piktnaudžiauti, nes kaitinant silpnėja aromatas, o stiprėja deginantis skonis. Šie prieskoniai itin dera su juodaisiais pipirais.

Imbierai

Skonis ir aromatas. Imbieras – mėsingas išsišakojęs šakniastiebis. Ne veltui jis pavadintas sanskrito kalbos žodžiu, reiškiančiu „raguotas“. Aromatas gaivus, primena citrinų, o skonis aštrus, „kandantis“. Gelsvi imbierų milteliai „karštesni“ nei šviežiai tarkuota šaknis.

hdlife.lt

Šiek tiek istorijos. Nors imbierai žinomi seniai, tik XIII amžiuje juos, pamatęs Kinijoje, aprašė garsusis Venecijos pirklys ir keliautojas Markas Polas. Kaip prieskoniai, šie augalai išpopuliarėjo viduramžiais. XIX amžiuje pagarsėjo iš imbierų gaminami „haremo ledinukai“ – mat manyta, kad šie prieskoniai didina lytinį potraukį. Šiais laikais Europoje imbierų jau nenaudojama tiek daug ir taip dažnai. Tik Amerikoje vis dar populiarus iš jų daromas imbierinis alus.

Kam tinka? Gaminant patiekalus paprastai naudojami imbierų milteliai. Jų būtinai beriama į meduolių tešlą. Gardinami ir kiti kepiniai, kompotai (ypač kriaušių), saldžios košės. Imbierais skaninamos naminės dešros, paštetai, įdarytos daržovės. Jie suteikia subtilų skonį daržovių ir paukštienos sriuboms, dera su kepta kiauliena, paukštiena, grybais.

Patarimas. Šviežių imbierų nereikia ilgai virti ar kepti, nes išnyksta gaivus aromatas, skonis tampa aštresnis. Smulkiai kapoti ar sutarkuoti imbierai, trumpai kepinti įkaitintame aliejuje su česnakais, praranda nemažai aštrumo, tad tinka padažams.

Saldumynai taip gardžiai kvepia...

Cinamonas

Skonis ir aromatas. Šis prieskonis gaunamas iš cinamonų žievių vidinio sluoksnio. Plonos žievelės lupamos nuo jaunų šakelių, džiovinamos, vėliau pjaustomos. Stiprus savotiškas aromatas, aštrus, kartokas ir drauge saldus skonis. Dažniausiai naudojamos maltos cinamonų žievelės.

Shutterstock nuotr.

Šiek tiek istorijos. Cinamonas Kinijos imperatoriaus prieskonių knygoje aprašytas prieš 2 800 metų prieš Kristų. Šis senovinis prieskonis kelis kartus minimas Senajame Testamente. Viduramžiais labai buvo išplitęs ir Europoje, dabar šiek tiek primirštas. Cinamonų itin gausiai naudojama Indijos virtuvėje: jų žievių gabaliukai kaitinami karštame aliejuje, kol išsitiesina, tada dedami kiti produktai, o prieš patiekiant cinamonų gabaliukai išimami.

Kam tinka? Cinamonas neabejotinai dera prie visų patiekalų, gaminamų su cukrumi. Dažniausiai juo gardinami kepiniai ir gėrimai. Itin tinka saldiems patiekalams su vyšniomis, obuoliais ir moliūgais skaninti. Neapsiriksite jo įbėrę ir į troškinius ar padažus, pagardinę silkes, karštai rūkytas žuvis. Cinamono dedama į kepenų paštetus, plovą. Jis dera su kiauliena, aviena ir vištiena. Daug tautų cinamonu skanina arbatą, o kai kurios – ir kavą.

Patarimas. Cinamonas gali atstoti muskatus ar kvapiuosius pipirus. Šildant šio prieskonio aromatas aštrėja. Gerai dera su kitais aštriais ir aitriais prieskoniais. Į skystus valgius cinamono beriama prieš baigiant virti – likus 10 minučių. Ant žarijų gaminamas maistas cinamonu barstomas prieš kepant. Viena lazdelė šio prieskonio tolygi pusei šaukštelio malto cinamono.

Anyžiai

Skonis ir aromatas. Prieskoniams dažniausiai naudojamos anyžių sėklos, bet tinka ir lapeliai bei stiebeliai. Iš sėklų daroma anyžių esencija. Kvapas stiprus, saldžiai aitrus, skonis saldokas, lengvas, gaivus. 

Shutterstock nuotr.

Šiek tiek istorijos. Manoma, kad šie augalai, kaip prieskoniai, pradėti naudoti rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje. Kadaise anyžių puokštelę kabindavo virš galvūgalio, nes tikėta, kad jie grynina orą ir atbaido slogučius. Senose kulinarijos knygose patariama anyžių berti verdant riešutienę su medumi ir razinomis. O Romoje anyžių ir laurų lapų gausiai dėta į pyragą, valgytą po puotos, kad nesutriktų virškinimas.

Kam tinka? Tai saldžių patiekalų prieskoniai. Jie daro ypatingas pieniškas ir vaisių sriubas, avižų košę, saldžius ryžių patiekalus, pudingus, vaisių salotas, įvairius pyragus. Labiausiai dera su obuoliais. Anyžių būtinai beriama į meduolių ir kalėdinių sausainėlių tešlą. Jie gerina žuvų skonį. Galima dėti ir į agurkų, cukinijų marinatus, o kai kurios tautos jais gardina raugiamus kopūstus. Šie prieskoniai tinka giroms, kisieliams. Viduržemio jūros šalyse su anyžiais gaminama daug alkoholinių gėrimų, pavyzdžiui: absentas, uzo, sambuko.

Patarimas. Anyžiai padeda panaikinti nemalonius, specifinius kvapus. Tad jų galima įmesti į šiek tiek prisvilusius patiekalus, o dingus nemaloniam kvapui išimti. Šie prieskoniai dera su laurų lapais, kmynais, kalendromis ir pankoliais. Jei anyžiai patamsėję, įgavę rudą atspalvį, tikėtina, kad yra seni, išsivadėję. Patiekalams skaninti tinka ir malti anyžiai.

Originalių dovanų bei idėjų, kaip šventėms papuošti namus, ieškokite PC VCUP parduotuvėse. Daugiau informacijos: www.facebook.com/CentrasVCUP

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis