Palikę Norvegiją menininkai grįžo į vienkiemį ir velia veltinius

Menininkai Dalia ir Nerijus Kisieliai gyventi į vienkiemį atsikėlė prieš keturiolika metų. Dabar jie ūkininkauja ir kuria skulptūras iš pačių auginamų avių vilnos.

Populiariausi straipsniai:
- Ragana Mirela: kokiais burtais reikia pritraukti meilę, susirasti mylimąjį ir t.t.
- 7 mados mitai, kuriuos laikas sugriauti (FOTO)
- Vestuvių prietarai: kokią dieną tuoktis, ką vilkėti, kokius žiedus užsakyti (FOTO)
- Citrinos sultys - veidui, plaukams, dantims
- Kepti purūs varškėčiai

Iš miesto į kaimą Dalia ir Nerijus Kisieliai persikėlė dar studijuodami Vilniaus dailės akademijoje ir niekada dėl to nesigailėjo. Skulptūrą baigę kurso draugai dabar dirba įvairius darbus, o jiedu – arčiausiai specialybės: kuria skulptūras iš vilnos.

Šios skulptūros gimsta iš ūkyje laikomų šiurkščiavilnių avių „apdaro“
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Tuo, kad prieš keliolika metų pasirinko teisingai, pora įsitikino pagyvenusi Norvegijoje. Toje šalyje jie praleido pustrečių metų, bet praėjusią vasarą grįžo į Lietuvą, į savo sodybą.

„Ten esi tarsi rakštis, o čia gali gyventi savo gyvenimą. Norvegija, nors jos gamta ir žmonių santykiai gražūs, mūsų neužkabino. Dabar norime atsibūti čia, kur viskas sava. Ten pievos nekvepia, varlės nekurkia, bitės nedūzgia...“ – sako paprastus dalykus vertinantys lietuviai. Kol jie buvo išvykę, lizdus sodyboje buvo palikę ir čiurliai. Grįžus šeimininkams, grįžo ir paukščiai.

Kai Dalia ir Nerijus apsigyveno šioje troboje, jos rąstai buvo paslpėti lentutėmis ir ruberoidu
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Dingti į kaimą

Norvegijoje lietuviai bičiuliavosi su atokiai kalnuose gyvenančia avių augintojo ir keramikės šeima. „Ten žmogaus gali nesutikti kad ir ilgiausiai važiuodamas. Mūsų kaimas pagal gyventojų skaičių, palyginti su tuo kraštu, – tarsi miestas“, – juokiasi Dalia. Moteris sako, kad tai, jog jiedu su vyru įsikūrę ne užkampyje, patvirtina pro sodybą vingiuojančiu keliu nuolat riedantys automobiliai: pašto, poilsiautojų, miškavežiai... 

Sutuoktiniai sutaria, kad Norvegijoje praleistas laikas jiems buvo naudingas: pakeitė požiūrį į gyvenimą, padėjo įgyti kitokios patirties, praktinių įgūdžių, tarkim, kaip apsieiti su avimis, padėti joms ėriuotis. Be to, išmoko norvegiškai. Dabar šia kalba su kolegomis ir bendraminčiais bendrauja socialiniuose tinkluose. 

Menininkų troba - etnografinė, ti su didesniais langais, statyta 1925 m.
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Dalia užaugo Vilniuje, Nerijus – Širvintose. Tai, kad nori dingti į kaimą, abu sako supratę po studentiškos kelionės autostopu į Prancūzijos kalnus. Nebegyvenamą sodybą Prienų rajone, Lepelionyse, prirodė jų dėstytojas Audrius Mickevičius. Jis pats už kelių kilometrų turi vasarvietę.
„Tiesą sakant, mums buvo tas pats, į kokią vietą keltis. Atvykome autobusu, apžiūrėjome sodybą ir po trijų savaičių į mokslus jau važinėjome iš čia“, – prisimena šeimininkai. Pinigų sodybai įsigyti skolino, kas kiek galėjo. Kai kurie draugai – po 10 litų.

Va tokių laimingų vištų ir kiaušiniai, ir mėsa ekologiški
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Naujakuriai išsiaiškino, kad medinė troba statyta 1925 metais iš dvaro avidės rąstų. Sodybą Dalia ir Nerijus pirko iš svetimų, tačiau bendrauja su ankstesnių šeimininkų vaikaičiais, nes jiems rūpi čia gyvenę žmonės. Pašnekovai žino, kad ši sodyba priklausė Mikutavičiams, kad močiutė buvo audėja, laikė bites. Jas Dalia ir Nerijus taip pat labai mėgsta, turi kelis avilius. Prie valgomojo stalo tebestovi senelio sumeistrautas medinis suolas. Menininkai troboje saugo ir likusį kraitkubilį, komodą, didelį pintą indą su dangčiu. Ankstesnių šeimininkų giminaičiai prisimena, kaip sulįsdavo į jį vaikystėje žaisdami slėpynių. Trobos kampe, po grindimis, buvo įrengtas bunkeris. Ten neramiais laikais slėpdavosi suaugusieji.

Skrynią, kitus baldus Dalia ir Nerijus į kaimą susivežė iš Vilniaus. Marija su kūdikiu - Dalios kurtas relfefinis veltinis
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Seni privalumai, nauji patogumai

Medinis namas yra dviejų galų, apie 100 kv. m ploto. Iš išorės buvo apkaltas lentutėmis ir ruberoidu, bet dabartiniai šeimininkai juos nuplėšė ir atidengė rąstus. Namo stogas kažkada buvo dengtas skiedromis, vėliau ant jų sukaltas šiferis, šis dabar jau apsamanojęs. Vasarą Dalia ir Nerijus stogą ketina padengti beasbesčio šiferio lakštais.

Pora stengiasi sodybos nesugadinti, išsaugoti autentišką aplinką, tačiau kai ką tenka keisti, kad būtų patogiau gyventi ir kurti. Pavyzdžiui, kad troboje būtų šviesiau, jie iškirto daugiau langų. Šiuos iš lauko pusės puošia seni baltai dažyti drožinėti apvadai. Prie namo Nerijus pristatė gonkeles: šios yra sendintos, todėl atrodo kaip visada čia buvusios. Prieangio laiptas padarytas iš plokščio akmens, šio didžioji dalis užkasta į žemę. Kieme kadaise stovėjo kryžius, dabar likęs tik iš akmenų sumūrytas postamentas .

„Dabartinį mūsų kūrybos periodą vadinamje animalistiniu“, - sako anksčiau angelus, įvairius šventuosius vėlę sutuoktiniai
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Trobos viduje liko senos medinės grindys, tik jos iš naujo nudažytos. Kūrėjai nekeitė ir baltai tinkuotų sienų. Dalia ir Nerijus turi elektrinę viryklę, tačiau jiems gerai tarnauja ir sena malkomis kūrenama krosnis su virykla, šildoma siena, duonkepe. Grindis, kad primintų buvusią plūkto molio aslą, Nerijus aplink krosnį išgrindė įcementuotais akmenimis. Šiuolaikiškas kaimo virtuvės atributas yra indaplovė.

Daržas ir tvartas

Dalia ir Nerijus sako, kad kaimas juos iš karto priėmė, nes pradėjo dirbti žemę, auginti gyvulius.
„Kaip galima sakyti, jog neapsimoka turėti daržo? Darbo daug, tačiau sava morka, kopūstas, svogūnas, ridikėlis – kitokie nei iš parduotuvės“, – tvirtina Dalia. Ji suskaičiavo, kad šį pavasarį nupirko 70 pakelių sėklų. „Turėjome arklį, telyčią, kiaulę, žąsų, ančių, ožkų, triušių. Dabar liko tik avys, vištos ir bitės“, – vardija sutuoktiniai.

Dalios ir Nerijaus avių bandą neseniai papildė šie mieli mažyliai
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Iš pradžių pora bandė auginti juodagalves ir kitų veislių avis, dabar atsirinko šiurkščiavilnes – senos tradicinės, tačiau nykstančios lietuviškos veislės avis. Šios nėra lepios, o jų vilna, pasak menininkų, labai tinka velti. Avys į sodybą atkeliavo iš Baisogaloje esančio Gyvulininkystės instituto bandos, jos veisiamos tam, kad būtų išsaugotas genofondas. Dalia ir Nerijus pasakoja išgyvenę beveik biblinę istoriją: pakeliui viena avytė prapuolė – iškrito iš priekabos. Kai šeimininkai gyvulį jau buvo apgailėję, kieme išgirdo bliovimą: tai, kad jauniklė rado kelią per mišką, liko sveika ir gyva, jiems – tikras stebuklas.

Kitoks veltinis

Dalia ir Nerijus skulptūras yra kūrę iš medžio, lieję iš bronzos, tačiau dabar jų širdžiai mieliausias – veltinis.

Dalia ir Nerijus yra kūrę skulptūras iš medžio, lipdę iš bronzos, bet širdžiai mieliausios - iš veltinio
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
„Kol kiti vėlė gėlytes ir rutuliukus, mes, skulptoriai, nutarėme imtis paveikslų, skulptūrų“, – pasakoja menininkai. Anksčiau jie iš vilnos vėlė angelus, Kazimiero ir kitų šventųjų skulptūras, sakralinius paveikslus. „Dabar mums – animalistinis periodas“, – šypsodamasis sako Nerijus ir rodo iš vilnos nuveltus briedžius, meškas, zuikius, katinus. Žmonos ir vyro darbai skiriasi, tačiau sutuoktiniai, jei reikia, gali ir vienas kitą pavaduoti ar daryti kūrinį kartu.

Prietaisą vilnai karšti menininkai atsivežė iš Norvegijos
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Veltinio skulptūras, paveikslus Dalia ir Nerijus yra eksponavę Norvegijoje, Suomijoje, Lietuvoje – Kaune, Prienuose, Stakliškėse. Helsinkyje jie yra rengę veltinio kursus vaikams, o ateityje tokius norėtų organizuoti ir savo sodyboje.

Avių bandos baronas – pikto būdo mušeika
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)
Kaimo buitis ir kūryba sutuoktiniams neleidžia dykaduoniauti. Nerijus sako: „Jei tinginiautum, gyvuliai ausis apėstų.“ Būti užimtiems nuo ryto iki vakaro jiems yra ne vargas, o džiaugsmas. Dalia ir Nerijus teigia, kad taip gyventi nepavyktų, jei gerai nesutartų, nesilaikytų vienas kito. Kaip tada naktį, kai, spaudžiant dvidešimties laipsnių šalčiui, ėjo iš sodybos tris kilometrus per mišką į Bernelių mišias pasišviesdami žibaliniu žibintu.
Sodų žydėjimas - kerintis svaigiais kvapais ir grožiu
Žurnalas "Moteris" (A.Stanevičienės nuotr.)

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis