„Sąjūdžio istorija yra pamoka, kad ten, kur esama didžiulės žmonių vienybės ir valios, įmanoma tai, kas atrodo sunkiai tikėtina ir galbūt prieštarauja tikimybėms. Tuomet, kai kūrėsi Sąjūdis, nepriklausoma Lietuva galėjo daug kam atrodyti kaip miražas, bet tik ne tiems, kurie tikėjo ir ryžosi veikti. Norėčiau, kad šios Sąjūdžio pirmeivių savybės ir pavyzdžiai ne tik iš pagarbos nebūtų pamiršti šių dienų Lietuvoje, bet ir taptų paskata, optimizmo šaltiniu, o kartu ir įpareigojimu nenuleisti rankų tada, kai mūsų priešakyje stoja iššūkiai.
Rusijos karas Ukrainoje visu savo brutalumu primena, kad laisvė nėra savaime suprantama duotybė, kartais ją tenka ginti ir pačia didžiausia – gyvybės – kaina. Sąjūdžio steigėjai ir jais pasekusi Lietuva anuomet suprato, kad laisvė visgi verta pastangų, rizikos ir pasiaukojimo, taip įkūnydami kilniausius tautos bruožus ir sukūrę istoriją, už kurią esame dėkingi“, – sakė ministrė pirmininkė.
1988 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje buvo įkurta iniciatyvinė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupė, į kurią išrinkti 35 nariai, daugiausia meno ir mokslo veikėjai. Netrukus Lietuvos miestuose ėmė steigtis Sąjūdžio rėmimo grupės, pradėta leisti periodinė spauda, įvyko pirmieji daugiatūkstantiniai mitingai.
Sąjūdžio įgarsintam Lietuvos nepriklausomybės siekiui pritarimą išreiškė didžioji Lietuvos gyventojų dalis, palaikiusi Sąjūdį rinkimuose į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. vasarį. Tų pačių metų kovo 11 d. paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas.
