Audrey Hepburn ir Hubert‘as de Givenchy
Kai apie influencerių erą dar nebuvo galima net spėlioti, o mados namai dar nesirinko Holivudo žvaigždžių kaip savo ambasadorių, „Givenchy“ šiuo atžvilgiu buvo per žingsnį priekyje. Legendiniai prancūzų mados namai turėjo geidžiamiausią reklamos veidą – aktorę Audrey Hepburn. 1953-iaisiais prasidėjusi aukštosios mados kūrėjo Hubert‘o de Givenchy ir A. Hepburn kūrybinė draugystė truko daugiau kaip 40 metų. Per juos duetas pelnė pasaulinį pripažinimą, 1-ą „Oskaro“ statulėlę, 6-ias šio apdovanojimo nominacijas ir 6-ojo dešimtmečio ikonų statusą. Šiuo auksiniu pavyzdžiu netruko pasekti ir kiti legendiniai dizaineriai. Tik prekių ženklo ar mados namų įkūrėjo pavardės nebepakako. Antroje XX a. pusėje reikėjo susikurti savo legendą, unikalią istoriją ir jos pagrindiniam vaidmeniui atlikti to laiko lyderį. Įsitvirtino suvokimas, kad svarbu ne tik tai, kas drabužį kuria, bet ir kas jį dėvi.
Beje, H. de Givenchy ir A. Hepburn draugystė galėjo ir neprasidėti. Kai 1953-iaisiais aktorė atėjo į „Givenchy“ ateljė prašyti sukurti juostoje „Sabrina“ jos įkūnijamai herojei kostiumą, dizaineris neslėpė nusivylimo – manė, kad ateis kita Hepburn. To laiko įžymybė Katharine Hepburn. Pamatęs jauną ir tada dar menkai žinomą Audrey, dizaineris spontaniškai atsisakė padėti, bet... tučtuojau apsigalvojo. „Tai buvo be galo smulki būtybė nuostabaus grožio akimis, trumpais plaukais, storais antakiais, su mažytėmis kelnėmis, balerinukėmis ir trumpais marškinėliais. Ant galvos buvo užsimaukšlinusi raudonu kaspinu apjuostą šiaudinę Venecijos gondolininko skrybėlę“, – rašė Hubert‘as savo memuaruose. Ilgainiui aristokratiškasis dizaineris sukūrė begalę ikoniškų A. Hepburn įvaizdžių, tarp jų – ir vieną garsiausių kino kostiumų istorijoje. Juodą aptemptą suknelę Audrey vilkėjo 1961 m. įkūnydama Holę Golaitli juostoje „Pusryčiai pas Tifanį“. Kadras, kuriame A. Hepburn vilki šį „Givenchy“ kūrinį ir rankoje laiko kruasaną, iki šiol yra vienas reprodukuojamiausių.
1966-aisiais, kuriant filmą „Kaip pavogti milijoną“, Audrey sugalvojo prie „Givenchy“ sukurtos prabangios vakarinės suknelės priderinti veidą dengiantį nėriniuotą vualį. Dizaineris nesutiko su šia idėja, aiškino, kad toks įvaizdis bus karnavališkas, tačiau aktorė nenusileido, ir šis derinys į kino istoriją įėjo kaip labiausiai atspindintis 7-ojo dešimtmečio femme fatale įvaizdį.
Pasak dizainerio, A. Hepburn pasižymėjo ne tik išoriniu, bet ir vidiniu žavesiu, nepriekaištinga stiliaus pajauta. „Audrey puikiai žinojo, kaip apsirengti ir kas jai tinka. Visas dėmesys krypo į jos akis, veidą bei siluetą. Mes tobulinome, gryninome, ryškinome A. Hepburn įvaizdį, kad atsiskleistų ji pati. Rezultatai buvo pasakiški, ir jos stilius galiausiai tapo mano paties.“ Pati aktorė ne kartą yra tvirtinusi, kad dėvėdama „Givenchy“ drabužius jaučiasi savimi. Audrey ir Hubert‘o kūrybinė draugystė peržengė ir filmavimo aikštelės ribas. 1969-aisiais, tekėdama už Andrea Dotti, prie altoriaus aktorė žengė vilkėdama dizainerio pasiūtą vestuvinę suknelę – trumputę, rožinių morengų spalvos. Avėjo balerinukes, mūvėjo pieno baltumo pėdkelnes, o galvą buvo apjuosusi skarele.
Yohji Yamamoto ir Pina Bausch
Japonų avangardo dizainerio Yohji Yamamoto ir vienos svarbiausių šiuolaikinio šokio atlikėjų vokietės Pinos Bausch draugystė dar ir šiandien apipinta legendomis.
Dizainerį išgarsino asketiški, distopiški, minimalistiniai, mąstyti verčiantys įvaizdžiai. Jis į drabužį siūlė žvelgti pirmiausia kaip į kūno apsaugą, nepaklūstančią jokiems stiliaus kanonams ar grožio idealams. Matthew Donaldsono režisuotame trumpametražiame filme „Toji moteris“ („A Kind of Woman“) Y. Yamamoto pasakoja, kad klientės prašydavo aprengti jas labai moteriškai, seksualiai – kaip lėles: „Negalėjau to pakęsti. Kadangi visos tuomečių dizainerių kolekcijos buvo pernelyg mergaitiškos, nutariau sukurti labai vyriškų drabužių liniją moterims. Ėmiau ieškoti nepriklausomų dailiosios lyties atstovių.“ Geriausiai šią viziją įkūnijo androginiška, ekspresyvi šokio meistrė P. Bausch, ji buvo ištikima dizainerio mūza iki pat savo mirties.
1998 m. P. Bausch įkurtas Vupertalio šokio teatras (Tanztheater Wuppertal) statė spektaklį 25-erių metų veiklos sukakčiai paminėti, Y. Yamamoto kūrė trupės šokėjams kostiumus. Šio spektaklio metu dizaineris netgi prisijungė prie šokėjų ant scenos ir atliko karatė etiudą.
Y. Yamamoto Pinai dedikavo ne vieną savo kolekciją. Tiesiogiai ar ne, dizaineris įkvėpimo sėmėsi iš jos teatre vyravusios nežemiškos atmosferos, o jo kurti podiumui pernelyg dramatiški šokėjų kostiumai teatre rado savo namus. Susižavėjęs Pinos judesio precizika ir aštrumu, 1992 m. dizaineris jos garbei sukūrė ilgą plazdenančią suknelę su milžiniška iškirpte nugaroje. Savo kūrinį jis pakomentavo taip: „Tai mano moteriško kūno vizija.“
Pačios P. Bausch kostiumo suvokimas buvo simbolinis – Vupertalio teatro šokėjai per spektaklius vilkėjo tai, kas turėjo padėti įkūnyti žmogiškosios prigimties mįsles. 1978 m. P. Bausch spektaklyje „Kontaktų kiemas“ („Kontakthof“), nagrinėjančiame žmonių, vyrų ir moterų santykius, žmogaus trapumą, garbaus amžiaus atlikėjos dėvėjo naktinius primenančias kasdienes sukneles. „Pavasario rituale“ („The Rite of Spring“) pagal Igorio Stravinskio baletą „Šventasis pavasaris“ jaunos merginos virsmą iki mirties šokančia auka perteikia ir šviesių, beveik permatomų suknelių virsmas purvinomis.
Riccardo Tisci ir Marina Abramović
Jie – vieni garsiausių mados ir meno pasaulio bičiulių. Ilgametis „Givenchy“ kūrybos vadovas, o nuo šių metų „Burberry“ vyriausiasis dizaineris Riccardo Tisci ir performanso močiute tituluojama Marina Abramović vienas kitą vadina geriausiais draugais ir giminingomis sielomis. Dviejų kūrėjų biografijos pažiūrėti be galo skirtingos: M. Abramović garsėja sudėtingais, daug pasiruošimo ir ištvermės reikalaujančiais performansais, kurių metu menininkė peržengia kūno ir proto galimybių ribas, o R. Tisci mados pasaulyje vadinamas juoduoju mados princu. Dizaineriui būdinga puošni, gotiška romantika ir su gatvės stiliumi derinami Viktorijos laikų motyvai. Modernūs ir drąsūs sprendimai (pavyzdžiui, milžiniškais nosies auskarais pasipuošę „Givenchy“ modeliai) yra būtent tai, kas išgarsino šį kūrėją. Gebėjimas derinti aukštąją madą ir pankiškus elementus tapo naujuoju mados namų „Givenchy“ braižu, ir jis gyvavo dvylika R. Tisci vadovavimo metų.
Riccardo ir Marina susipažino, kai jos tuometis vyras italų menininkas Paolo Canevari pakvietė dizainerį pietų. „Pamačiau įspūdingą moterį ilgais juodais plaukais, dėvinčią žemę šluojančią Y. Yamamoto kurtą suknelę. Paolo vis sakė: „Marina darė tą, Marina aną.“ Staiga supratau, kad ši moteris yra M. Abramović. Mane net perliejo prakaito banga“, – pasakojo Riccardo. Jis pakvietė porą į „Givenchy“ kolekcijos pristatymą. Po šio Marina neslėpė susižavėjimo: „Tai, ką išvydau, mane išvertė iš kojų. Daug dizainerių priverčia moteris atrodyti pigiai ir vulgariai, bet Riccardo leidžia moteriai būti atsakingai pačiai už save. Tada sužinojau, kad jis dievina meną ir keistenybes.
Performanso menas irgi labai keistas. Vienas kritikas man yra sakęs, kad nekenčia mano kūrybos, nes ši priverčia jį verkti, bet būtent dėl to Riccardo ją dievina. Labai natūraliai tapome geriausiais draugais.“ R. Tisci ėmė kurti Marinai performansams atlikti skirtus kostiumus ir prabangias vakarines sukneles. Šį bendradarbiavimą dizaineris aiškina taip: „Mūsų tikslas yra parodyti, kad kartu galima būti ir menininku, ir moterimi. Gali atrodyti labai seksualiai ir išversti visus iš kojų.“ Marina papildo: „Neprivalai būti vienpusiu, rimtu menininku iškankintu veidu.“ Toks požiūris padeda griauti menininko įvaizdžio stereotipus, esą jo apranga turi rodyti, kad, be meno, jam niekas nerūpi.
Vienas įdomesnių poros projektų fotosesija žurnale „Visionaire Magazine“ buvo skirtas sudėtingam meno ir mados ryšiui analizuoti. Marina įkūnijo meno pasaulį, o Riccardo teko mados vaidmuo. „Aš Riccardo pasakiau: „Pripažink, kad mada yra meno populiarinimas. Kad mada savo idėjas perima iš meno.“ Ir jis sutiko. Tada pasakiau: „Gerai, tada kuriame bendrą projektą, kuriame aš įkūniju meną, tu – madą. Ir čiulpi mano krūtį.“ Taip gimė garsioji nuotrauka „Kontraktas“ su dizainerį žindančia menininke. Apie artimą sielų draugystę ir įkvėpimo vienas kitame paieškas Riccardo ir Marina mielai kalba iki šiol.
