Kaip tik tokie skirti labiausiai entuziastę dominančiai sričiai – natūraliajam apželdinimui, kai žmogaus sukurtas kraštovaizdis daro laukinės gamtos įspūdį.

Rasa su vyru žurnalistu Mariumi Laurinavičiumi ir trimis vaikais gyvena nuosavame name netoli Vilniaus, Rudaminoje. Tokį pasirinkimą prieš maždaug vienuolika metų lėmė moters potraukis augalininkystei: šeimai reikėjo kuo didesnio sklypo. Čia buvo trisdešimties arų dirvonai.

Dirba visa šeima
Rasos specialybė tiesiogiai su augalais nėra susijusi: Lietuvoje ji studijavo biofiziką, Anglijoje – verslo administravimą. Prieš atsidėdama apželdinimui, dirbo didelėje tarptautinėje bendrovėje, tačiau darbas, prisipažįsta, nebuvo itin įdomus. Dabar moteris tvirtina pritarianti posakiui, kad tie, kurie užsiima mėgstama veikla, turi nesibaigiančias atostogas. Anksčiau Rasa puoselėjo augalus savo malonumui, o prieš kelerius metus pradėjo pardavinėti. Beje, pašnekovė siūlo ne iš grunto iškastus, o tik vazonėliuose užaugintus žolynus – šiuos persodinti į dirvą galima bet kuriuo laiku.

Šeimininkė juokiasi, kad jos mėgstamas užsiėmimas iš šalies gali atrodyti panašus į vergystę, juk šiltuoju metų laiku savo gėlynuose triūsia nuo paryčių iki vėlumos. Kruopščiai prižiūrimą veją du kartus per savaitę iš eilės pjauna vaikai – penkiolikmetis Mantas, trylikametė Kamilė ir devynerių Salomėja. Vyras Marius, nors dažnai prasitaria, kad dėl jo augalų galėtų ir nebūti, atlieka visus sunkiuosius sklypo priežiūros darbus: vežioja žemes, kasa ir t. t. Nuo dirbančių šeimynykščių nesitraukia solidaus amžiaus augintinė – mišrūnė Bela. Sumanus gėlininkų šuo želdynų netrypia – vaikšto aplinkui.

Nerėksmingos gražuolės
Rasa juokiasi, kad yra persirgusi įvairiomis gėlininkystės ligos stadijomis. „Buvo rožių, rododendrų, viendienių, vilkdalgių, raganių etapai“, – vardija ji. Dabar augintoją labiausiai domina dekoratyvinės žolės ir daugiamečiai žoliniai augalai, savo išvaizda artimi laukiniams gentainiams. Ji veisia snapučius, vingirius, bobramunius, šalavijus, kraujažoles, o kraujalakių kolekcija, nesikuklina augintoja, „nepadarytų gėdos ir Europoje“.

Natūraliojo (gėlininkų dar vadinamo olandiškąja banga) apželdinimo šalininkė pasakoja, kad jos mėgstami augalai nėra labai puošnūs, madingi, ryškių spalvų, jų grožis – kitoks, subtilus.

Atgaiva miestiečiui
Rasa apgailestauja, kad Vilniaus, kitaip nei pasaulio didmiesčių, skveruose ir parkuose kiekvieną pavasarį iš naujo sodinamos našlaitės, petunijos ar kitos vienmetės gėlės. Jei būtų jos valia, miestą puoštų daugiamečiai natūraliojo stiliaus gėlynai. Tokie želdynai, anot pašnekovės, greitai sukuriami, nereikalauja daug priežiūros ir kuria laukinės gamtos iliuziją, o to taip trūksta miesto žmogui.
„Dar daugiamečiai augalai nėra brangūs, nereiklios žolės kasmet užauga vis gražesnės“, – giria augintoja. Rasa įsitikinusi, kad daugiamečiai augalai gražiai atrodo ne tik gėlynuose, jais, tarkim, šalavijais ar raudonžiedžiais snapučiais, pasodintais į lovelius ar vazonus, galima papuošti terasas bei palanges.

Lepūnams gaila laiko
Skamba paradoksaliai, tačiau savo gėlių ūkį prie namų pašnekovė sukūrė skurdžioje, smėlingoje žemėje. Moteris sako, kad želdynų per daug tręšti ir kitaip lepinti nereikia. Augalai dažniausiai žūsta, kai sodininkai juos perlaisto ar kitaip persistengia. Rasa nesirenka ir Lietuvos klimatui neatsparių rūšių augalų – tokių, kuriuos žiemą tenka dangstyti. „Lepūnėliams neturiu nei laiko, nei noro“, – teigia ji. Sklype, nors niekada nebuvo dengtos, veši magnolijos ir kitos atvykėlės iš karštesnių kraštų. Augintoja nepritaria tvirtinantiems, kad geriausia rinktis lietuviškus augalus. „Galima dar pasiginčyti, kurie yra lietuviški, juk jurginai kilę iš Meksikos, rūtos – iš Balkanų, bijūnai – iš Kinijos“, – sako pašnekovė.

Daugiausia daugiamečių žolinių augalų Rasa įsigyja Olandijoje: čia pasirinkimas nepalyginti didesnis, o kainos dažnai – mažesnės. „Deja, Lietuvoje iš daugiamečių augalų, prieinamų kitų Europos šalių sodininkams, galima įsigyti tik kokį dešimtadalį“, – lygina pašnekovė.
Geriausia – sodininkų kompanija

Rasa sako, kad geriausiai pailsi susitikusi su bendraminčiais Lietuvoje ir kitose šalyse. Ji jau įgudo sumaniai supakuoti svetur įsigytus augalus. Štai kelioms dienoms ištrūkę pas Olandijos gėlių augintojus, jiedu su Mariumi lėktuvu lagaminuose parsivežė tris šimtus vazonėlių. Liepos pradžioje Rasa su dvidešimčia entuziastų iš viso pasaulio tobulinosi garsaus olandų gėlininko Pieto Oudolfo surengtame seminare, skirtame natūraliajam apželdinimui, ir iš mokslų grįžo su augalų, o ne drabužių prikimštu lagaminu.

Informacija, įspūdžiais apie aplankytus gėlynus, įgyta patirtimi moteris jau šešerius metus dalijasi savo tinklaraštyje „Kitokie augalai“. „Man tai – dar viena saviraiškos forma. Lietuviškų sodininkystės tinklaraščių ir dabar nėra daug, o maniškis buvo pirmasis“, – pasakoja ji.