Karjeros pradžioje prancūzų dizaineris Jeanas Paulis Gaultier buvo pramintas siaubingu, nevaldomu mados vaikėzu (pranc. enfant terrible). Jo avangardinis, taisyklėms nepaklūstantis kūrybos braižas ir erzino, ir traukė, tačiau abejingų nepaliko.
Infantili stilistika suteikia madai žaidimo pojūtį, ironijos prieskonį, atskleidžia naivų sentimentalumą ar stilistinei logikai nepavaldų kičą.
Tai kūryba be rėmų ir išankstinių nuostatų. Ne veltui sakoma, kad kūrybingas žmogus yra tas, kuris išsaugojo savo viduje vaiką. Iš vaikų tikrai galima pasimokyti begalės dalykų. Jie – tikrieji mūsų mokytojai, o ne atvirkščiai.
Infantilus stilius grąžina mus į vaikystę, vilioja bent akimirką pasielgti lengvabūdiškai. Dažnai kvailos, juokingos idėjos būna vos per žingsnį nuo genialių.
Esame pavargę nuo perdėto rimtumo, griežtos tvarkos, visuomenės primetamų apribojimų, todėl ir ilgimės nerūpestingos vaikystės. Taip į madą ir grįžta vaikiškos detalės – žaislus primenantys aksesuarai, animaciniais herojais marginti marškinėliai, pliušinių meškių kailio paltai, kojinės iki kelių, uniformos tipo suknelės ar darželio laikus primenančios kepurės.
Ne vienas mados pasaulio kūrėjas – „Moschino“, Jeremy Scottas, Agatha Ruiz de la Prada, „Comme des GarÇons“, Jeanas Charles‘is de Castelbajacas – žaidžia infantiliais elementais ar spalvomis.
Kai nusimetama rimtumo kaukė ir į pasaulį pažvelgiama vaiko akimis, išsisklaido nuobodulys, ima skleistis vaizduotė.
Mes senstame, kai nustojame žaisti, stebėtis, abejoti ir klysti. Bijome apsijuokti, nes vertiname save pernelyg rimtai. Ir tada pamažu prarandame gyvenimo džiaugsmą, polėkį, laisvę kvailioti ir krėsti pokštus.
Tad, gerai pagalvojus, gal tikrai geriau iškrėsti kvailystę, nei krimstis, kad jos nepadarei. Juk būtent tokie prisiminimai senatvėje kels valiūkišką šypseną.
