Performansas „Ašies kodas“ žiūrovą kaustys iki keturių valandų trukmės fizinės ir psichologinės ištvermės balansavimu. Ant penkių metrų aukščio ašies visą performanso laiką be pertraukos supsis Monika Dirsytė, ašį valdys ir dainuos maldą – Dezdemonos ariją „Ave Maria“ iš G. Verdi operos „Otelas“ Agnė Sabulytė.
Monikos Dirsytės 10 metų kūrybinio kelio
Minėdama kūrybinio kelio dešimtmetį menininkė Monika Dirsytė dosniai dovanoja savo gerbėjams vienas už kitą labiau kaustančius ir susimąstyti apie gyvenimo prasmę, kainą, tikslus bei vertybes performansus, taip aplink save burdama dar gausesnį ratą žiūrovų bei augindama performanso žanrą Lietuvoje. „Ašies kodas“ – tai bendras dviejų ryškių skirtingų žanrų atstovių darbas, kuriame menininkės komtempliuoja žmogaus pastangą pagal savąją valią perdirbti ir įvaldyti tikrovę, prisimenant žmonijos istoriją, kuri rodo, kad šioje pastangoje glūdi ne tik kūrybinis, bet ir destrukcinis potencialas, todėl ji yra tiek žmogiškosios laisvės, tiek totalinio santykio su Kitu prielaida. Totalinis santykis su Kitu reiškiasi skirtingomis egzistencinėmis formomis – kaip siekis susekti, kontroliuoti, išlaikyti, pritraukti, perkeisti ar užvaldyti. Jis įžvelgiamas pačiose įvairiausiose žmogiškųjų santykių – nuo tarpasmeninų iki tarpvalstybinių – plotmėse. Laisvė tarsi lieka niekada neišsipildantis idealas – arba nepasiekiama siekiamybė. Performanso „Ašies kodas“ sumanytojos ir atlikėjos Monika Dirsytė ir Agnė Sabulytė kviečia svarstyti, ar iš principo yra įmanomas neprievartingas santykis? Ar yra įmanoma patirti į egzistencines transformacijas vedantį ryšį, bet tuo pačiu išsaugoti savąjį tapatumą ir unikalumą? Galiausiai šiuolaikinį pasaulį struktūruojančios posthumanistinės kultūros kontekste keliamas pamatinis klausimas: kokia yra paties žmogiškumo esmė – jo ašis arba kodas? Judėjimas į Kitą ar sugrįžimas į Save?
„Ašies kodas“ meditacija ten, kur labiausiai reikia
„Prieš performanso premjerą „ArVilnius‘2022“ budome su jauduliu ir telkėmės meditacijai. Po aštuonias su puse valandų, dvi dienas, be pertraukų. Mes buvome. Ir laikas ištirpo. Užsiblokavo kasdieniai fiziniai poreikiai, įsijungė pulsas tarp sapno ir realybės. Maksimali koncentracija į vyksmą, ryšys. Su savimi, viena su kita, su aplinka. Aiškiai patyrėme totalaus santykio negalimumą be kiekvieno subjektų tvirtos vidinės ašies, atsakomybės už kiekvieną veiksmą, empatijos ir pareigos. Labai ryškiai suvokėme, kad į ryšį kiekvienas ateiname iš skirtingų atraminių taškų, veikiamų vidinių ir šalutinių sąlygų, aplinkos faktorių, kurie visi iš savojo kampo žiūrint gali atrodyti mums patys svarbiausi, vertingesni už kito, taip iškart užkertant tolimesnį santykio plėtojimą. Perėjome tuos pojūčius. Įkvėpimą, nusivylimą, liūdesį, pyktį, nuovargį, tikėjimą, pasitikėjimą, laimę, meilę. Jutome aplinkos rezonansą. Vieniems norėjosi perimti santykį – pabūti vienu iš subjektų, kitiems – tai kėlė gailestį, klausimą – kam visa tai. Vieni iš stebėjusių nėrė kartu su mumis į koncentruotą meditaciją - ir mes tą jutome, kiti - nepastebėjo, sakė, kad mūsų išvis nebuvo. Ir visas šis performanso patyrimas buvo ir yra apie mūsų kiekvieno ašį, ką ji koduoja, kaip ji veikia, kiek įdedame pastangų, ką gauname. Šiandien, po daugiau nei pusės metų, mes vėl ruošiamės panirti į „Ašies kodas“ meditaciją. Kur ji bus? Ten, kur labiausiai reikia“, – teigia Monika Dirsytė.
Apie būtinybę išlaikyti savąją ašį
Agnė Sabulytė dar studijų metais kartu su startuojančia prodiuserine kompanija „Operomanija“ sukūrė ne vieną ryškų vaidmenį eksperimentinėse šiuolaikinėse operose, apdovanota auksiniu scenos kryžiumi už vaidmenį mono operoje „Izadora“, kai kurie pirmuose šiuolaikinės operos festivaliuose „NOA“ atlikti kūriniai buvo tarsi performanso užuominos, todėl bendradarbiavimas su Monika, pasak operos solistės, yra natūrali kūrybinė tėkmė, atvedusi dalintis patirtimis ir sintezėje sukurti pamatinius žmogaus, kūrėjo, moters sluoksnius narpliojantį darbą, tyrinėti ribas ir paribius.
„Po premjeros buvo labai aišku, kad esmė – dvi kito asmens siekiančios kryptys, dvi viena kitą atpažįstančios svajonės, abipusiškumas, žmogaus akistata su kitu ir su savimi. Susipynė patirtys, išryškėjo savasties kodas, valia, kurie vedė į tikėjimą, suvokimą ir jausmą apie širdies besąlygiškumą ir beribiškumą, ašį. Tai fiziškai ir psichologiškai reikalaujantis didelio pasirengimo darbas. Patirtys – įvairios, ir tai viena iš sąlygų patirti platumą bei suvokti, kad toje platybėje, ar tai būtų kūrybinė plotmė, ar santykiai, tiesiog visas gyvenimas, būtina išlaikyti savo ašį“ , – dalinosi mintimis Agnė Sabulytė.
Organizatorius Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras – KKKC
