Konsultuoja Konstantinas Bogomolovas, mados analitikas, įvaizdžio dizaineris, tarptautinio mokymo centro Bogomolov’ Image School vadovas
(Ryga, Latvija)
XIX amžiuje divomis (itališko sutrumpinto žodžio „divina“, reiškiančio „deivė“ variantas) buvo vadinamos operos primadonos ir ilgą laiką šis žodis reikšdavo profesiją, o ne įvaizdį. Tik XX amžiuje Marijos Kalas, Monserat Kabalje ir Anželos Georgiu pastangomis frazė „operos diva“ pradėjo asocijuotis su stotinga figūra, karališka laikysena ir aukšta šukuosena.
Divos prototipas – dramos aktorė Sarah Bernardt, sukūrusi paslaptingos ir ekstravagantiškos moters įvaizdį. Skęstanti šilkuose ir plunksnose, apsupta lelijų ir orchidėjų aromato, pavargusi nuo grimo ir aplodismentų. Jos gyvenimas skirtas didžiajai scenai. Taip, ji apsupta gerbėjų minios, tačiau pasmerkta vienatvei. Ir ne todėl, kad ją užmiršo. Tiesiog nėra jai lygių – ji juk deivė!..
Atsiradus kinui, estafetę iš teatro aktorių rankų perėmė kino žvaigždės. Pola Negri, Alla Nazimova, Gloria Swanson ir, žinoma, Marlene Dietrich – kiekviena save gerbianti II– IV dešimtmečių kino aktorė nos retkarčiais įsikūnydavo į bohemiškąją divą: pasipuošdavo boa, plunksnomis ir ilgais moderno stiliaus karoliais, po grimu paslėpdavo jausmus ir jauną savo amžių. Juk diva negali būti dvidešimtmetė mergiūkštė. Šis įvaizdis turi atspindėti nuovargį žvilgsnyje, randus širdyje ir vienatvės jausmą, o tai gali atsirasti tik bėgant metams.
Vis dėlto IV-o dešimtmečio pabaigoje šis įvaizdis nublanko ir išėjo iš mados. Veiklios sekretorės, aistringos sportininkės, stiprios valstietės užvaldė ekraną ir karo laikotarpio kartos širdis. Tačiau šeštajame dešimtmetyje, pasaulis, pavargęs nuo karo sunkumų, vėl geidė spindesio. Iš praeities į ekranus grįžo užmirštos ikikarinės kino žvaigždės.
Pokario kino dėmesys šiam įvaizdžiui visiškai pateisinamas: atsirado pirmoji „Holivudo pensininkių“ karta, ir kažkada aktores dievinusi publika geidė pasimėgauti jų karališko vytimo reginiu. Divoms teko pateisinti minios lūkesčius – joms nebuvo suteikta teisė pavirsti senelėmis, auklėjančiomis vaikaičius.
Ryškiausias šio žanro pavyzdys – režisieriaus Billy Wilderio filmas „Saulėlydžio bulvaras“ (1950 m.), kur vaidinti buvo pakviesta nebyliojo kino žvaigždė Gloria Swanson. Efektas – neįtikėtinas. Jos vaidyboje buvo tiek nesaikingumo, siautėjimo ir beprotybės! Dėl nepakartojamo grimo ir fantastiškų apdarų šis įvaizdis ilgam tapo naująja XX amžiaus divos ikona.
Beje, skirtingai nei jos herojei, Gloriai Swanson užteko sveiko proto netapatinti savęs su šiuo pavojingu įvaizdžiu, realybėje ji išlieko racionali ir praktiška. To negalima pasakyti apie Marlene Dietrich.
Buvusi labai populiari ketvirtajame dešimtmetyje, pokario metais M. Dietrich buvo retai kviečiama filmuotis. Nesugebėdama atlikti charakteringų vaidmenų, tačiau trokšdama garbės ir nusilenkimų, ji pasirinko vienintelį pasiekiamą kelią – tapti aukščiausio lygio diva. Ji išeidavo į sceną pasipuošusi iš kojų verčiančiais apdarais ir žemu prarūkytu balsu atlikdavo senamadiškus kupletus.
Akivaizdus dėsningumas: aktorių virtimas bohemiškosiomis divomis nėra jų aktorinio meistriškumo ar talento patvirtinimas. Tai – vienintelė jų galimybė pasipriešinti užmarščiai, kai visi vaidmenys jau atlikti, o naujų niekas nesiūlo. Divos įvaizdis – paskutinis vaidmuo. Divomis negimstama – divomis mirštama. Paskutinė sudužusio triumfo skeveldra...
Tačiau žodis „diva“, kaip ir anksčiau, gyvas. Jis įgijo naują prasmę ir dabar reiškia ne įvaizdį, o moters, pasiekusios sėkmę šou versle, profesionalumo statusą. Popmuzikos, kino ir televizijos divos ant raudonojo kilimo demonstruoja brangias dizainerių sukneles ir plastikos chirurgų pasiekimus. Jos – jaunos, elegantiškos, seksualios ir, svarbiausia, – lydimos sėkmės. Karališkas vytimas išėjo iš mados.
