Apie rankų darbo dovanas. Artėja Kalėdos, tad pokalbį pradedame nuo dovanų. „Labai mėgstu dovanoti rankų darbo dovanas, jas pakuoti. Mielų daiktų gaminimas savo rankomis man teikia ramybės, pavadinčiau tai netgi savotiška meditacija. Savo mylimajam (prodiuseris Aleksandras Brokas – aut. past.) šiemet sukūriau peteliškę. Ketinau dovanoti per gimtadienį, bet neištvėriau ir įteikiau anksčiau. Esu prikūrusi ir apyrankių, o šiemet savo merginoms sukūriau po raktų pakabutį – galvojau apie kiekvieną ir prikabinau tik joms skirtą simbolį. Šiemet dovanojau ir asmeniškus sveikinimus. Tokias pačių pagamintas dovanas vertinu labiausiai, nes joms sukurti reikia laiko – o tai yra brangiausia, ką galime kitam padovanoti. Be to, parodome, kad galvojome apie tuos žmones.“
Peteliškės. „Mano draugystė su peteliškėmis prasidėjo nuo televizijos projekto – buvome „Auksinio“ choro generolės, vienas iš dalyvių, Dominykas, ir užkrėtė jomis. Man labai patiko šis aksesuaras, priderinau jį prie savo garderobo ir ėmiau nešioti dažniau. Tai akcentas, kuris suteikia jaunatviško žavesio, valiūkiškumo, bet kartu, kai reikia, ir rimtumo. Turiu ir „moterišką“ peteliškę, ir keletą standartinių, klasikinių.
Kai paklausiau savo gyvenimo draugo, ar jam patinka peteliškės, jis atsakė, jog nelabai jomis žavisi. Tačiau gavęs dovanų maniškę, negali jos nusisegti – peteliškė tapo vienu gražiausių ir mėgstamiausių jo aksesuarų. Manau, apie jokį daiktą, kaip ir apie žmogų, nereikia spręsti iš pirmo įspūdžio, nes nuomonė greit gali pasikeisti. Daiktus galima prisijaukinti, kad jie taptų neatsiejama garderobo dalis.“
Kaip apibūdintų savo stilių. „Stilius – tai žmogaus požiūris į patį save, savęs matymas. Aš drabužius, jų derinius ir spalvas renkuosi visų pirma pagal nuotaiką. Galiu būti labai įvairiapusiška. Stilius priklauso ir nuo to, kuo tą dieną užsiimu: vienaip atrodau, jei visą dieną būnu grožio studijoje, kitaip, jei laukia susitikimai. Rinkdamasi drabužius, kliaujuosi intuicija. Tad pasitaiko, kad ir tendencijas į priekį įžvelgiu (juokiasi). Tendencijų aklai nesivaikau, bet ir nukrypti nuo to, kas madinga, negaliu, juk turiu grožio studiją, turiu domėtis, kas vyksta aplinkui.“
Stiliaus principai. „Vadovaujuosi nuojauta, renkuosi tai, kas patinka, stengiuosi savęs nevaržyti. Vis dėlto man patinka derinti drabužius, linkstu prie klasikos, tačiau ją stengiuosi pagyvinti netikėtais, žaismingesniais akcentais, tarkime, prie elegantiškos suknelės aviu grubesnius militaristinio stiliaus ar kerzinius batus.“
Spinta. „Ji tikrai nėra milžiniška, daiktų joje tiek, kiek užtenka. Jei įsigyju ką nors naujo, priderinu prie to, ką turiu senesnio. Pastebėjau, kad šiemet rudenį nešiojau ir iš naujo pritaikiau drabužius, kuriuos nešiojau prieš porą metų.“
Kūrėjai ir prekių ženklai, kuriais žavisi. „Labai žaviuosi lietuvių kūrėjais, tad pirmiausia, kuo papildyti garderobą, ieškau pas juos. Labai patinka „Mr. Drama Queen“ suknelės ir kiti drabužiai, turiu daug prekių ženklų „Modidu“ ir „V. Desire“ drabužių. Su jais sulaukiu daug komplimentų, ypač užsienyje. Jie labai patogūs ir stilingi. Kalbant apie detales, žavi „Dom Bow Ties“ kuriamos peteliškės, „Elvyra Design“ kurti papuošalai. Daugeliu jų puošiuosi per koncertus, kai ką, pavyzdžiui, „ordiną“, nešioju ir kasdien. Iš pasaulinių mados namų patinka „Chanel“ kūryba – patinka, kokiu kampu jie pateikia klasiką.“
Mėgstamiausias ar patogiausias drabužis ar jų deriniai. „Man patinka suknelės, balti klasikiniai marškiniai. Prie marškinių mėsgtu derinti liemenę, sijonuką, neretai renkuosi baltas pėdkelnes, skrybėlę ir paltuką. O vasarą neišlipau iš balto lengvo švarkelio, denimo spalvos gėlėtos peteliškės, šviesiai žydrų džinsų, skrybėlės ir juodų odinių kedukų derinio.“
Skrybėlės. „Jas tiesiog dievinu ir turiu jų be galo daug, įvairiausių – nuo „vasarinių“ iki „žieminių“. Apskritai galvos apdangalai man labai patinka – tai puikus stiliaus akcentas. Turiu papuošalų kūrėjos Elvyros Monginienės kurtą dekoratyvų turbaną, keletą skrybėlaičių.“
Papuošalai. „Savęs neįsivaizduoju be laikrodžio. Jų daug neturiu, tik vieną mėgstamą, kuris tinka prie visko.“
Kvepalai kaip priedanga. „Su grožio salono „Kristina“ merginomis šiemet pasidovanojome kalėdinę dovaną – ėjome į Biokosmetikos akademiją kurti sau kvepalų. Apie kvepalus sužinojome daug įvairios informacijos, rinkomės ingredientus, – procesas labai patiko. Su kvepalais mano santykis įdomus... Pirmieji mano kvepalai buvo lengvi, gėliniai, jie nebuvo aštrūs ar labai išraiškingi, vengdavau ryškių šleifinių natų. Vėliau viskas pasikeitė ir ėmiau kvepintis tokiais netgi, sakyčiau, „gynybiniais“ kvepalais, kuriais šiuo metu net negalėčiau kvepintis. Buvo etapas, kai visai negalėjau naudoti kvepalų – man jų tiesiog nereikėjo.
Ką noriu visu tuo pasakyti? Jeigu atsektume tam tikrus gyvenimo tarpsnius, pamatytume, kad visais jais skirtingai ir kvepindavomės. Tiesa, kad kvepalų pasirinkimą lemia tam tikros gyvenimo aplinkybės. Visi turime tik mums būdingą, savitą kvapą, o kvepindamiesi jį tarsi peslepiame, nes kvepalais šlakstomės ar purškiamės tada, kai norime save šiek tiek atriboti nuo išorinės aplinkos. Užsidedame tarsi savotišką gynybinį šleifą nuo kitų, nors įprasta manyti, kad kvepalais – priešingai – siekiame žmones pritraukti. Aš labiau linkusi manyti, kad kvepalai yra savotiška gynybinė būsena. Šiuo metu išgyvenu harmonijos etapą, kai nereikia nuo nieko gintis, tad kvepinuosi nišiniu, bet neryškiu, subtiliu, vos užuodžiamu iš Prancūzijos mylimojo parvežtu „Galimard 1747“ aromatu „Particule“. Kai prieš savaitę su kolegėmis gaminomės kvepalus, irgi rinkausi lengvas ir subtilias natas – mandarinų, citrusų.“
Apie spalvas. „Kai renkamės spalvas, intuityviai ir nesąmoningai rankos tiesiasi į tas, kokių tuo metu mums labiausiai reikia ar trūksta. Savo garderobu, drabužiais kompensuojame tam tikrus vidinio pasaulio niuansus. Pavyzdžiui, jei norisi ryškios citrinų spalvos, žmogui trūksta energijos, jei renkamės oranžinius drabužius, gali būti, jog šiuo metu išgyvename įtampą su mylimu žmogumi.
Mano mėgstamiausios – šviesios: balta, smėlio, žydra. Su jomis jaučiuosi geriausiai, jos man teikia harmonijos, ramybės jausmą. Jei noriu apsiginti ar parodyti šiek tiek charakterio, vilkiu juodai, raudonai. Daugelį darbinių situacijų sprendžiu vilkėdama raudonos spalvos drabužius – jų mano garderobe daug. O, pavyzdžiui, žalios visai nėra.“
