Kailis – natūralu ir ekologiška

Asmeninio albumo nuotr.

Česlovas Tallat-Kelpša, Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas

1 Lengva drausti tai, ko nėra. „Kalbant apie tai, kad auginti kailinius žvėrelius uždraudė 17 valstybių, pamirštama paminėti, kiek jose buvo fermų. Tarkim, Anglijoje tuo metu, kai priimtas kailinių žvėrelių draudimo įstatymas, buvo 10 fermų, Vokietijoje – viena, Liuksemburge – nė vienos. Lietuvoje šiuo metu veikia apie 150 kailinių žvėrelių auginimo ūkių, juose kasmet užauginama iki 2 milijonų gyvūnų, dirba tūkstančiai žmonių. Tad mūsų šaliai toks draudimas skaudžiai atsilieptų. Manome, kad siūlymas uždrausti auginti kailinius žvėrelius tėra politinė akcija. Tai proga kai kuriems primirštiems politikams priminti apie save, pasireklamuoti. Kartu tai padeda nukreipti dėmesį nuo to, kad nesiseka spręsti realių problemų – skurdo, emigracijos ir kitų. Gelbėti žvėrelius labai patogu – galima pasinaudoti gyvūnų teisių gynėjų platforma, be to, lengva paveikti žmonių emocijas.“

2 Gyvūnų gyvenimo sąlygos griežtai kontroliuojamos. „2014 m. Lietuvoje patvirtintas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos įsakymas dėl kailinių gyvūnų (Lietuvoje daugiausia auginama audinių ir šiek tiek šinšilų) laikymo reikalavimų. Jie yra gana griežti – gyvūnai turi turėti pakankamai vietos (vienai suaugusiai audinei numatyta ne mažiau nei 2550 cm²), kad turėtų kur pajudėti, pasislėpti, o šinšilos – ir pašokinėti. Suaugusios audinės gyvena atskirai. Kas kita – patelė su jaunikliais. Šių būna iki 6, ir kol yra žindomi, jie turi gyventi viename lizde su motina, kitaip neišgyventų. Dėl to, stebint filmuotus vaizdus, ir susidaro ankštumo įspūdis. Šie žvėreliai jautrūs triukšmui, vibracijai.

Gyvūnų sąlygos nuolat tikrinamos, reikalavimai vis griežtėja. Nuo 2019 m. aukcionuose (didžiausi jų – Helsinkio ir Kopenhagos) kailiais bus galima prekiauti tik ūkiams, gavusiems „WelFur“ sertifikatus. Tai reiškia, kad mažiausiai tris kartus per metus nepriklausomi tarptautiniai auditoriai tirs ūkiuose gyvūnų gerovę – ne tik jų gyvenimo sąlygas, bet ir psichologinę savijautą. Lietuvos ūkiai šioje programoje dalyvauja jau antri metai, juos tikrina Danijos įmonė „Baltic Control“, tad korupcijai vietos tikrai nėra.“

3 Pavieniai atvejai neatspindi visumos. „Analizuodami neseniai išplatintus žiaurius gyvūnų kančių vaizdus pastebėjome, kad ten skirtingais rakursais parodyti 4 neaiškiomis aplinkybėmis sužeisti gyvūnai. Turint galvoje, kad buvo įsilaužta į 5 fermas ir kad jose laikoma apie 100 tūkstančių žvėrelių, nesunku suprasti, jog pažeidimų procentas nėra didelis. Gyvūnų, kaip ir žmonių, pasaulyje būna visko – ir agresijos, ir ligų. Tarkim, jei subrendę jaunikliai laiku neatskiriami nuo motinos, kai kuriais atvejais – ir vienas nuo kito, gali prasidėti jų tarpusavio kova. Kai kurie gyvūnėliai gali susirgti, susižeisti, tačiau, vos pastebėjus tokius atvejus, jie nedelsiant atskiriami nuo sveikųjų. Žiaurumą galima išprovokuoti ir dirbtinai – tereikia narvuose sukeisti vienos šeimos gyventojus su kitais. Danijoje gyvūnų teisių aktyvistai jau buvo už tai nuteisti. Sufabrikuoti galima ir stereotipiją. Gyvūnai bijo vibracijos. Be to, išgirdę traktoriuką, paprastai gauna ėsti. Jei jų apetitas sužadinamas, bet ėsti negauna, ima nerimauti, blaškytis.“

Vida Press

4 Gyvūnai saugomi nuo kančių. „Gyvūnėliai užmigdomi anglies monoksido arba dioksido dujomis. Kaip tai veikia, galima įsivaizduoti – panašiai kaip apsinuodijus smalkėmis ar išmetamosiomis dujomis: žmonės tiesiog užmiega ir nepabunda. Taip ir audinės apsnūsta po antro ar trečio įkvėpimo. Aišku, emocijoms sustiprinti galima vadinti tai ir dujų kameromis bei lyginti su holokaustu. Dar didesnis melas yra tai, kad gyviems žvėreliams diriamas kailis. Šis mitas paplito po to, kai kinų fermeris, papirktas žurnalisto, nulupo leisgyviam žvėreliui kailį priešais filmavimo kameras. Po šio įvykio ir ūkininkas, ir žurnalistas buvo nuteisti. Iš tikrųjų, norint nudirti kailį, žvėrelis turi būti atšaldomas, todėl negali būti gyvas.“

5 Prastomis sąlygomis negalima užauginti gero kailio. „Teiginiai, esą gerinti gyvūnų laikymo sąlygas ekonomiškai nenaudinga, yra mažų mažiausiai keisti. Visi žino – kuo geresnės žvėrelio gyvenimo sąlygos, tuo kokybiškesnis kailis ir didesnė jo kaina. Nutriušęs, sužalotas kailis yra bevertis. Įtaką kokybei daro ne tik tinkamas pašaras, gera sveikata, bet ir streso nebuvimas. Beje, dirbtinai pagerinti kailio neįmanoma. Taigi augintojai yra materialiai suinteresuoti gerai prižiūrėti gyvūnėlius. Arba darai gerai, arba patiri nuostolį ir eini iš šio verslo lauk.“

6 Kailis – ekologiškas audinys. „Dirbtinis kailis pagal estetiką ir dėvėjimo pojūtį labai skiriasi nuo natūralaus. Be to, natūralus daro mažiau žalos aplinkai. Tarkim, striukės gaminamos iš poliesterio. Iš vienos skalbiamos kaskart išsiskiria 1,7 g mikropluošto. Juo užteršiamas dirvožemis, apnuodijamos žuvys, kiti gyvūnai. Dėl to žūva kur kas daugiau gyvūnų, nei nužudoma dėl kailių. Tai ekologinė katastrofa. Poliesterį galima perdirbti, bet praktiškai niekas to nedaro, nes reikia jį atskirti nuo kitų medžiagų – užtrauktukų ir pan. Jei kalbėtume apie natūralias alternatyvas, susidurtume su bioetika – dėl šilko žudomi vikšrai, dėl vilnos kenčia kerpamos avys, dėl pūkų užpildo – paukščiai, medvilnės auginimas – apskritai viena taršiausių žemės ūkio šakų. Kailis yra ilgaamžis, nebedėvimas jis natūraliai suyra. Be to, auginant kailinius gyvūnėlius, gaunama daug aukštos kokybės, fosforo gausių organinių trąšų. Mitas ir tai, kad kailiai apdorojami kenksmingomis cheminėmis medžiagomis. Tam naudojami natūralios kilmės alūno mineralas ir aliejai.“

7 Kailių paklausa nemažėja. „Nuo 2000 iki 2016 metų kailių paklausa pasaulyje išaugo beveik tris kartus, nors jie laidojami nuo 1990 metų. Tai, kad kai kurie žinomi prekių ženklai kailių atsisako, dar nerodo realios situacijos. Tai veikiau populiarumą prarandančių didžiųjų mados namų būdas pataikauti masėms ir atkreipti į save dėmesį. Daug dar mažai žinomų dizainerių naudoja kailius. Derinant juos su šilku, kašmyru, gaminami inovatyvūs audiniai. Tiesiog apie tai niekas nerašo, nes skandalai įdomesni. Štai ir dabar esame atvėrę duris žurnalistams, leidžiame atvykti neperspėjus. Nemažai jų ir buvo – filmavo, kalbino, bet tie reportažai taip ir nepasirodė. Sensacijos, tegul ir dirbtinės, įdomiau.“

8 Tai kelia šalies ekonomiką. „2016 m., kai buvo kailių bumas, Lietuva iš kailių eksporto turėjo per šimtą milijonų eurų pajamų. Būtina pabrėžti, kad šis verslas yra visiškai skaidrus. Kadangi kailiais verta prekiauti tik per aukcionus, nuslėpti pajamų neįmanoma, todėl sąžiningai sumokami visi mokesčiai. Kailinių žvėrelių ūkiuose žmonės uždirba apie tūkstantį eurų, o kai kurie – ir gerokai daugiau, tai labai geras atlygis, ypač regionuose, kur aktuali nedarbo problema. Galimybė užsidirbti grąžino iš užsienio ne vieną emigrantą, kai kurie jų, pramokę šio amato Danijoje ar kitose šalyse, Lietuvoje įsteigė savo ūkius. Fermos teikia paramą bendruomenėms, kitiems projektams.“

Kailiniai – urvinio žmogaus rudimentas

D. Butėnaitės nuotr.

Marija Jure, gyvūnų teisių organizacijos „Tušti narvai“ aktyvistė

1 Didžioji visuomenės dalis kailiams sako „ne“. „Etika – tai visuomenės susitarimas. O statistika rodo, kad šiandienos visuomenė jau yra priaugusi ir pasiruošusi susitarti, jog gyvūnų „auginimas“ dėl kailių nebėra norma. Visuomenės nuomonės reprezentatyvių apklausų duomenimis, jau ne vienus metus daugiau nei du trečdaliai Lietuvos piliečių mano, kad auginti ir žudyti laukinius gyvūnus dėl kailio nepriimtina. Prieš tūkstančius metų, kai žmonės gyveno ne butuose ir ne namuose su šildymo sistemomis, kailiai buvo reikalingi siekiant apsisaugoti nuo šalčio. XXI amžiuje modernioje, civilizuotoje visuomenėje kailiniai tėra pasipuikavimo prekė, o ne būtinybė. Nesugalvoju priežasčių, kodėl šiandien reikėtų ieškoti gyvūnų žudymo dėl kailio pateisinimų. Požiūris į daugelį dalykų pamažu keičiasi. Nesiimčiau prognozuoti, ką žmonės manys apie gyvūnų išnaudojimą maistui po šimto metų, bet akivaizdu, kad šiandien tiek kailių tema, tiek maistui auginamų gyvūnų gerovės klausimas darosi aktualūs vis didesnei visuomenės daliai.“

2 Gyvūnų gerovė neatsiejama nuo žmonių gerovės. „Mano filosofija labai paprasta ir banali: kuo mažiau smurto šioje žemėje – tuo daugiau harmonijos visuomenėje. Dauguma žmonių nėra sadistai ir sociopatai, todėl dažnam net vartojančiam gyvūninius produktus svarbu, kad gyvūnas patirtų kuo mažiau kančios. Šis suvokimas ateina ir gerėjant ekonominei situacijai. Žmonės materialiai gyvena geriau, todėl jiems lengviau galvoti, iš kur ir kaip atkeliavo jų maistas. Suprantama, nepritekliuje gyvenančiam žmogui audinių ar vištų gyvenimo sąlygos nebus prioritetas. Jokiu būdu nesmerkiu tokių žmonių, empatizuoju jiems.“

3 Žvėreliai kenčia įkalinti narvuose. „Kailinių žvėrelių augintojai teigia, kad gyvūnų laikymo sąlygos atitinka reikalavimus. Taip, žvėreliai iš tiesų turi vietos pakrutėti. Ir netgi turi galimybę šokinėti iš vieno narvo kampo į kitą, kai nuo tokių gyvenimo sąlygų pakrinka jų psichika. Audinės yra plėšrūs laukiniai, teritoriniai gyvūnai, gamtoje gyvena po vieną ir saugo savo teritoriją maždaug kilometro spinduliu, o su kitomis audinėmis susitinka tik poravimosi sezonu. Kaip galima ankštame narve užtikrinti gerovę gyvūnui, kuris laisvėje per dieną nubėgtų kelis kilometrus, o pusę laiko plaukiotų vandenyje ir medžiotų? Fermoje dešimtys tūkstančių gyvūnų laikoma viename hektare. Jie sugrūsti po kelis į vos ketvirtadalio kvadratinio metro dydžio narvus, kuriuose nėra jokios stimuliacijos, tik – kiti gyvūnai. Stipresni gali negyvai sukandžioti silpnesnius.“

Shutterstock nuotr.

4 Gyvūnai skausmingai nužudomi. „Pasaulyje kailiams per metus nužudoma apie 50 milijonų gyvūnų. Didžioji jų dalis yra audinės, kiti – lapės, šinšilos, usūriniai šunys. Gyvūnai žudomi taip, kad nebūtų padaryta žala kailiukui. Į tai, skauda gyvūnams ar ne, neatsižvelgiama. Audinės yra pusiau vandens gyvūnai, jos nardo ieškodamos moliuskų. Vadinasi, gali ilgai sulaikyti kvėpavimą, todėl dusinimas – vienas skausmingiausių būdų joms nužudyti. Dujų kamerų vidus būna subraižytas nagais. Ar tikrai gyvūnai draskytų sienas prieš mirtį, jeigu jie, kaip sako fermeriai, būtų užmigdomi? Lapės ir šinšilos žudomos elektra. Lapėms vienas elektrodas įkišamas į gerklę, kitas – į išangę, jos purtomos apie minutę. Užfiksuota atvejų, kai lapė po tokios procedūros atsitokėja, tada viskas kartojama. Galiu tik įsivaizduoti, kokį siaubą patiria gyvūnas, labai panašus į mano šunį. Net jeigu gyvūnai būtų žudomi neskausmingai, jų laikymo sąlygos tokios žiaurios, kad pateisinti kailio vis tiek negaliu.“

5 Mados pasaulis atsisako kailių. „Vis daugiau pasaulyje garsių prekių ženklų ir dizainerių atsisako naudoti gyvūninius kailius. Juos iš savo kolekcijų eliminavo šie mados namai: „Calvin Klein“, „Stella McCartney“, „Hugo Boss“, „Armani“, „Gucci“, „Versace“, „Furla“, DKNY, „Michael Kors“, „Tom Ford“, „Burberry“ ir kt. Prie kampanijos „Prekyba be kailio“ („Fur Free Retailer“) prisijungė nemažai ir Lietuvos parduotuvių bei prekių ženklų: „D.EFECT“, „Audimas“, „Happeak“, „Undress“, „Adatytė“ ir t. t. Šių metų rugsėjį netgi Londono mados savaitės organizatoriai paskelbė draudžiantys demonstruoti kolekcijas su šia neetiška medžiaga. Manau, kad tai – svarbus pareiškimas mados pasauliui. Reta žvaigždė šiandien išdrįsta išeiti į viešumą kailiniuota. Prieš kailius yra griežtai pasisakiusios Olivia Munn, PINK, Pamela Anderson, Miley Cyrus, Ariana Grande ir kt.“

6 Kailiai nėra ekologiški. „Teiginiai, kad kailiai – ekologiška medžiaga, yra gajus mitas. Nudirtų žvėrelių kailiai apdorojami agresyviomis cheminėmis priemonėmis, tarp jų – formaldehidas. Šios kancerogeninės medžiagos randama visuose kailio gaminiuose. Tai ypač pavojinga vaikams. Tokiu kailiu apsiūtas gobtuvas liečiasi prie veido odos, mažyliai kailiuką gali kišti ir į burną. 2016 metais prekių ženklo „Canada Goose“ striukės, skirtos 18 mėnesių kūdikiams, kailyje rasta formaldehido ir chromo junginių. Kailių fermeriai teigia, kad formaldehidas lakus, todėl išgaruoja, tačiau jau dešimtmetį Europoje atliekami bandymai su kailio gaminiais rodo ką kita – visuose juose randama šios cheminės medžiagos.“

7 Naujos medžiagos nurungia kailius visais aspektais. „Naudojant naująsias technologijas sukuriamos medžiagos ir dirbtiniai kailiai pastaraisiais dešimtmečiais radikaliai žengia į priekį ir daugeliu aspektų jau ne tik prilygsta, bet ir nurungia gyvūninius kailius. Žmogus į aukščiausius kalnus kopia, į Antarktidą keliauja ir į kosmosą skrenda apsivilkęs anaiptol ne kailiniais. Argi nejuokinga naujųjų technologijų amžiuje apsikarstyti kailiais – lyg būtum išlindęs iš urvo?“

8 Kailių paklausa vis mažėja. „Dabar vidutinės kailiukų kainos nukritusios iki mažesnių nei jų savikaina. Ir taip yra jau dvejus metus. Ši industrija pamažu traukiasi ir iš Lietuvos. Dar prieš porą metų lietuviai nužudydavo 2 milijonus audinių, dabar teigia, kad nužudo 1,5 milijono. Žinome 12 fermų, kurios stovi tuščios arba yra parduodamos, nors prieš kelerius metus dar veikė. Auginti ir žudyti gyvūnus dėl kailio uždraudė arba smarkiai apribojo 17 Europos valstybių. Esu įsitikinusi, kad gyvūniniams kailiams civilizuotoje visuomenėje vietos neliks. Tai – tik laiko klausimas.“