Elegantišką ir solidų interjerą labai dažnai pavadiname klasikiniu. Taip norime pabrėžti jo išliekamąją vertę, pavadinti jį etaloniniu. Bet gal mes pernelyg lengva ranka pritaikome ir interpretuojame šį apibūdinimą, nesigilinę į jo turinį?

Apie tai, kuo vadinamasis klasikinis stilius išskirtinis, kaip galime pritaikyti jo principus apstatydami ir puošdami šiuolaikinį būstą, kalbamės su knygos „Domicilium elegans. Elegantiški namai“ autoriumi dr. Eugenijumi Skerstonu.

Kaip apibūdintumėte klasikinį interjero stilių?

Profesinės literatūros vandenynuose, periodiniuose leidiniuose esama pačių įvairiausių klasikinio stiliaus apibrėžčių, bet norėčiau atkreipti dėmesį, kad nėra atskiro, savarankiško klasikinio stiliaus – jeigu sąvoka vartojama vienaskaita, tai iš esmės kalbame apie apibendrintą, „akumuliuotą“ reiškinį.

Klasikinių stilių yra daug ir visi jie tikrai išskirtiniai, savaime suprantama, bent jau neklasikinių stilių atžvilgiu. Be įmantrių samprotavimų akcentuočiau, kad žodžio „klasika“ prasmių yra taip pat ne viena: jis gali reikšti sektiną pavyzdį (etaloną ar modelį), gali sieti su priklausomybe tam tikram istoriniam laikotarpiui (ypač antikai, nes vėlesniais laikais buvo visaip naujai interpretuojama).

Galop „klasiką“ galima sieti (ir taip dažniausiai būna) su tuo, prie ko įprasta ar netgi priprasta, taigi su formų įprastumu: stiuko ar gipso lipdiniais, naudotais būstui apdailinti, įmantrių geometrinių raštų parketu, ankstesnių laikotarpių baldais iš įvairių rūšių medienos, senųjų meistrų tapybos ar grafikos darbais, indaujose eksponuojamų fajanso ar porceliano indais, brangiais audiniais (šilku, damastu), iš tolimųjų kraštų atsivežtais kilimais (pavyzdžiui, persiškais).

Kad ir kaip komentuotume klasikinius stilius, juos sieja vienas bendras, bet iš kelių sudedamųjų dalių, vardiklis – tobulos žmogaus akiai kūrinių proporcijos, tobula (iš gamtos nusižiūrėta, bet idealu paversta) forma, geometriniai ornamentai ar augaliniai motyvai, gamtos pasiūlytos spalvos.

Paprastai klasikinį interjerą suvokiame tokį, kuriame nėra dekoratyvinių, su trumpalaike mada susijusių akibrokštų, pernelyg didelės dekoratorių (kartais neprofesionalių) saviraiškos, esama saiko, harmonijos ir, žinoma, nuorodos į didžiuosius, klasikiniais tapusius autorių, monarchų vardus bei pavadinimus

Kuo išsiskiria klasikinių stilių baldai?

Jų išskirtinumas priklauso būtent nuo pasirinktojo klasikinio stiliaus. Jeigu kalbėtume apie tai, ką prancūzai vadina La grande classique („Didžioji klasika“), tai neabejotinai atsigręžtume į prancūziškuosius baldų stilius, pavadintus monarchų vardais.

Naujųjų laikų Art Nouveau ir Art Deco stiliai taip pat nusipelnė būti vadinami klasikiniais, bet juos, ko gero, tektų priskirti „Mažosios klasikos“ kategorijai, nes buvo mėgstami labai neilgai ir ne taip plačiai išplitę po pasaulį. Italijos meistrų sukurti ir pagaminti klasikiniai baldai taip pat priskirtini „amžinojo grožio“ sričiai (tuo ir išskirtiniai), ypač baroko stiliaus. Kad ir kaip keistai skambėtų sąvoka „klasikinis barokas“, bet to laikotarpio (XVI ir XVII a. sandūra) jis būtent klasikinis, o vėlesniųjų laikotarpių šis baldų stilius vadintinas neobarokiniu.

Dar mažesnio mastelio ar kuklesnės kategorijos klasikiniais baldais gali būti vadinami tam tikrame regione gabių meistrų – stalių – gaminti ir pasiturinčios visuomenės naudoti baldai, kurių apdaila ir formos nusižiūrėtos nuo „didžiųjų brolių“.

Ar XXI amžiuje gaminamus baldus būtų galima vadinti klasikiniais?

Ir šiandien galime džiaugtis klasikiniais baldais, nes gilias jų gamybos tradicijas puoselėjančios italų, ispanų, prancūzų, anglų ir danų bendrovės į rinką pateikia labai gražių gaminių. Turtingi, meno vertybes kolekcionuojantys asmenys ir meno žinovai pirmenybę teikia originaliems baldams, kurių galima įsigyti aukcionuose ar antikvariatuose, bet praktiniu požiūriu jie retai (dėl esamos fizinės būklės ar pavojaus ją pabloginti) atitinka realios kasdienybės poreikius. Jeigu nusprendžiama gyventi klasikinės puošybos aplinkoje, tai, mano manymu, pakanka ir gerų replikų. (Tiesa, čia gresia pavojus, ypač pradedant „tuokti“ įvairių, kad ir klasikinių stilių baldus, įžengti į blogą vardą pelniusio „Kičo stiliaus“ aplinką, bet ...).

Dar kartą vertėtų prisiminti ir pačią stiliaus sąvoką. Manyčiau, pati paprasčiausia – formų ir turinio visuma. Būtent subtili, epochai būdingų formų harmonija, baldinių audinių tekstūros ir faktūros darna, saikinga medienos rūšių kompozicija sudaro stilingų, klasikinių stilių baldų esmę, taigi įkūnija pačią klasikinę būsto puošybą.

Kokios spalvos, medžiagos, aksesuarai, naudojami būstui puošti, laikytini klasikiniais?

Apie spalvas, medžiagas (medieną, audinius, furnitūrą) ir aksesuarus būtų galima prirašyti daugybę puslapių. Tai ypatinga sritis, nes neatsiejama nuo prigimtinių Aukščiausiųjų jėgų dovanų, duotų kuriančiam žmogui, menininkui, dekoratoriui, restauratoriui. Visa ko pradžia, kaip sako prancūzai, laiko naktyje. Kiek pažangioji žmonija galėjo pasinaudoti atmenamomis tradicijomis ir protėvių gyvensenos įpročiais, tiek mūsų laikus pasiekė šios patirties vaisiai.

Įvairiais laikotarpiais pirmenybė buvo teikiama skirtingoms spalvoms, jos sietos su mistinėmis reikšmėmis, luomų privilegijomis. Mediena, kaip pagrindinė baldų gamybos žaliava, buvo pasirenkama netoli būsimųjų būstų statybviečių. Audiniai (kilimai, meniniai audiniai, sienų apmušalai) – audžiami namuose arba atgabenami iš tolimųjų kraštų (ypač vertinti dėl žaliavų kokybės, raštų grožio, retumo). O aksesuarai (stiklo, fajanso ar porceliano indai, tauriųjų metalų kūriniai ir kt.) puošė namus pagal nuojautą, regionui būdingas estetikos tradicijas, asmeninį polinkį į puošybą, žinias ir, žinoma, finansines galimybes, dažniausiai priklausančias nuo socialinės padėties.

Grūdai ir pelai, atsakant į šį klausimą, sunkiai atskiriami, bet būtent todėl klasikinių stilių yra daug. Mums artimiausiai suvokiamas toks klasikinio stiliaus interjeras, apie kurį žinome iš Europos šalyse (Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje) susiformavusių architektūros ir puošybos tradicijų. Klasikinio stiliaus interjeru laikytina Liudviko XIV stiliaus (barokas) svetainė ir Ampyro stiliaus svetainė, kuriose vyrauja prisiminti ir atkurti egiptietiški bei romėniški ornamentai, paauksuotos bronzos furnitūra. Nors šiuos abu stilius skiria ilgas laikotarpis, jie laikytini klasikiniais.

Grįžkime į šiuolaikinius namus. Jei patinka klasika, kokių svarbiausių interjero kūrimo principų turėtume laikytis juos įsirengdami?

Sakyčiau, kad kūrybos procesas – tai tam tikra prasme žmogaus meninių aspiracijų ir su aplinkos estetika susijusių pojūčių „išpažintis“. Principų sąrašas sudarytas, kaip minėjau, dar Egipto, antikos laikais, bet jį reikia mokėti tinkamai perskaityti. Siekdami nepriekaištingai interpretuoti klasikinius stilius, visų pirma turėtume ypač gerai išmokti laikytis pamatinių taisyklių. Maždaug iki XIX a. pradžios, t. y. iki garsiųjų 1798 m. Napoleono Bonaparto surengtų ekspedicijų ir per jas atrastų egiptiečių brėžinių, ankstesniais laikais aptikti artefaktai didesnio poveikio Vakaruose gyvavusiems stiliams nedarė, nors šiandien visiškai teisėta juos vadinti klasikiniais, pabrėžiant pavyzdžio ar būdingumo epochai reikšmę.

Taigi atrastųjų brėžinių poveikis buvo tikras menų srities perversmas. Ypač suklestėjo ornamentininkų kūryba – ji savotiškai buvo apibendrinta suformuojant „Sugrįžimo į Egiptą“ stilių. Šie ornamentai – klasikinio interjero kūrimo principų pagrindas, o ąžuolas, riešutmedis ir vyšnia – pagrindinių rūšių mediena, Europoje naudota baldams gaminti daugelį šimtmečių, neįskaitant egzotiškųjų. Šiuolaikiniuose namuose jų dar neatsisakyta.

Iš pagrindinių principų įvardyčiau šiuos: architektūrinės ir mobiliųjų objektų puošybos formų harmonija, itin artimos puošybinio sumanymo sąsajos su tam tikros epochos architektūros stiliumi, mobiliųjų puošybos objektų (baldų, tapybos ir grafikos darbų, dekoratyvinės taikomosios dailės kūrinių ir pan.) visumos vieningumas ir, žinoma, centravimas bei simetrija.

Sąrašą dar papildyčiau optinio pasiekiamumo principu, t. y. siekiniu visus interjero elementus išdėstyti taip, kad jie būtų gerai matomi. Mano išvardytų principų turinys gali būti išplėtotas ir labai įdomiai interpretuotas tik gerai susipažinus su istoriniu šios srities paveldu, neužmirštant senųjų gamybos technologijų.

Interjero dizaineriai dažnai vartoja terminą „moderni klasika“. Kaip reikėtų jį suvokti? Ar tai nėra keista dviprasmybė?

Nuolat kalbame apie moderniąją klasiką tikriausiai manydami, kad modernūs baldžių ir dekoratorių kūriniai taps sektinu pavyzdžiu ateities kartoms, kitaip tariant „nemirtingi“. Nesu magas ir negaliu šio viltingo fakto nei patvirtinti, nei paneigti, bet pavyzdiniai darbai, pelnę didelį, gal net tarptautinį pripažinimą, ko gero, galėtų būti laikomi realiais pretendentais į ateities, t. y. moderniosios klasikos, vertybes.

Nebūtų klaida sakyti, kad moderni klasika, kaip ir kiti iki šiol buvę neoklasikiniai stiliai, yra tik išvestinis stilius. Keistos dviprasmybės čia neįžiūriu, nes vartodami žodį „moderni“ tik pabrėžiame nuorodą į mūsų dienas. Modernios klasikos interjerui turėtų būti priskirtos praeities kūriniams būdingos meninės ypatybės, sumaniai „sutuoktos“ su dabar klestinčiomis tendencijomis. Tam tikros iš jų neabejotinai virs tradicinėmis, taps pavyzdinės ateities kartoms, t. y. klasikinėmis. Nuspėti neįmanoma, nes šiuo atžvilgiu galime aptarinėti tik praeitį – tai, kas jau įvyko.

Savo knygoje „Domicilium elegans. Elegantiški namai“ rašote, kad klasikos mėgėjai pastaruoju metu ypač vertina neoklasikinius stilius...

Šiandien plačiai vartojamas „neoklasikos“ terminas, kuriuo iš antikos laikotarpio mums žinomos meno vertybės tartum atskiriamos nuo vėlesniųjų laikų puikių interpretacijų ir ne visuomet pavykusių mėgdžiojimų. Beje, taip, kaip suprantama šiandien, ši neoklasikinio stiliaus sąvoka apima ir taikoma tikrojo (epochinio) neoklasikinio stiliaus apibrėžčiai (siejamo su Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimu, palaidojusio Pompėjos ir Erkolano miestus).

Galėtume daryti išvadą, kad dalelyte „neo“, pridedama prie termino „klasika“, kaip minėjau, atskiriame šio stiliaus kilmės epochą nuo vėlesniųjų. Taigi neoklasikinis interjeras priskirtinas neostilių (t. y., naujųjų stilių) kategorijai. Naujosios klasikos raida tebevyksta šiandien, ji nenutrūko.

Be kokių daiktų Jūs neįsivaizduotumėte vadinamojo klasikinio stiliaus interjero?

Kad ir kaip stengtumėmės, šiandien (neo)klasikinis interjeras vis tiek bus eklektiškas (nekalbu apie jo epochinę rekonstrukciją muziejuje) – tam tikru laipsniu stilistinės įvairovės išvengti nepavyks. Vadinamasis klasikinis interjeras, kaip šiandien suprantame, turėtų būti sudarytas iš klasikinių elementų, būdingų kadaise įsigalėjusiems klasikiniams stiliams su jiems, sakyčiau, privalomais puošybos akcentais ir elementais. Kiek išsamiau juos jau aptariau pirmiau, bet paatviraudamas pasakysiu, kad šiandien vadinamojo klasikinio interjero (vienoje erdvėje, sakykim, svetainėje) neįsivaizduoju be daugelio – mažiausiai trijų – stalinių šviestuvų (centrinio gali nebūti...), gražios faktūros medžio baldų (minkštieji turėtų būti aptraukti pasirinktų klasikinių stilių atžvilgiu derančiu audiniu), tapybos ar grafikos darbų, „Aubusson“ ar persiško kilimo, šen bei ten matomos mažosios plastikos kūrinių iš bronzos (labai gražiai atrodo paauksuoti...) ar kitų medžiagų, nedidelio stalinio ar su švytuoklėmis laikrodžio (puiku, jeigu muša valandas), pamerktų gėlių, krosnies ar židinio.

Mane maloniai nuteikia „pamėtytos“ knygos, parodų katalogai, albumai, gėriuosi konsolėmis, pjedestalais (su marmuriniais biustais). Visuomet pabrėžiu, kad ne visi klasikiniai stiliai tarpusavy dera ir galėtų būti sėkmingai „sutuokiami“. Tai atskira, labai plati tema. Dar vienas aspektas. Mano minėti trys staliniai šviestuvai – tai „amerikietiškasis“ ir „angliškas“ įnašas į klasikiniu vadinamą interjerą. Amerikietiškajai ir angliškajai gyvensenos tradicijai reikėtų priskirti ir ypač puošnų langų apipavidalinimą, kurio kilmės šalys – Italija ir Prancūzija.

Kažin ar klasikiniu vadinamą interjerą išdrįstume pavadinti minimalistiniu, nes daugelis jo elementų dėl ilgamečių tradicijų tapo kone privalomi, bet tai nereiškia, kad mūsų vaizduotė turi būti varžoma. Nesiūlau namų paversti muziejumi, bet klasikiniu dabar vadinamas stilius vis tiek negali būti atsietas nuo lengvos „muzeografinės“ nuotaikos jau vien todėl, kad jo visuma – elegantiškųjų gyvensenos tradicijų suvestinė.