Į butą sostinės Naujamiestyje Arūnė atsikraustė prieš dešimt metų: „Atėjau, pamačiau už lango du žydinčius kaštonus, dangų ir įsimylėjau.“ Iš Klaipėdos kilusiai moteriai Naujamiestis yra patraukliausias Vilniaus rajonas: netoli – centras, senamiestis. O centro trūkumų, kai nerandi, kur pasistatyti automobilį, ar savaitgaliais žadina besiskirstantys kavinių lankytojai, nėra.

Nereikia sporto klubo

Šeimininkė nėra visiškai tikra, tačiau mano, kad namas, kuriame ji įsikūrė, statytas maždaug 1914-aisiais. Arūnės butas yra viršutiniame, ketvirtajame, aukšte. Kadangi butai yra aukštomis lubomis, kopti iki savojo moteriai reikia tarsi į naujos statybos namo šeštą aukštą.

„Puiku – nereikia sporto klubo“, – sako pašnekovė. Laipioja ji dažnai, nes mėgsta vaikščioti su savo augintiniais – labradorais Runa ir Mačo.

Arūnė džiaugiasi ir tuo, kad jos butas šviesus, nes langai – į pietų pusę. Per juos saulė kartais taip prišildo namus, kad žiemą net tenka prisukti dujinio šildymo katilą.

Keitė nedaug

49 m2 ploto butas dėl aukštų lubų atrodo erdvesnis. Remontuodama jį patalpų išdėstymo moteris beveik nekeitė, tik kai, prasidėjus darbams, nelauktai nuvirto koridoriaus siena, nusprendė atsisakyti siauro koridoriaus ir prasiplatinti vonios kambarį.

Dabar į virtuvę patenkama ne iš koridoriaus, kaip buvo anksčiau, o iš svetainės. Per šią reikia pereit ir norint patekti į miegamąjį. Arūnė restauravo bute išklotą parketą, o sienas per dešimtmetį perdažė jau kelis kartus, bet visada – šviesiai.

Arūnė prisimena, kad ankstesni buto gyventojai labiausiai didžiavosi naujomis durimis ir tuo, jog seną bei puošnią koklių krosnį perdarė į židinį. Dabartinė šeimininkė vertina kitus dalykus, tad grąžino į savo vietą senąsias duris. Židinys dar laukia savo eilės – paaiškėjo, kad atstatyti krosnį sudėtingiau, nei buvo dalį jos išgriauti.

Šeimos relikvija iš Odesos

Minkštąjį svetainės baldų komplektą, veikiausiai pagamintą tarpukario Kaune, Arūnė aptiko viename sostinės antikvariate. Sofą ir fotelius restauravo – pertraukė pačiai labai patinkančiu vadinamosios lašišų spalvos aksomu. Riešutmedžio lukštu dengtą apvalų stalą padovanojo draugai. Daugiausia jausmų pašnekovei keliantis baldas yra iš Klaipėdoje gyvenančio tėčio neseniai atsivežta promočiutės kėdė. Šeimynykščiai pasakoja, kad ją guvernante tarnavusi prosenelė į Lietuvą parsivežė iš Odesos.

Moteriai labai patinka seni vilnoniai kilimai. Iš bute esančių tris ji yra pirkusi Prancūzijoje, sendaikčių parduotuvėje. Brangiausias kainavo tik 60 eurų. Dabar jie, Vilniuje rasto specialisto kokybiškai ir nebrangiai išvalyti, atrodo itin prašmatniai, be to, yra malonūs kojoms.

Bendrauja su portretais

Arūnės būsto sienas puošia Raimundo Sližio, Jūratės Stauskaitės, Henriko Natalevičiaus ir kitų pripažintų Lietuvos dailininkų tapybos, grafikos darbai. Vienus jų šeimininkė gavo dovanų, kitus nusipirko pirmosiose, atkūrus nepriklausomybę, privačiose Vilniaus dailės galerijose. Tada ten lankytis labai mėgusiai jaunai panelei jie buvo ir įkandami.

Pašnekovei ypač mieli du nedideli Raimundo Sližio tapyti moterų portretai – šiems skirta visa svetainės siena. „Ryte aš su tomis moterimis pasisveikinu, o vakare atsisveikinu“, – šypsosi Arūnė.

Šiuose namuose yra televizorius, tačiau jis skirtas tik filmams, įrašytiems į skaitmeninius diskus, žiūrėti. Televizijos moteris nėra žiūrėjusi jau kelerius metus, o pasaulio ir Lietuvos naujienas sužino iš radijo. „Kam reikia gaišti laiką televizijai, kai yra dar tiek neperskaitytų knygų?“ – klausia Arūnė. Vilniaus universitete anglų kalbą baigusi (dar Amerikoje – viešąjį administravimą) pašnekovė knygas dažniausiai skaito angliškai ir prisipažįsta nuo vaikystės esanti literatūros maniakė.

Nuosava moters biblioteka užima beveik visą aukštą svetainės sieną. Pagaminti rudas lentynas ji užsakiusi specialiai, o norėdama pasiekti viršutinėse esančias knygas, pasilipa kopėčiomis.

Arūnės aistros

Arūnės silpnybė yra ir kvapai. „Nežinau kodėl, bet ryškiausi mano prisiminimai yra susiję su kvapais“, – pasakoja ji. Moteris renka retesnius, vadinamuosius nišinius aromatus, labiausiai mėgsta sodrius, pasak pačios, „bažnytinius“, kurių sudėtyje yra, pavyzdžiui, miros ar bosvelijų.

Pašnekovė neslepia, kad dar viena jos aistra yra maisto gaminimas. Arūnė yra sukaupusi kulinarinių knygų rinkinį, o virtuvėje, ant atviros lentynos, išrikiuota virtinė prieskonių indelių – tik nedidelė dalis turimų. Šeimininkė su keliais taip pat rimtai į kulinariją panirusiais draugais yra įsteigę savotišką klubą ir kartą per mėnesį renkasi gaminti teminės vakarienės. „Jau mėgavomės Kambodžos, Libano, kitų šalių, regionų, taip pat litvakų, senųjų lietuvių patiekalais“, – vardija entuziastė.

Beje, tiems vakarėliams bičiuliai rimtai ruošiasi, studijuoja pasirinkto regiono kulinarijos (ir ne tik) istoriją, pagal temą dengia stalą, derina aprangą... Tarkim, susirinkę skanauti andalūziškų valgių, žiūrėjo Luiso Bunuelio ir Salvadoro Dali siurrealistinį filmą „Andalūzijos šuo“. „Žaidžiame kulinarinį salioną“, – šmaikštauja moteris.