„Knygoje piešiamas 1965–1980 metų jaunimo ir populiariosios muzikinės scenos vaizdas, atskleidžiamas tuometinis socialinis, kultūrinis ir, be abejo, idėjinis bei politinis kontekstas. Autorius Rokas Radzevičius pirmiausiai siekė, kad apie visa tai gyvai ir autentiškai kalbėtų patys roko kalviai bei pirmeiviai – grupių įkūrėjai, vadovai, muzikantai, apšvietėjai, koncertų ir festivalių rengėjai ir kt. Jų prisiminimai ir apmąstymai tebepulsuoja jaunatviška energija, o ir pats autorius pašnekesiuose nevengia pamąstyti, atskleisti savo požiūrio į tai, kas yra rokas, kokia jo prigimtis ir likimas, praeitis ir dabartis.“
Vytautas Bruveris
„...roko sąvoką įvardijome kaip jaunimo sąjūdį su jam būdingu jaunatvišku komunikatyvumu ir energija, kur aukščiausią vertybių statusą įgavo laisvės ir meilės idėjos. Ir iš tiesų, idealistais galima būtų pavadinti daugumą kalbintų žmonių, intuityviai tikėjusių pozityvia, kuriančia ir išlaisvinančia roko dvasia. Dar daugiau: rokas – tai apskritai prabudusi žmonijos Sąžinė, skatinusi atsigręžti į pirmaprades, universalias vertybes, todėl jį pagrįstai galima būtų vadinti prigimtinės kultūros dalimi.“
Rokas Radzevičius
Rokas Radzevičius (g.1972 m.) Lietuvos roko ištakas ėmė tirti dar studijų metais. 2000 metais šia tema Vilniaus universitete Istorijos fakultete apsigynė magistrinį darbą. Roko kultūra autoriui yra ne tik tyrinėjimų objektas, bet ir pasirinktas gyvenimo būdas – 1991 metais jis įkūrė roko grupę „Skylė“, rašo dainas ir tekstus.
Be to, yra sukūręs roko operas „Jūratė ir Kastytis “ (2002), „Žuviaganys“ (2004), „Pranašas“ (2006), muziką muzikiniams spektakliams „Pro memoria Šv. Stepono 7“ (1996), „Saulės kelionė“ (1996), „Žmogus ir Aušrinė“ (1999), „Vilniaus legendos“ (2001).
Su grupe „Skylė“ yra išleidęs 9 albumus, kurių kiekvienas pagrįstas savita koncepcija. Pastarieji darbai – „Povandeninės kronikos“ (2007) ir „Broliai“ (2010) – itin charakteringi kūriniai, klausytojo sąmonėje sužadinantys baltų mitologinę bei istorinę atmintį.
„Susitikę tuometiniame Lenino prospekte mes atpažindavom tuos, kurie buvo tikri hipsteriai. Iš akių. Pasibučiuodavom, apsikabindavom. Tai būdavo pasąmoninis aktas – matyt, ieškojome atramos toje terpėje... Jausdavome kolosalų malonumą.“
Olegas Zacharenkovas
„Žinai, užsiauginti plaukus iki kalnieriaus jau buvo riba. Tai mums žemiau kalnieriaus vos vos leisdavo... Tiems, kurie grojo...“
Vytautas Kernagis
„Sakyčiau, labai didelį vaidmenį atliko vadinamosios kalantinės. Kaip tik tuo metu buvau bebaigiąs mokyklą ir visa tą veiksmą mačiau. Po šitų įvykių gyvą grojimą smarkiai užraukė. Saugumas besivystančią alternatyvinę kultūrą užspaudė. Muzika sulindo į restoranus, atsirado kažkokia komercinė kryptis...“
Arūnas Navakas
„Tas metas buvo tarsi plynas laukas. Nebuvo nieko absoliučiai. Ką pasidarai, tą turi. Jokių stiprintuvų, mikrofonų. Tiek, ką rasdavai kur nors nukniaukt už butelį iš kokio prasigėrusio Kino studijos darbininko.“
Norvydas Birulis, apšvietėjas
„Norėjau išsiskirti iš masės. Namie susiradau pižamos kelnes su baltom, raudonom ir mėlynom juostom. Močiutė įsiuvo kišenes. Šitaip vaikščiojau po Šiaulius. Džinsai buvo labai brangūs, kliošinius „Lee“ buvo galima gauti už 80 rublių.“
Algirdas Šiuipys-Meškis
„Aš pati siuvau sukneles, iš paprastų tarybinių perkeliukų... Visi siuntiniai iš Prancūzijos, Amerikos uždrausti, o Dineikaitė eina kaip iš Paryžiaus...“
Jūratė Dineikaitė
