Amerikiečių rašytoja Karen White: sunkiausia – grumtis su savo baimėmis

Kadaise iš dangaus krintančio lagamino vaizdinys užvaldė rašytoją Karen White...

Karen White „Stiklo skambesys“ (iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė, išleido „Tyto alba“) jau knygynuose, jo autorė – amerikiečių rašytoja, kurios net 24 knygos JAV tapo bestseleriais. Rašytoja su šeima gyvena Džordžijos valstijoje, JAV pietuose, ten vyksta ir daugumos jos romanų veiksmas.

Kadaise iš dangaus krintančio lagamino vaizdinys užvaldė Karen White, kai rašytoja pamatė dokumentinį filmą apie 1955-aisiais susprogdintą „United Airlines“ lėktuvą. Pasak liudininkų, vietiniams fermeriams buvo išdalinti žibintuvėliai ir sutemus laukai sumirgėjo jonvabalių švieselėmis – buvo ieškoma likusių gyvųjų.

Žuvo visi 39 keleiviai ir penki įgulos nariai. Karen White ypač sudomino dėl tragiško skrydžio kalto žmogaus istorija. Lėktuvas sprogo ne dėl kuro nutekėjimo, o, kaip vėliau paaiškėjo, dėl dinamito prigrūsto lagamino, priklausiusio Daisie King, kuri skrido į Aliaską aplankyti vaikaičių. Tyrėjų dėmesį patraukė moters sūnus, jo finansinės bėdos ir ankstesni nesutarimai su motina – ir pamažu ėmė ryškėti motyvas. Jackas Grahamas prikimšo motinos lagaminą sprogmenų, kurie sprogo praėjus valandai po lėktuvo pakilimo. Jo tikslas buvo nužudyti ją ir gauti jos gyvybės draudimą.

Kaip visi geri rašytojai, K. White pasiskolino keletą garsiojo nusikaltimo detalių ir panaudojo „Stiklo skambesyje“. Lėktuvo avarijos vieta iš Denverio Kolorado valstijoje virto Bofortu Pietų Karolinoje, o auka – ponas Henris P. Holdenas. Rašytojos sumanytoje įvykių versijoje susipina sudėtingi šeimos santykiai, smurtas ir, žinoma, meilės istorija.

Merita Heivard – moteris, ketinanti gyvenimą pradėti iš naujo – pirmoji rašytojos sumanyta veikėja. Bandydama atsigauti po vyro Kelo žūties ji atvyksta į Bofortą, kur paveldėjo jo šeimos namą. Moteris palieka savo namus Meine ir persikelia į Pietų Karoliną, norėdama šį tą sužinoti apie velionio vyro praeitį.

Rašytoja K. White pripažįsta, kad iš pradžių Merita jai atrodė nelabai simpatiška. Rašytoja vaizdingai kuria skirtingų kultūrų – dviejų veikėjų – Meritos ir netikėtai namų slenkstį peržengusios jos jaunos pamotės gražuolės Lorelės susidūrimą. Neblėstantį Lorelės pozityvumą beviltiškoje situacijoje įkvėpė pačios rašytojos draugė – rašytoja Shellie Rushing Tomlinson. „Mes pietavome, o kai Shellie prašneko, man toptelėjo, kad girdžiu Lorelės balsą“, – pasakoja K. White.

Kol šios dvi moterys bando viena kitą pažinti, K. White kuria paralelinę istoriją, įvesdama į pasakojimą Editą Heivard – Kelo senelę, kuri buvo namie tąnakt, kai sudužo lėktuvas. Editos hobis – tyrimai, tad ji padeda vietiniams policininkams atkurti nusikaltimo scenas. Jos personažą įkvėpė Frances Glessner Lee, praėjusio šimtmečio viduryje sukūrusios revoliucingą nusikaltimų tyrimų procedūrą. „Frances buvo šiuolaikinės teismo ekspertizės motina. Jos kartos moterys negalėjo dirbti detektyvėmis, tad padėdama policijai ji atskleidė savo talentą“, – pasakoja rašytoja.

Edita, kaip ir Merita, šeimoje kentė smurtą, bet neleido savęs palaužti. K. White teigia niekada iki tol šios skaudžios temos nelietusi, bet norėjusi parodyti, kad anksčiau moterys turėjo mažiau teisių. Nors aprašinėti smurto scenas buvo sunku, jų tikslas – pavaizduoti bejėgiškumo jausmą.

Lorelės, įbrolio Oveno, svainio Gibso ir Editos atminimo padedama, Merita atsitiesia ir ima pamažu grumtis su savo praeitimi bei paslaptimis, prieš daugelį metų išvijusiomis Kelą iš namų.

„Susigrumti su savo baimėmis – sunkiausia, ką gyvenime tenka padaryti“, – įsitikinusi rašytoja. Tai svarbiausia žinia, kurią skaitytojams siunčia „Stiklo skambesys“. Nors, galimas daiktas, knyga jus paragins pasigilinti ir į Frances Glessner Lee, Jacko Gilberto Grahamo bei kitų tikrosios istorijos veikėjų likimus. Ir tikroji, ir K. White istorija – nepamirštamos.

„Deep South Magazine“ knygų apžvalgininkė Erin Z. Bass pateikė keletą klausimų Karen White.

Ar rašote panaudodama savo patirtį ir išgyvenimus?

Kartais įpinu autobiografinių faktų. Rašau apie seseris tikriausiai todėl, kad užaugau su trimis broliais. Mano mama buvo vyriausia iš penkių seserų, aš nuo mažens klausydavausi jos pokalbių su tetulėmis – mane kerėjo jų pietietiška tarmė ir įdomios istorijos. Pagal jų pavyzdį kuriu stiprias Amerikos pietinių valstijų moteris.

Prieš kelerius metus kažkas pastebėjo, kad dažnai nagrinėju prastus motinų ir dukrų santykius. Mano ryšys su mama nebuvo glaudus, matyt, todėl ir rašau, tai – savotiška terapija.

Kaip ateina idėjos knygai?
Dažniausiai rašant romaną šauna mintis, koks bus kitas. Atradusi ką nors įdomaus, pasidedu į smegenų „kertę“, kol mintys subręsta. Pirma sugalvoju, kokia bus mano pagrindinė veikėja, kokie bus jos vidiniai ir išoriniai konfliktai.

Rašytojui reikia patirties, pastabumo ir vaizduotės. Kuriuo pasitikite labiau?

Nerašau iš savo patirties. Jei rašyčiau apie tai, ką išmanau, mano karjera būtų greitai pasibaigusi. Rašau apie tai, kas man patrauklu, ką noriu išnagrinėti, pasitelkdama pastabumą ir vaizduotę. Bet esu lankiusi buriavimo pamokas, kad sužinočiau, kaip viskas veikia. Bet kuriant jūreivio portretą man labiau pravertė per pamokas patirtos emocijos.

Kokie Jūsų rašymo įpročiai? Ar svarbu vieta, laikas?

Geriausiai rašosi anksti ryte, vos atsikėlus. Vengiu socialinių tinklų ir kitų trukdžių, kol parašau bent du puslapius. Man visad lengviau tęsti nuo tos vietos, kurioje sustojau.
Galiu dirbti bet kur. Savo pirmąsias knygas parašiau sėdėdama „Volvo“. Jį pasistatydavau prie futbolo aikštės ar arklidžių, kur treniruodavosi vaikai. Kol vaikai užaugo, tik tiek laiko galėjau skirti rašymui.

O dabar ypač mėgstu rašyti vasarnamio terasoje Floridos pajūry. Atvažiuoju čia du ar tris kartus per metus, praleidžiu maždaug po pusantro mėnesio, kol užbaigiu arba pradedu knygą. Mane įkvepia pajūrio lengva pajūrio atmosfera.

Parengė Emilija Ferdmanaitė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis