Tiesa, Milda Govedaitė sako nė kiek nebijojusi, tad jaudinosi visi aplink – artimieji, interjero dizainerė ir net pats menininkas Jurgis Tarabilda. Iš pradžių jis dar mėgino įkalbėti vietoj sienų tapybos rinktis tradicinį paveikslą ant drobės, bet užsispyrusios užsakovės perkalbėti nepavyko. Tai, ką sukūrė, įrodo – kartais rizikuoti verta.
Jaunuolis Dovydas, narsiai stojęs į dvikovą su milžinu Galijotu, – ne tik vienas labiausiai įkvepiančių biblinių herojų. Dovydas – dažnas personažas ir dailės istorijoje, o šiandien garsiausias jo atvaizdas – sukurtas XVI a. pradžioje Florencijoje skulptoriaus Michelangelo Buonarroti (1475–1564). Iš vieno marmuro luito iškaltas penkių metrų aukščio Michelangelo Dovydas drąsiai ir labai susikaupęs žvelgia į artėjantį priešą. Trys sekundės iki kovos pradžios. Tos kovos, kaip sako Milda, jis tiesiog negalėtų pralaimėti.
Mildos Dovydas – tai ant svetainės sienos akriliniais dažais preciziškai ištapytas Michelangelo skulptūros veidas. Kiek didesnis nei Florencijoje saugomo originalo, tačiau kopija tiksli ir labai detali. Ant šio veido grubiomis geltonos ochros spalvos linijomis išpieštas tapytojo Jeano Michelio Basquiat’os (1960–1988 m.) tiesiog gatvės meno piešinių stilistiką atspindintis veidas. Akivaizdu, kad šis kūrinys sukurtas konkrečiai šiai erdvei, ir tai – didelis jo privalumas.
Majamis–Florencija–Užupis
Piešinio istorija prasideda Majamyje, Wynwood Wallso rajone. 2009-aisiais jame pradėtas kurti atviras gatvės meno muziejus, kuriame kasdienis gyvenimas vyksta tarp viena už kitą ryškesnių ir įdomesnių pastatų sienų. Ten lankydamasi Milda pro langą netyčia pamatė privačiame bute išpieštą sieną – undinę, kurios auksiniai plaukai driekėsi per visą svetainę ir virtuvę. Tada lietuvė nusprendė – jos naujame bute tikrai bus piešinys ant sienos. Mintį dar sustiprino tai, kad butas – menininkų rajonu vadinamame Užupyje, renovuotame XIX a. pastate, kurio antrame aukšte paliktos atidengtos senos freskos. „Mano aukšte senų freskų nėra. Užtat yra šiandienio meno“, – pasididžiavimo savo projektu neslepia Milda. Pasakojimo klausausi pritariamai linkčiodama galva – prasta kelionė, jei neparsiveži iš jos giliai į atmintį įstrigusio įspūdžio ar minties, bet mano pritarimą pakeitė nuostaba.
Milda su lietuvių menininkais artimesnių kontaktų nei jų kūryba nebuvo turėjusi. Nepaisydama to, menininką susirado pati. Internete pamačiusi J. Tarabildos kūrinį, peržvelgė jo darbus ir, su niekuo nesitarusi, parašė jam elektroninį laišką – pasiūlė imtis projekto. Žinant, koks platus tas internetas ir kad ten gausu meną kurti norinčių įvairių galimybių ir patirčių žmonių, rizika buvo didelė. Bet Milda nesuklydo.
J. Tarabilda (g. 1992 m.) Vilniaus dailės akademijoje baigė skulptūros studijas, tačiau nevaržo savęs viena technika ar žanru – laisvai imasi tiek tradicinės tapybos, tiek gatavų objektų (ready made). Šis menininkas yra surengęs jau dvi personalines parodas solidžiose Vilniaus galerijose. Kuria ir gatvės meną. Bene naujausias (ir didžiausias) jo projektas – kartu su Aisčiu Kavaliausku menų fabriko „Loftas“ kieme ištapytas natūralaus dydžio Laisvės statulos fragmentas. Paklaustas, ar dažnai tenka imtis panašių į Mildos užsakymų, atsako: „Dažnai sulaukiu pasiūlymų įgyvendinti jau turimą idėją arba prašymų sukurti piešinį pagal vieno ar kito menininko stilistiką. Tokių atsisakau, nes tai tiesiog neįdomu.“
Išdrįsti pasitikėti
Milda nepadarė naujokams meno lauke dažnos klaidos – nepradėjo menininkui nurodinėti. „Daviau jam visišką laisvę. Nusiunčiau sienos, ant kurios turėjo būti piešinys, nuotrauką ir leidau daryti, ką tik nori. Vienintelis prašymas buvo, kad, atėjęs pas mane į svečius po 20 metų, jis džiaugtųsi savo kūriniu“, – pasakoja Milda. Ir net kiek stebisi, kaip sklandžiai viskas vyko. Jurgis atsiuntė tris stilistiškai gan skirtingus eskizus, ji išsirinko favoritą. Tada paliko menininkui raktus nuo naujojo buto ir po savaitės jau džiaugėsi darbu. Džiaugiasi ir šiandien, vis giria menininką tikindama, kad su laiku Dovydas tampa dar mielesnis, neatsiejama namų ir gyvenimo juose dalimi. Problema tik viena – baimė netyčia jį kaip nors įbrėžti ar ištepti.
„Nors ir neprašiau, Jurgis sukūrė man bei mano namams itin tinkantį klasikos ir modernaus meno balansą. Džiaugiuosi vyriškumo simboliu savo moteriškame bute. Labai patiko ir tai, kad Jurgis nepurškė jo aerozoliniais dažais, kaip įprasta gatvės menui, bet tapė teptukais, naudodamasis palete. Norėjau kažko šiuolaikiško, bet džiaugiuosi, kad piešinys neišėjo labai radikalus“, – vardija privalumus namų šeimininkė. Negaliu ginčytis. Galvoju, kad Dovydo pergalės istorija pirmiausia yra pasakojimas apie pasitikėjimą. Dievu, jei seksime Biblijos pasakojimu. Savimi – jei žvelgsime į Michelangelo skulptūrą. Apie buvimą savimi ir netobulos linijos drąsą. Apie laisvę aklai nepaklusti autoritetams kalba ir „vaikiškas“ piešinys ant viršaus. Šis seno ir naujo, solidaus ir juokingo derinys primena ir sąmojingojo Marcelio Duchampo XX a. pradžioje sukurtą ūsuotą Moną Lizą. Taip menininkas atkreipė dėmesį į tai, kad masiškai tiražuojamas paveikslas tapo tik dar vienu masinės kultūros ženklu, vartojamu nesusimąstant. Žiūrovai piktinosi ir piktinasi, o kartu yra priversti pagalvoti – ką iš tikrųjų jiems reiškia šis kūrinys?
Niekada neslėpiau, kad ši rubrika man turi ir edukacinę prasmę – parodyti, kad namuose atsiradę meno kūriniai kuria istorijas, tampa neatsiejama ir labai vertinga namų dalimi. Esu kiek suglumusi dėl šios istorijos moralo. Juk Milda galėjo pasirinkti nepatyrusį ar mažiau atsakingą menininką. Rezultatas galėjo stipriai skirtis nuo eskizo, greitai nusibosti ar pradėti erzinti. Gal ir pati būčiau prisijungusi prie bandžiusiųjų atkalbėti choro. Kita vertus, būtent dėl jo atsiradimą lydėjusių rizikos ir pasitikėjimo šis kūrinys yra ypatingas – Mildai, Jurgiui ir gal tam skaitytojui, pastarosiomis dienomis laukiančiam ženklo, kuris paskatintų ryžtis tam, kuo abejoja aplinkiniai.
