Indijos klasikinio meno festivalyje – širdį drebinančios moterų istorijos

Jau po kelių dienų prasidėsiantis XI-asis tarptautinis Indijos klasikinio meno festivalis „Sursadhana 2019“ pasakos globalias moterų istorijas.

Šiandien apie patį „Sursadhana 2019“ festivalį kalbėjomės su viena iš festivalio organizatorių Kristina Luna. Tai pat aptarėme Kristinos naują projektą ir šokio bei muzikos pasirodymą „LauMes“. Šis pasirodymas muzika, ritmu, šokiais ir vaizdiniais pasakos kasdienines ir, rodos, paprastas, tačiau kartu ir širdį sudrebinančias moterų istorijas.


Trumpai papasakokite apie tai, kas yra festivalis Sursadhana?


Sursadhana- jau ne vienerius metus gyvuojantis renginys, kurio tikslas - įvairiomis meninėmis priemonėmis publikai pristatyti klasikinius Indijos menus. „Sursadhana“ labiausiai koncentruotas į šokio ir muzikos pasirodymus, tačiau vien tuo neapsiriboja. Be šokio ir muzikos vyksta įvairios transdisciplininės veiklos: fotografijų parodos, dirbtuvės ar kalendorių spausdinimas. Į „Sursadhana“ festivalio programą įtraukiami ne tik Indijos menininkai, bet ir menininkai iš Lietuvos ir kitų kaimyninių valstybių.


Pavadinimas „Sursadhana“- sudarytas iš dviejų žodžių. „Sur“- melodija ir „Sadhana“- kelias arba disciplina, praktika. Kai kuriose kultūrose šis kelias įvardijamas kaip „dao“. Trumpai, „Sursadhana“ reiškia muzikos kelią, pasirenkamą žmogaus tobulumui pasiekti.


Apie jūsų naująjį projektą, kuris scenoje šiais metais pasirodys pirmą kartą - „LauMes“. Koks tai yra projektas? Kas įkvėpė projekto atsiradimą?


„LauMes“- išskirtinis projektas, vyksiantis „Sursadhana“ festivalio rėmuose. Jo metu bus pristatomos labai skirtingos, bet tuo pačiu metu ir globalios moterų istorijos. „LauMes“- pasirodymas apie tai, kas vyksta šiuolaikinio pasaulio įvykių verpetuose. Šios istorijos bus perpinamos poezijos, vidinių išgyvenimų elementais.


„LauMes“ idėja vystytis pradėjo jau X-ojoje „Sursadhanoje“. Tuo metu publikai buvo pristatytas projektas pavadinimu „Rasa - patyrimo lašai“. Rasos motyvas naudotas tiek kaip lietuviškoji rasa arba rasos lašai, tiek kaip indų estetikos terminas „rasa“, reiškiantis jausmą, atlikėjo perduodamą žiūovui pasirodymo metu. Šį jausmą „rasa“ žiūrovas po pasirodymo išsineša su savimi. Kitaip tariant, „rasa“ galima apibūdinti kaip po-skonį, liekantį po meninio šokio ar muzikos pasirodymo. Būtent „Rasa – patyrimo lašai“ projekto metu buvo pradėtos jungti Lietuvos ir Indijos muzikos tradicijos.


Šio projekto metu supratome, kad tokia kultūrų sąveika yra ypatinga. Dažnai pristačius nepažįstamos kultūros menininką, rodomas menas nepaliečia publikos taip, kaip paliečia tai, kas bent truputėlį apčiuopiama ir pažįstama. Žinoma, tai turi savo pagrįstas socialines priežastis. Tačiau „Rasa – patyrimo lašai“ projekto metu buvo pastebėta, kokį poveikį publikai daro Indijos ir Lietuvos kultūrų apjungimas, kaip publika į tai reaguoja. Tokia kultūrinių elementų sintezė skatina artimesnį ryšį, kuris leidžia ir Lietuvos žiūrovui patirtis ,,rasas‘‘. Dėl šios idėjos buvo pradėtas kurti ir projektas „LauMes“.



Organizatorių nuotr.


 

Kodėl pasirinktas toks pavadinimas, ar jis susijęs su lietuvių mitinėmis būtybėmis – laumėmis?


Laumės be abejo yra lietuvių mitologijos personažas. Tačiau pats projekto pavadinimas yra parašytas „LauMes“, su didžiąja M raide. Tai yra „mes“. Pats projektas iš esmės yra apie moteris. Moteris, kurių likimai yra tarsi išausti į laumės juostą. Pats laumės atvaizdas buvo pasirinktas kaip leitmotyvas- kaip veikėja, pasakojamų istorijų veikėjų likimus įaudusi į laumės juostą ir galiausiai paprastai stebinti veiksmą. Laumės šiame projekte yra neutralūs veikėjai, jos negali pakeisti kitų likimų. Vaizduojamuose pasakojimuose pats likimas ir gyvenimo pasirinkimai galiausiai atsiduria jų veikėjų rankose. Taip pat ir pačių žiūrovų rankose. Kiekviena moteris, kiekvienas žmogus yra įgalus pakeisti savo likimą į gerą ar į blogą puses. Tik paties žmogaus pasirinkimas yra eiti agresijos neapykantos keliu, ar suvokti, kad žmogaus paskirtis žemėje yra išlaikyti ryžtą ir dalintis meile, saugoti gyvybę ar sukurti ir palikti po savęs kažką gražaus. Būtent visas šis įvykių spektras ir bus pristatomas projekte „LauMes“- per vidinius išgyvenimus ir globalias naujienas.


Kodėl manote, jog svarbu perteikti moterų istorijas? Ar moterims skiriame per mažai dėmesio?


Vaizduojamos moterys ir jų istorijos projekte „LauMes“- pristatomos kaip mūsų laikmečio aktualija. Civilizacija nuo Apšvietos laikotarpio vystėsi labai racionalia, protu pagrįsta linkme. Labiau vyriška trajektorija. Viskas yra labai aišku, žmogus turi aiškią sistemą- ką mes darome, kodėl ir kaip tai darome. Apšvietos laikotarpį miniu dėl to, kad būtent tada žmogus pradėjo galvoti, kad yra aukščiau gamtos, kad žmogus yra aukščiau visko. Nuo to laikotarpio iškilo mąstymas, kad žmogus gamtą gali pakeisti, ją išnaudoti.


Tačiau, manau, kad moteris šiuo atveju atstovauja kitą alternatyvų kelią. Moteris yra unikali per savo jausmingumą, per savo meilę, per sugebėjimą pasiaukoti ir per sugebėjimą vadovautis jausmais ir intuicija. Moteris tarsi atitinka gamtą, kurią vyriškas protas nori pavergti. Tačiau projektas „LauMes“ nesigilina į filosofiją. Manau, kad dabar žmonės yra apsupti įvairių ekologinių problemų, gamtos stichijų ir kitų nelaimių. Tad galbūt dabar yra tas laikas, kai turėtume pagalvoti, ar mes tikrai teisingai žiūrime į pasaulį ir ar nebūtų tas vadinamasis „moteriškas“ kelias tinkama alternatyva?


Šiai idėjai perteikti buvo pasitelkta įvairios technikos: muzika, choreografija, vizualinės priemonės. Muzikai pasirinkote ir įdomų aspektą: apjungti Indijos klasikinę muziką ir Lietuvos šiuolaikinę. Kodėl? Ar tai atėjo iš bandymo pasirodymą pritaikyti Lietuvos publikai?

 

Be abejo, taip. Tiek muzikos, tiek šokio elementais projekte „LauMes“ žiūrovui norėjom leisti suvokti, kad visgi nesvarbu kokia forma pateikiamas pasirodymas ar koks instrumentas yra prieš tave. Iš esmės yra svarbiausia, ką ta muzika nori pasakyti arba kokius jausmus tau kaip žiūrovui nori perteikti. Ar tai būtų smuiko kvartetas, ar sitara- iš esmės tai yra ta pati muzika. Žinoma, viskas gali būti ir yra matuojama muzikanto ar menininko meistriškumu, bet galų gale vis tiek svarbiausia, ką žmogui muzika duoda. Būna atvejų, kai groja tikras meistras, bet žiūrovas tik lauks, kada pasirodymas pasibaigs. Kita vertus, gali ateiti ir paprastas žmogus, tiesiog nuoširdžiai sugroti ir žiūrovas neteks žado, galvodamas, kas čia ką tik nutiko. Tai iš tiesų projektu „LauMes“ norėjosi žiūrovui parodyti kaip raiškos forma ar muzikinis garsas, skambesys- yra ta priemonė, kuri galų gale tave paveikia arba ne.



Organizatorių nuotr.



Kiek laiko užtruko pasiruošimas?


Pats techninis pasiruošimas prasidėjo ne mažiau kaip prieš 6 mėnesius. Nors tai ir neatrodo trumpas laiko tarpas, bet tai buvo tikrai įtempti ir itin darbingi mėnesiai.


Kas buvo sudėtingiausia kūrimo metu?


Sudėtingiausia „LauMes“ projekto parengimo metu buvo jau anksčiau minėta laiko stoka ir įtemptas grafikas. Kadangi menininkai, prisidėję prie projekto yra kilę iš skirtingų miestų, natūraliai yra sunku suderinti visų grafikus susitikimui ir pilnai repeticijai. Žinoma, kiekvieno kūrybinio proceso metu svarbu yra bendradarbiavimas, atsirandantis tik po kurio lako praleisto kartu. Tai, turbūt, labiausiai atsiliepė instrumentinės muzikos dalyje.


Ko gali tikėtis į renginį atėjęs žiūrovas?


Pasirodymo „LauMes“ žiūrovas, atėjęs į renginį, gaus potyrį ir pamatys įvairių moterų istorijas. Per šias globalias moterų istorijas pamatys ir projekto pavadinime esančią idėją - Mes. „LauMes“- tai nėra pasirodymas apie pasaulio žanas d‘ark. Tai yra pasirodymas apie mus. Apie mergaitę, einančią į paskaitas. Apie moterį, su maišais rankose stovinčią stotelėje. Apie tą moterį, vairuojančią „Bentley“ automobilį. Tos moterys ir esame Mes.


Tikiuosi žiūrovui perduoti, kad mes patys kuriame ir statome pasaulį aplink mus. Kaip mes, ne tik moterys, bet ir visi žmonės galime sugebėti neigiamus savo gyvenimo dalykus transformuoti į kitokius - kuriančius. Mes, moterys gimdytojos, esame visgi kūrėjos.


Ko jūs tikitės iš atėjusio žiūrovo?


Norėčiau, kad žiūrovas, atėjęs į pasirodymą, visų pirma žiūrėtų. Iš tikro pažiūrėtų ir pamatytų, mano jau anksčiau minėtąjį „mes“. Labiausiai, žinoma, tikiuosi, kad išėjęs iš pasirodymo, žiūrovas išsineš kažką su savimi. Negaliu įvardinti, kas tai yra. Tikiuosi, kad tai bus bent maža kibirkštėlė, asmeniška kiekvienam. Kibirkštėlė imti savo gyvenimą ir likimą į savo rankas.


Prašau trumpai supažindinkite su ateinančiais projektais, ką planuojate pristatyti publikai netolimoje ateityje?


Prisimenu istoriją, pasakotą kolegės, indiškų šokių mokytojos. Kai vieną kartą pas ją atėjusi mokinė paklausė „svarstau ar man reikia toliau šokti?“, mokytoja jai atsakė „Jei kyla klausimas, reiškia, šokti tau nereikia“. Man šis klausimas iki šiol nekilo. Kol kas dar negaliu pasakyti, koks ir apie ką bus mano sekantis projektas. Tik tikrai žinau, kad aš šoksiu ir kūryba man yra būtina.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis