Jo gyvenimo istorija verta kino filmo, kuriame paprastas vaikinas, sėkmingai įveikęs daugelį kliūčių, tampa tikru herojumi. Adamas užaugo JAV Indianos valstijoje, Mišavakoje. Neįprastai aukštas atlėpausis vaikinas mėgo vaidinti mokyklos miuzikluose ir svajojo vieną dieną tapti aktoriumi. Baigęs mokyklą A. Driveris nusprendė kraustytis į Kaliforniją ir savo tėvams, draugams ir merginai tepasakė: „Pasimatysime!“. Žinoma, jis turėjo omenyje, kad artimieji vaikiną išvys didžiuosiuose ekranuose. Tačiau pakeliui, Amerile, Teksase, jo automobilis sugedo ir jis prarado visus turėtus pinigus. Kelias dienas praleidęs jaunimo nakvynės namuose Adamas nuleido rankas ir grįžo namo. Vis dėlto net ir po šios nesėkmės jis nenustojo siekti savo svajonės – pamėgino įstoti į prestižinį Džiulijardo koledžą Niujorke, tačiau priimtas nebuvo. Po tragiškų rugsėjo 11-osios įvykių A. Driveris nusprendė prisijungti prie karinių jūrų pajėgų, bet ir ši karjera netruko ilgai: važiuodamas dviračiu jis pateko į avariją ir susilaužė krūtinkaulį, o dėl to tarnyba buvo nutraukta.

Po šio nesėkmngo periodo Adamas, regis, pagaliau pagavo sėkmės paukštę už uodegos. Jis dar kartą pamėgino įstoti į Džiulijardo koledžą, prie stojamųjų dokumentų pridėdamas motyvacinį laišką, kuriame plačiai aprašė savo polinkį į aktorystės meną, ir šįkart jam pasisekė. Būtent studijos, po kurių aktorius gavo vaidmenis daugelyje Brodvėjaus miuziklų, jo karjeroje tapo tramplinu. Maža to, koledže Adamas sutiko ir būsimąją žmoną Joanne Tucker.

A. Driverio debiutu kino industrijoje tapo vaidmuo 2011 metų Clinto Eastwoodo filme „J. Edgar“. Tai nutiko iškart po to, kai aktoriaus agentas pasiūlė dalyvauti atrankoje į naują „HBO“ serialą „Merginos“, kurtą Lenos Dunham. A. Driveris atsisakė argumentuodamas, kad jis – tik teatro aktorius. Laimei, agentas įkalbėjo aktorių susitikti su L. Dunham, kuri Adamui labai patiko, ir jis visgi sutiko imtis pagrindinio vaidmens šiame seriale. Taip Adamas pradėjo augti kaip aktorius bei dirbti su tokiais kino filmų kūrėjais kaip Stevenas Spielbergas, Jimas Jarmuschas, Martinas Scorsese’as, Spike’as Lee, Terry’is Gillianas ir kt.

Kad ir kaip ten būtų, Adamas Driveris geriausiai žinomas kaip aktorius iš „Žvaigždžių karų“. Kylo Reno vaidmuo jį išgarsino tiek, kad žmonės gatvėse Adamą pradėjo atpažinti visame pasaulyje. Sutikite, būdamas tokios neįprastos išvaizdos ir aukšto ūgio, minioje nepasislėpsi! Taigi aktoriui teko samdytis asmens sargybinius, kurie lydėtų viešumoje.

Ne paslaptis, kad, norint išgyventi Holivude, būtina savimi pasitikėti. Tačiau net pats aktorius negalėjo įsivaizduoti, kad jam teks vaidinti su tokiomis kultinėmis žvaigždėmis kaip Bradas Pittas ar Charlize Theron. Visgi net tada, kai taip neapsakomai pasisekė, A. Driveris neužmigo ant laurų ir net neketina sustoti. Štai ir naujausias jo darbas – vaidmuo kino juostoje „Santuokos istorija“, tai trečias jo darbas su Noah’u Baumbachu. Anksčiau A. Driveris atlikdavo kur kas smulkesnius vaidmens šio režisieriaus kurtuose filmuose, tad augimas akivaizdus. „Santokos istorijoje“ Adamas Driveris kartu su Scarlett Johansson vaidina porą, išgyvenančią audringas skyrybas. Panašu, kad tiek režisieriaus, tiek aktoriaus dėmesys detalėms davė puikių vaisių – filmas buvo nominuotas net 6 „Oskarų“ nominacijoms, viena kurių – geriausio aktoriaus, skirta Adamui Driveriui. Po sėkmingo filmo debiuto Vienoje su Adamu susitikome Los Andžele ir pasikalbėjome apie įspūdingą jo karjerą.

Šiuo metu aktorius kartu su Mattu Damonu, Benu Afflecku ir Jodie Comer flmuojasi Airijoje. Procesai dėl koronaviruso ir socialinės distancijos rekomendacijų nesklandūs, tačiau filmą didžiuosiuose ekranuose, tikėtina, galėsime išvysti jau kitų metų pabaigoje.

Adam Driver

Archyvo nuotr.

Kaip aktorius atsidūrė karinėse jūrų pajėgose? O gal reikėtų klausti atvirkščiai: kaip KPJ karys tapo aktoriumi?

Aš visada svajojau tapti aktoriumi, o karinės jūrų pajėgos, galima sakyti, buvo geriausia treniruotė prieš šią profesiją. Nelengva būti nedidelėje erdvėje su grupe kitų vaikinų ir nuolat jausti spaudimą bei įtampą. Tarnyba išmokė vertinti komandinį darbą, visuomet laiku būti pasiruošusiam ir dalintis šlove su kitais. Kino filmavimo aikštelėje, kaip ir karinėse pajėgose, daug streso. Tiesa, atsakomybės lygis visai kitas. Tačiau tik nepriekaištingas tavo darbas nulems sėmingą visos komandos darbą – tai pasakytina apie bet kurią veiklą. Visur yra lyderis, kurio turi klausyti, nes jis žino, ką daro. Labai daug sąsajų...

Ar prieš tai dirbote aktoriumi?

Vaidinau spektakliuose mokykloje. Tačiau nežinau, ar tai galima vadinti profesionalia aktoryste.

Į karines jūrų pajėgas stojote po tragiškų rugsėjo 11 dienos įvykių?

Visiškai teisingai.

Ar teko pabuvoti karo zonoje?

Prieš pat mane išsiunčiant į karo zoną, patekau į avariją ir susilaužiau krūtinkaulį. Kolegos išvyko, o aš – ne.

Kur tarnavote?

Jūrų pėstininkų bazinėje stovykloje Pendletone, Kalifornijoje.

Ar šiuo metu gyvenate Kalifornijoje?

Ne, dabar gyvenu Brukline.

Norėčiau pakalbėti apie filmą „Žvaigždžių karai: epizodas 9“. Ką Jums reiškia atsisveikinimas su šia epine saga ir ten įkūnytu herojumi? Ir ką reiškė būti viso to dalimi?

Tiesa pasakius, dar nevisiškai suvokiau, kad viskas baigėsi. Apie pabaigą žinojau jau prieš šešerius metus. Tačiau, matyt, iki galo to nesuvoksiu, kol nepamatysiu filmo kino ekranuose šį gruodį. „Žvaigždžių karai“, lygiai kaip ir serialas „Merginos“, užėmė nemažą mano gyvenimo dalį. Tad, kai viskas baigiasi, stengiuosi apie tai galvoti kuo mažiau. Suprantu, kad vieną dieną turėsiu susitaikyti su pabaiga, tačiau šiandien dar negaliu ir nežinau kaip.

Ar išmokote kokių nors gyvenimiškų pamokų?

Anksčiau nemaniau, kad esu savikritiškas. Matyt, to ir išmokau – į save pažvelgti iš šalies ir mokytis, tobulėti.

Panašu, kad patiriate nemažai įtampos. Kaip atsipalaiduojate?

Man atsipalaiduoti padeda darbas. Jis man yra neatskiriama gyvenimo dalis. Maža to, filmavimo aikštelėse užsimezga įdomiausios pažintys. Žinoma, padeda pailsėti ir šeima bei atostogos. Daug kas, jei atvirai.

Ar yra žaismingoji Jūsų asmenybės pusė?

Taip. Tiksliau, tikiuosi, kad taip. Nenoriu visada būti rimtas, tačiau nenoriu ir švaistyti laiko veltui. Gavęs vaidmenį jį visada priimu kaip dar vieną nuostabią galimybę. Juk prie filmo dirba daugybė žmonių, investuojami milijonai, darbuotojai aukoja laiką, kurį praleistų su šeima, išvyksta ir praleidžia dienas, savaites, mėnesius kažkur kitur. Visa tai negali būti veltui. Maža to, kurdamas vaidmenį siunti žinutę žmonėms visame pasaulyje. Galbūt ji pasieks žmogų, kuris su tavimi neturi nieko bendro, tačiau tą akimirką jam padėsi. Juk ir aš gyvenau mažame Indianos miestelyje ir pasigėrėdamas žiūrėdavau Scorsese’o. Fellinio ar Godardo filmus. Jie lėmė tai, kad lavinau vaizduotę, kaskart juose rasdavau kažką tinkamo tik man. O dabar pats dalyvauju visame šiame procese. Argi ne nuostabu?

Noah’as Baumbachas – labai griežtas. Kalbama, kad jis reikalauja, jog jo parašytos eilutės skambėtų tiskliai taip, kaip parašyta scenarijuje. Ar tai riboja?

Visai ne. Nėra teisingo ar neteisingo būdo dirbti. Mane darbas su N. Baumbachu įkvepia, padaro stipresnį. Kai kurie režisieriai – vizionieriai. Jie papasakoja savo viziją ir palieka spręsti tau pačiam, kaip tai įgyvendinti. Tačiau Baumbacho požiūris, nors ir kitoks, man nėra svetimas. Dirbdamas teatre išmokau, kad scenarijus – labai svarbi darbo dalis, ir žodžių iš jo neišimsi. Pats Baumbachas visad pabrėžia, kad kiekvienas žodis scenarijuje yra apgalvotas ir todėl negali būti praleistas. Tačiau jis suvokia, kad taip dirbti sunkiau, ir prireikia daugiau laiko, bet jo jis duoda į valias – galime nufilmuoti tiek dublių, kiek prireiks. Tačiau juk ne tik patys žodžiai yra svarbu, bet ir tai, su kokia intonacija jie pasakomi, kokie gestai ar mimikos panaudojami. Kartais tą pačią eilutę gali pasakyti skirtingai, o kartais – iškart pavyksta taip, kaip reikia. Būna juk ir taip, kad gailiesi, jog nepamėginai dar bent kelis sykius, nes tikrai galėjai suvaidinti geriau. O Baumbachas leidžia bandyti tiek, kiek nori. Ir tai labai šaunu. Vaidyba – paslaugų sferos profesija. Ir aš teikiu paslaugas pirmiausia režisieriui, todėl jaučiu pareigą ir atsakomybę padaryti viską, kad padėčiau jam papasakoti istoriją.

Jūs pats niekuomet nerežisavote filmo, tiesa?

Ne, ir nejaučiu tam noro. Gal net nemanau, kad sugebėčiau. Sutikau daug nuostabių režisierių teatre ir kino industrijoje, ir matau, kad nesu toks kaip jie.

Ar esate panašus į kino filme „Santuokos istorija“ įkūnytą Charlie’į, kurio santuoka griūna?

Manau, kad taip, nes tai herojus, kuris, visų pirma, myli. Na ir kas, kad filmas sukasi apie skyrybų proceso istoriją, tačiau jis kartu ir pasakoja apie meilę – kodėl įsimylime ir kodėl santykiai išyra. Manau, kad režisierius parašė labai universalų scenarijų, ir kiekvienas – tiek aktorius, tiek žiūrovas –gali atrasti savo panašumų su šio filmo veikėjais. Juk visi ką nors esame mylėję, nesvarbu – buvome susituokę ar ne.

Kaip manote, ar aktoriai – jautrūs, legvai pažeidžiami žmonės?

Gal labiau empatiški nei jautrūs. Ir tai yra bene labiausiai man patinkanti aktorių savybė. Jokiame kitame darbe jums neduos trijų mėnesių tam, kad įsijaustumėtę į kito, kad ir išgalvoto, asmens būseną. Aktoriams tai būtina, todėl empatija šios profesijos atstovams nesvetima. O dėl jautrumo – nežinau.

Adam Driver

Magnus Sundholm nuotr.

Kas vyksta Jūsų mintyse tą laikotarpį, kaip baigėte filmavimą, bet filmas dar nepasirodęs?

Įdomus klausimas. Aš mokausi nustoti galvoti apie filmą kuo greičiau po to, kai baigiu jame filmuotis. Visiškai paleisti: iš kūno, iš minčių, iš gyvenimo. Jei sekasi sunkiai, daugiau dirbu ar užsiimu kokia įtraukiančia veikla. Matote, filmo kūrimo procese kiekvienas turime savo darbą. Manasis – vaidinti. O kas vyksta po to – režisieriaus, montuotojų ir kt. darbas. Aš jau nieko nepakeisiu, niekam negalėsiu daryti įtakos. Būtent dėl to nežiūriu filmų, kuriuose vaidinu. Ne dėl to, kad juose – aš, bet dėl to, kad žiūrėsiu kritiškai, imsiu galvoti, ką būčiau daręs kitaip, galbūt netgi gailėsiuosi pats suvaidinęs vienoje ar kitoje scenoje netinkamai, nes nežinojau, kaip viskas atrodys, kai bus sumontuota. Kam visa tai? Aš renkuosi užverti duris, kai padarau savo darbą, ir daugiau prie to negrįžti.

Ar tai reiškia, kad neprisiimate sau nuopelnų dėl atliktų vaidmenų?

Žinoma. Negaliu sakyti, kad gerai ar blogai atliktas vaidmuo – 100 proc. mano atsakomybė ar nuopelnas. Tai būtų savęs apgaudinėjimas. Aš tesu vaidmens dalis. Gali vaidinti kiek ir kaip nori, bet nemažai priklauso ir nuo scenarijaus, dialogų, apšvietimo, kito žmogaus vizijos, kostiumų ir daugelio kitų dalykų. Aš nežinau, kiek reikšmės kiekviena dalis turi, bet, manyčiau, visos jos apylygės.

Jei gautumėte apdovanojimą už puikiai atliktą vaidmenį, sakytumėte, kad jis Jums priklauso tik iš dalies?

Visiškai teisingai. Atsiimdamas apdovanojimą tu tiesiog atstovauji visai komandai, kuri dirbo dėl tavo atlikto vaidmens. Tau pasisekė, kad gali stovėti scenoje ir atstovauti visiems tiems žmonėms, tūkstančiams uoliai dirbusių, kad filmas pavyktų. Jiems pasisekė mažiau, jie tokios galimybės negaus... Tai yra mano nuomonė. Komandoje kiekvienas ne tik atlieka savo darbą, bet ir stengiasi padaryti daugiau, kad rezultatas būtų geras. Baumbacho filmuose scenografijos idėjos gali ateiti iš bet kur. Pavyzdžiui, Robbie Ryanas, kuris dirbo su kamera, pagalvojo, kad tuo metu filmuotai scenai geriau tiktų kitas garso takelis, ir šią idėją pristatė bei įgyvendino. Taigi, atsiimdamas apdovanojimą turi suprasti, kad jis nėra tik tavo.

Man labai patiko, kaip Jūs kino filme dainavote – jautri akimirka. Todėl norėčiau paklausti, kokia muzika Jums patinka labiausiai?

Labai įvairi. Nėra taip, kad patiktų tik vienas ar keli atlikėjai arbažanrai. Klausausi nuo Tomo Waitso iki Rachmaninoffo.

Ar mokate groti kokiu nors instrumentu?

Groju pianinu, bet labai megėjiškai. Nesu Van Cliburnas ar panašiai (juokiasi). Moku skaityti natas, žinau, kaip groti akordus, bet tik tiek.

Jei Helovinui rinktumėtes persirengti „Bitlu“, kurį įkūnyti pasirinktumėte?

George’ą Harrisoną, manau.