Verta paskaityti:
- Astrologė Lana: kokie bus 2015-ieji, Ožkos metai, kiekvienam Zodiako ženklui
- Žinomos moterys – apie mažą juodą suknelę
- Jurijus Nikulinas: liūdnas linksmojo klouno likimas
- Daktaro Ozo patarimai, kaip sulieknėti
- Ką nuotraukos byloja apie poros jausmus?
- Šventėms - „Napoleonas“

Į už 6 km nuo Joniškio esantį Jakiškių dvarą atvykstame prieš pietus. Šimtamečių liepų alėja neleidžia suklysti, kad važiuojame dvaro parku. M. Zaleckienė pasitinka mus kaip seniai matytas drauges: apkabina ir stipriai suspaudžia glėbyje, pasiteirauja, kaip pavyko kelionė, ir kviečia sėstis prie stalo. Ant šio jau garuoja pilna sriubinė. Sriuba šildo kaip vilnonė antklodė. „Būtinai įsidėkite petražolių“, – paragina svetinga šeimininkė. Lyg būtume grįžusios namo...

Kambaryje jaukiai traška ugnis, smagiai skimbčioja šaukštai ir liejasi moteriški pokalbiai: pas mamą svečiuojasi sostinėje gyvenanti Meilės dukra Ieva, vieši šeimininkės klasės draugė Rita. M. Zaleckienės draugas Jordanas Bielskis rūpinasi, kad mylimos damos ir jų viešnios nesušaltų, kad joms nieko netrūktų.

Gera aura

Dvare jauku ir gera. Taip kalba visi, kurie bent kartą apsilankė Jakiškiuose. Gerą aurą šeimininkai, galima sakyti, paveldėjo. Nuo XIX amžiaus iki 1940-ųjų dvaras priklausė garsiems iš vokiečių kilusiems didikams Koškoliams. Šeima buvo draugiška, maloni, puikiai sutarė su čionykščiais. Dvarininko Jono Koškolio žmona Olga (Pakruojo dvaro savininko Hermano fon Ropo dukra) globojo gyvūnus, augino prijaukintą stirną. Jųdviejų dukra kaimo akušerė Katerina Koškolytė labai mylėjo žirgus, kaimo žmonės prisimena ją jodinėjančią po kaimą vilkint žalia suknele. Prisimena ir labai mylėjus vaikus. Ir Katerina, ir jos sesuo Mėta (abi seserys buvo netekėjusios), ir brolis Leonas Otas Valteris be jokio pasipūtimo bendravo su kaimo gyventojais, buvo mandagūs, gerai išauklėti ir labai mylėjo dvarą. Tautodailininkė Genovaitė Tarasauskienė (jos tėvai tarnavo dvare) prisimena, kaip ją, dar mergaitę, Koškolytė mokė megzti.

Tokia pat maloni, svetinga, draugiška naujoji dvaro šeimininkė Meilė: apšokinės ir pamaitins kiekvieną svečią (Jordanas prisimena, kaip dvare dirbę restauratoriai po Meilės vaišių namo grįžo priaugę kas po 6, kas po 10 kilogramų), pabendraus su visais kaimynais, jai malonu dalytis informacija ir širdies šiluma. Nors dvare miegoti ne taip jau šilta, jokiame, net pačiame prabangiausiame viešbutyje, nesu miegojusi taip gerai, kaip Jakiškiuose.

Tiesa, dvarui teko išgyventi ir ne tokius malonius laikus: per karą jį vokiečiainusavino ir nusiaubė – sunkvežimiais į Vokietiją gabeno paveikslus, baldus, veidrodžius. „Rudiškių muziejuje yra išlikęs tik tarnų stalas su suolais, mes turime vienintelį autentišką baldą – tarnaičių lovą“, – liūdnai sako M. Zaleckienė. Sovietmečiu dvare veikė ir vaikų darželis, ir senelių namai, ir mechanizatorių mokykla, ir verslo cechas (Jakiškių dvare gamintos saldainių fabriko „Rūta“ dėžutės), ir kolūkio valgykla, ir net grūdų sandėlys. „Grūdai sienas ir išsaugojo. Viena architektė pasakojo, kad grūdai sugeria drėgmę, todėl sienos ne taip pelija“, – aiškina šeimininkė.

Karas sunaikino ir didžiulę dalį dokumentinės medžiagos – archyvuose rasti įrašai labai skurdūs, nedaug kuo galėjo padėti ir likę gyvi Koškolių giminės palikuonys. „Taigi istorijų apie dvaro vaiduoklius negalime papasakoti“, – šypsosi Meilė. Moters mylimasis priduria, kad dvare lankęsi bioenergetikai patvirtino, jog ši vieta energiškai švari, jokių blogų dūšelių čia nėra.

Lažo metai

Kas žino, kokia apleista griuvena būtų tapęs nuostabus klasicistinio stiliaus dvaras, jei ne M. Zaleckienės bendradarbis. Išgirdęs, kad jo kolegė dairosi, kur investuoti pinigus, pasiūlė jai apžiūrėti šį dvarą. „Maniau, jis išsikraustė iš proto (kur aš dėsiu tą dvarą?!), bet nuvažiavau, – juokiasi Meilė. – O kai pamačiau, iškart įsimylėjau.“

„Dvarui užsidirbau iš koldūnų“, – taip mėgsta juokauti koldūnų fabriką su giminaite įsigijusi ir daugybę metų viena jo savininkių buvusi M. Zaleckienė. Pardavusi savo verslo dalį, ketino įsigyti nekilnojamojo turto. Ir nusipirko... dvarą. „Niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau turėti dvarą, – šypsosi ji. – Jis kaip iš dangaus nukrito.“ Kelis mėnesius moteris negalėjo bluosto sudėti, blaškėsi, dvejojo. „Ir norėjau dvaro, ir bijojau. Jį net naktimis sapnuodavau“, – prisimena. Brolis Gytis Skirmantas patarė kuo greičiau pirkti. „Kitaip iš proto išsikraustysi“, – brolio reakciją prisimena Meilė.

Tačiau įsigyti dvarą pasirodė ne taip paprasta: šis turėjo 28 teisėtus savininkus, o jų sutikimus parduoti savo dalį M. Zaleckienė turėjo gauti per parą. Kai šią sąlygą įvykdė, dar metus tvarkė dokumentus. Laimei, mamos sprendimą palaikė dukros Ieva ir Aušrinė. Senas apšepęs dvaras, kuriame nebuvo net elektros, joms atrodė jaukus. „O paskui prasidėjo lažas“, – šypteli Ieva. Dirbti teko ir su dujokaukėmis, nes reikėjo iškuopti pridergtas palėpes: paukščių išmatos gabentos priekabomis (dvaras buvo be langų), išvežta tonos šiukšlių. Dvarą Meilė su šeima ir draugais kuopė kelerius metus. Jordanas juokauja, kad, rekonstruodamas grindis, keliais ropojo kaip aplink Šiluvos bažnyčią. „Visus pinigus ir meilę atidavėme šiam dvarui“, – tikina M. Zaleckienė.

Hipsterė dvaro tarnaitė

Per kelerius metus M. Zaleckienė grūdų sandėliu tapusį dvarą (jo išlikę tik rūmai ir ledainė, ūkiniai pastatai sudegė per karą) pavertė namais. O jie – didžiuliai: bendras 1898 metais statytų rūmų plotas – 1 tūkst. m2, menių lubų aukštis – 435 m. Dviejų aukštų stačiakampių rūmų, pastatytų iš raudono molio plytų, vidinis išplanavimas – toks pat kaip ir prieš daugiau kaip šimtą metų. Meilė ir Jordanas keitė prakiurusį ir patalpas pūdyti pradėjusį dvišlaitį raudonomis čerpėmis dengtą stogą, rekonstravo grindis, atkūrė rūmų laiptus ir turėklų kolonas, nuo sienų nugramdė byrėti pradėjusias sovietmečio kalkes ir atvėrė senąjį dekorą. 

Išlikusios originalios krosnys, visos durys su vyriais, stoglangiai, palangės. Dvare iš viso – 40 langų, 10 iš jų šeimininkai jau pakeitė naujais. Paveldo saugotojai sako, kad į Jakiškius reikėtų vežti ekskursijas ir rodyti, kaip dera prižiūrėti šiuos istorinius statinius.

O šeimininkė neslepia, kad dvarą jie gražina po truputį, nes neturi tam pinigų. „Iš biednumo daug ko negalėjome padaryti“, – pripažįsta Meilė.
Pirmajame aukšte yra pono priimamasis, ponų svetainė, didžioji menė ir kt., iš viso – 17-a kambarių. Antrajame – šeši miegamieji. Anuomet jie vadinosi ponų miegamaisiais, dabar juos Meilė ir Jordanas vadina kambariais draugams. Patys glaudžiasi pirmajame aukšte esančiame tarnų fligelyje. Pavasarį ir vasarą pora daugiausia laiko praleisžia lauke.

Meilė save vadina šio dvaro tarnaite, ne šeimininke. „Plauti dvare grindis man – didžiausias malonumas, – visai rimtai sako dvaro šeimininkė. – Kokia iš manęs ponia? Nemoku būti dvarininkė, neturiu aristokratiškų manierų, su visais bendrauju paprastai. Aš esu hipsterė.“ O Jordaną ji, nepiktai pašiepdama, vadina rūmų dizaineriu. O štai Meilės dukros turi kilmingo kraujo, jų tėtis yra dvarininkų palikuonis.

Tegyvuoja meilė!

Joniškyje gimusi ir augusi M. Zaleckienė kurį laiką gyveno Klaipėdoje. „Ten studijavau, paskui ištekėjau, gimė abi dukros. Vėliau vyras mane matė, gavau kitą ir visi grįžome čionai“, – taip trumpai savo gyvenimo istoriją nupasakoja odontologijoskabineto administratore dirbanti Meilė. Ištikimasis Jordanas šalia jau 24 metus. „Tekėti bijau, gal todėl, kad kartą buvau nusvilusi“, – svarsto. Kas žino, gal geri pavyzdžiai įkvėps?

Dvaras traukte traukia įsimylėjėlius. Jakiškius pamėgę vestuvininkai ir fotografai (bet kurį fotografijos entuziastą jame apsilankius gali ištikti ekstazė). Pirmasis šią erdvę „atrado“ dizaineris Liutauras Salasevičius – čia surengė nuotakos, kurios suknelę siuvo, fotosesiją.

Čia vyko ir Meilės dukters Ievos vestuvės. „Kai mama nusipirko šį dvarą, iš pat pradžių įsivaizdavau, kad mano vestuvės vyks tik jame“, – tikina už turko praėjusią vasarą ištekėjusi jauna moteris. Šią vietą yra pamėgę ir Ievos vyro Burckano Bezo Burçustu šeima. „Su visais vestuvininkais labai susidraugaujame, feisbuke pasidomiu, kaip jiems sekasi, man rūpi, kaip augs jų vaikai“, – šypsosi M. Zaleckienė.

Meilės dvaras kartais pavadinamas ir menininkų dvaru, nes kūrėjai mėgsta čia rengti plenerus, susibūrimus, šventes, festivalius, kūrybos vakarus, koncertus. Meilės brolis chirurgas irgi mėgsta čia atvažiuoti pabrazdinti gitara ir kviečia prisijungti muzikuojančius medikus.

Pokalbiai prie vyno apie gyvenimą neretai užsitęsia iki paryčių. „Turėti dvarą tokia laimė! Kiek nuostabių šiltų žmonių čia atvažiuoja. Jie visi ir kuria šį dvarą. Čia gyventi nuostabu!“ – nuoširdžiai sako pašnekovė. Kitaip nė nemoka. Štai kodėl šiame dvare tiek daug meilės.