Keturių kartų namuose - nepakeistas buto apstatymas

Vilnietė Ieva Matulionytė į šeimos namus Užupyje iš Jungtinių Amerikos Valstijų grįžo prieš kelerius metus. Apie būstą, kuriame gyvena jau ketvirta šeimos karta, moteris sako: „Nenorėčiau gyventi niekur kitur.“

Kartų kaita
Šio būsto istorija prasideda nuo Ievos Matulionytės senelio – skulptoriaus Napoleono Petrulio. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tuomečiam Lietuvos TSR valstybinio dailės instituto (dabartinės Vilniaus dailės akademijos) dėstytojui profesoriui Petruliui leista išsirinkti laisvą kambarį bendrame bute Užupyje, netoli darbovietės. Kambarys buvo antrame dviaukščio namo, statyto praėjusio šimtmečio pradžioje, aukšte. Vėliau menininkui atiteko visas būstas. Čia su žmona Julija jie užaugino du vaikus ir nugyveno iki pat mirties (profesorius anapilin išėjo būdamas septyniasdešimt septynerių metų, o iš akademijos – prieš pat mirtį). Šiuose namuose gimė, augo ir iki šiol gyvena Ievos mama tapytoja Aurelija Petrulytė, tad šios vienturtė net neįsivaizduoja, kad Vilniuje galėtų gyventi kitur. Tiesa, Lietuvą Ieva dvylika metų buvo iškeitusi į JAV. Ten studijuodama sukūrė šeimą, pagimdė sūnų. Beje, ketverių su puse metų Jokūbas aistringai domisi dinozaurais, mėgstamiausia jo knyga – dinozaurų enciklopedija, o užsiėmimas – virtualios dinozaurų liekanų paieškos Smitsono muziejaus tinklalapyje. Jokūbo sesutė Sofija (dabar jai – dveji metai) gimė jau Lietuvoje.

Rytų pusėje esančią svetainę nušviečia rytmečio saulė
Rytų pusėje esančią svetainę nušviečia rytmečio saulė
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Ieva pasakoja, kad po keliolikos metų grįžti į Lietuvą apsisprendė pasiligojus močiutei Julijai. „Tada nutariau užauginti savo vaikus savo gimtuosiuose namuose. Tai, manau, – geriausias sprendimas mano gyvenime“, – neabejoja pašnekovė. Dabar šiame 100 kv. m gyvenamojo ploto būste, į kurį iš kiemo veda atskiri laiptai, – trys kambariai ir virtuvė. Dar yra veranda. Ponia Aurelija prisimena, kad seniau, kai nebuvo mados rakinti laukujų durų, čia stovėjo bufetukas. Jame pro šalį einantys tėčio bičiuliai susirasdavo buteliuką ir įsipildavo burnelę. Yra ir užkaborių, palėpė, dvigubas sandėliukas. Šiose patalpose vaikai labai mėgsta žaisti slėpynių.

Kambarį puošia Aurelijos vyro Viačeslavo Jevdokimovo Karmalitos tapytas „Pianistas“
Kambarį puošia Aurelijos vyro Viačeslavo Jevdokimovo Karmalitos tapytas „Pianistas“
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Autentika ir tik autentika
Namai daugelį metų neremontuoti, tik neseniai Ieva su mama nutarė juos pertvarkyti: sukeisti vietomis virtuvę ir vonią, pakeisti visus langus (dabar tapo šilčiau ir šviesiau), atnaujinti sienas, lubas. Bute įrengtas vietinis šildymas dujomis, bet šeimininkės naudoja ir dvi nuo senų laikų išlikusias koklių krosnis. Vienos jų art deco stiliaus vainikas – ypatinga svetainės puošmena.
Remontuojant atidengtos ir 1904-aisiais klotos pušinės lentos. Per tiek metų jos išsilaikė, nesutrūnijo galbūt todėl, kad buvo nudažytos septyniais sluoksniais. Atidengta ir per karą pro stogą įkritusio sprogmens išdeginta žymė. Ja paženklintas dabartinis vaikų kambarys. Taip pat išsaugotos autentiškos dvivėrės kambarių durys.
Šimtametis virtuvės šviestuvas – vienintelis išsaugotas pirmųjų namo šeimininkų palikimas
Šimtametis virtuvės šviestuvas – vienintelis išsaugotas pirmųjų namo šeimininkų palikimas
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Ieva ir jos mama iš esmės keisti buto apstatymo irgi nenori: „Šiuos namus sukūrė seneliai, jų paliktus daiktus perstatome, bet dvasią stengiamės išlaikyti.“ Tarp branginamų daiktų yra vėlyvojo ampyro stiliaus kabineto baldų komplektas. Jį, taip pat senovinį šviestuvą skulptorius įsigijo iš žinomo to laiko kolekcininko P. Juodelės. Išsaugotos ir medinės garsaus praėjusio amžiaus lietuvių baldų kūrėjo Jono Prapuolenio virtuvės kėdės. Apdaužytos, bet iki šiol naudojamos stiklinės taurelės, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Napoleono parsivežtos iš dabartinio Kaliningrado, – jas senelis rado subombarduoto stiklo fabriko griuvėsiuose. Išgelbėti ir moters biustas, skulptūrinė kompozicija. Šiuos kūrinius skulptorius atrado sugriautoje Karaliaučiaus dailės mokykloje. Ieva pasakoja, kad trauką seniems daiktams labiausiai jautė močiutė Julija. Tai ji pokariu įsigijo XVIII a. japoniškus puodelius, iš kurių arbatą namiškiai ir svečiai geria tik ypatingomis progomis.
Vieną buto sienų puošia ikona, kuria vestuvių dieną močiutę Juliją palaimino motina. Svetainėje kabo 1955 metais Napoleono Petrulio pieštas dukros Aurelijos portretas. Jei ne užrašas, būtų galima pamanyti, kad čia – Sofija. Močiutė vaikystėje ir anūkė – lyg du vandens lašai.

Ant komodos – senelių rinktų daiktų natiurmortas
Ant komodos – senelių rinktų daiktų natiurmortas
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Švenčių tradicija
Šeimos moterys tęsia ne tik Julijos pradėtą senų daiktų kaupimo tradiciją – jos taip pat rengia šventes, gėlėmis išpuošia namus. „Ieva labai mėgsta organizuoti šventes, dekoruoti namus, kurti jaukumą“, – dukrą giria mama. Štai džiovintų viržių kompozicijos ant šviestuvų – nuo Sofijos krikštynų. Nešildomoje verandoje jau sukrautos svyrančios beržų šakos, jomis namai bus dabinami per Šv. Velykas.
Veranda. Virš veidrodžio kabo Aurelijos Petrulytės tapytas senelių – Napoleono Petrulio tėvų – portretas.
Veranda. Virš veidrodžio kabo Aurelijos Petrulytės tapytas senelių – Napoleono Petrulio tėvų – portretas.
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Ir Aurelija, ir Ieva prisimena, kaip pas Napoleoną ir Juliją linksmai svečiuodavosi dailininkai Mečislovas Bulaka, Vytautas Jurkūnas, Bronius Uogintas, Robertas Antinis, kiti Lietuvos menininkai. „Mama juos prisimena jaunus, aš – jau vyresnius“, – pasakoja Ieva. Ir apgailestauja, kad pasimetė močiutės firminio obuolių pyrago receptas. Svečiai šį kepinį tiesiog dievino, o šeima vadino „jablecsznik liuksusovy“ (lenk. k.; „puikusis obuolinis“). „To pyrago skonį jaučiu iki šiol, jis tikrai buvo liuksusovy“, – atsidūsta pašnekovė.
Virš vonios – spintele tapusi sena sieninė virtuvės indauja.
Virš vonios – spintele tapusi sena sieninė virtuvės indauja.
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Namų
aplinka, nuo mažų dienų ugdytas estetinis jautrumas, senelio piešimo pamokos, laikas, praleistas jo dirbtuvėje Užupyje, Šv. Baltramiejaus bažnytėlėje, padėjo Ievai formuotis kaip asmenybei, taip pat – pasirinkti profesiją. Ji darbuojasi privačioje dailės galerijoje Vilniaus senamiestyje, rengia parodas, įgyvendina kitus meno projektus. Kasdien eidama pėsčiomis per Užupį Ieva nepaliauja grožėtis Vilniumi: „Jis – unikalus.“
Ievai gera namuose, nes čia kiekvienas daiktas pasakoja šeimos istoriją
Ievai gera namuose, nes čia kiekvienas daiktas pasakoja šeimos istoriją
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis