Viena archajiškiausių Europoje pagonių apeigų žiemos saulėgrįžos šventė buvo ypač svarbi senovės skandinavams, vokiečiams, keltams. Gruodžio 13 d. pagal senąjį Julijaus kalendorių jie rinkdavosi garbinti ugnies.
Malkos formos vyniotinis, manoma, Prancūzijoje atsirado XIX a. antroje pusėje.
Šviesos grįžimo, arba Šv. Liucijos, diena („lux“, išvertus iš lotynų kalbos, – „šviesa“) švenčiama iki šiol, kartu ji yra ir vilties šventė. Pagal Grigaliaus kalendorių saulėgrįžos šventė persikėlė 10-čia dienų į priekį ir dabar sutampa su Kūčiomis.
Dabartinėje Prancūzijos teritorijoje, dar prieš įsigalint krikščionybei, dabartinių Kūčių vakarą buvo įprasta aukoti dievams auką – uždegti didelį kamieną, dažniausiai – vaismedžio, ir palikti jį lėtai smilkti bent tris dienas, idealiausia – dvylika. Medis, dalyvaujant visai šeimai, buvo kertamas prieš saulėtekį, puošiamas lapais, kaspinėliais.
Ritualas Prancūzijos provincijose truputį skyrėsi, bet jo sakralinė reikšmė buvo panaši. Šia auka tikėtasi iš dievų išprašyti gerą kitų metų derlių, tikėta, kad ji apsaugos nuo nesėkmių, apgins nuo piktųjų dvasių.
Tikėta, kad ritualo metu laikinai užmezgamas ryšys tarp protėvių, dabarties ir ateities kartų. XIX a., kai atsirado modernesnės šildymo sistemos, milžiniškus rąstus pakeitė malkos, o ritualas persikėlė į namus. Prie židinių Kūčių vakarą rinkdavosi šeima, svečiai, tarnai, užklydę vargdieniai. Kai kurie prancūzai žalumynais, samanomis ir žvakutėmis išpuoštas malkas įsigudrino naudoti kaip kalėdinio dekoro elementus.
Išradus elektrą, šis ugnies garbinimo paprotys po truputį ėmė nykti. Maždaug 2500 metais pr. m. e. indoeuropiečių po visą Europą paskleistą tradiciją mena tik kalėdinės žvakės ir prancūziškas vyniotinis La bûche de Noël, – išvertus iš prancūzų kalbos, tai reiškia „kalėdinė malka“.
Nuo medžio iki deserto
Kalėdiniai pyragai įvairiuose Prancūzijos regionuose skyrėsi, o malkos formos vyniotinis, manoma, atsirado XIX a. antroje pusėje. Visoje šalyje jis išpopuliarėjo tik po Antrojo pasaulinio karo, kai 6-ajame dešimtmetyje galutinai išnyko tikro rąsto deginimo apeigos. Šio deserto receptas šalies regionuose šiek tiek skiriasi, bet pagal tradicinį pirmiausia iškepamas trapus minkštas biskvitas, šis aptepamas iš šokolado, kavos, kaštainių, sviestinio kremo, apelsinų likerio „Grand Marnier“ paruoštu kremu, susukamas ir tuo pačiu kremu aptepamas taip, kad primintų kamieno faktūrą.
Iš pradžių šis saldus delikatesas buvo puošiamas dygialapių bugienių lapais, juos po truputį pakeitė įvairūs kalėdiniai simboliai ir personažai – eglutės iš vaisių sūrio, morenginiai nykštukai, cukrinis Kalėdų Senelis...
Šiųmečiai garsių konditerijos šefų vyniotiniai dvelkia tradicijų ir vaikystės nostalgija.
Šiais laikais atsiranda vis sudėtingesnių, subtilesnių, įdomesnių šio deserto interpretacijų. Dažnai vietoje riebaus sviestinio kremo naudojami daug lengvesni ir įvairesni pakaitalai, interpretuojama saldumyno forma, kad atrodytų šiuolaikiškiau, spalvomis, skoniu. Kalėdiniu laikotarpiu Prancūzijos pyragaičių, saldainių, duonos, įprastų maisto parduotuvių, kavinių, restoranų, viešbučių vitrinose puikuojasi vadinamosios kalėdinės malkos su raudonų ar egzotiškų vaisių, šokolado, kavos, pistacijų ar lazdynų riešutų, maskarponės, rožinio šampano kremais, yra perteptų skirtingų rūšių želė, ledais. Subtilios virtuvės išlepinti prancūzai turi iš ko rinktis. Juolab kad į šių saldžių kalėdinių stebuklų gaminimo varžybas įsitraukė ir garsiausi Prancūzijos aukštosios konditerijos meistrai.
Šiuolaikinės interpretacijos
Iš šiemet pristatytų garsių šefų kūrinių akivaizdu – daugumą konditerių apėmusi tradicijų ar vaikystės nostalgija. Ištaigingo Paryžiaus viešbučio „Le Prince de Galles“ restorano vyriausiasis konditeris Nicolas Piacello ir taip pat prašmatnaus viešbučio „Plaza Athénée“ restorano konditerijos šefas Angelo Musa sukūrė klasikinės formos ir faktūros tradicinius prancūziškus vyniotinius su tamsaus šokolado kremais. Elegantiška ir paprasta. Vien žiūrėdamas į skanumynus patiri jaukiai su šeima leidžiamų Kalėdų dvasią.
Delikatesų parduotuvės „Fauchon“ konditeris François Daubinet saldumyną su švelniu Taičio vanilės kremu papuošė želiniais kadagių uogas primenančiais rutuliukais ir cinamonų lazdeles primenančiais Genujos duonos pagaliukais, o „žievę“ – ji ne prigludusi, o gaubia saldumyną – sukūrė iš rausvo šokolado. Braserijos „La Maison Hugo & Victor“ savininkai deserto dizainui sukurti pasikvietė mados stilistę Agnès b. Ji pasiūlė kepinį dekoruoti auksinėmis šokoladinėmis žvaigždėmis. Šokoladinės „La Maison du Chocolat“ šefo Nicolas Cloiseau saldžioji pliauska irgi žvaigždėta, o kito žymaus šokolado meistro Pierre'o Marcolini – dekoruota jaunatimis. Gurmaniško maisto parduotuvės „La Maison Lenôtre“ konditerių ekipa, kurdama vyniotinį, pasekė pasaką apie baltu šokoladu apsnigtame miške besislapstančius grakščius gyvūnus.
Prie garsiųjų Versalio rūmų esančio prabangaus viešbučio „Trianon Palace Versailles“ restorano konditerijos šefas Eddie Benghanemas pristatė romantika dvelkiantį desertą, o garsus Liono šokolado alchemikas Richard'as Sève'as pakvietė į šiltuosius kraštus. Jo vyniotinio piešinyje – palmės, spalvingi subtilūs kolibriai.
Paryžiaus viešbučio „Burgundy“ ir Bretanės „l’Hôtel & Spa l’Agapa“ restoranų konditerijos šefai Pascalis Hainigue ir Vincentas Prémorvanas žaidė stačiakampio forma, o madingo Paryžiaus baro „Buddha-Bar Hotel“ konditerijos šefas Nicolas Jaulmes'as pateikė vaikystę primenančių eglutės burbulų interpretaciją. Geriausio konditerio titulą pelniusio Jacques'o Bellanger darbai žadina prisiminimus apie skrydžio polėkį sukantis karusele ir nuostabą žvelgiant į šokančius ledinius meškiukus.
Talentingi meistrai paprastą vyniotinį geba paversti viliojančiais nepakartojamo skonio ir grožio šedevrais. Na, ir kas kad šie gražuoliai teikia trumpalaikį gurmanišką malonumą, bet jie yra daugybę šimtmečių protėvių puoselėto magiško Kalėdų ritualo dalis. Be jų sukurti kalėdinio stebuklo nepavyktų.
Nuotraukos – restoranų archyvų (autoriai – Romeo Balancourt'as, Adeline Monnier, „Studio des Fleurs“, Frédéricas Baronas)
