Lietuvių teatras visada buvo vertinamas kaip autorinės režisūros teatras. Tiek sovietiniu, tiek ir posovietiniu laikotarpiu lietuvių režisierių darbai įkvėpė ne vieną rusų ir užsienio menininką savitoms ir drąsioms pjesių ar literatūros kūrinių interpretacijoms.
Autorinės režisūros teatrą skaičiuodami nuo 7-ojo XX a. dešimtmečio, galime sakyti, kad per pusšimtį metų, arba per pusę mūsų teatro amžiaus, susiformavo stipri, gyvuojanti iki šiandienos ir turinti tęsėjų tradicija.
Žinoma, tokio teatro atsiradimui turėjo įtakos sovietinis laikotarpis, tačiau priešingai cenzūrai ir draudimams, teatras virto dvasinio atsparumo, tiesos ir tikėjimo mokykla, o šiandienos žodžiais kalbant, – bendruomeniška viešąja erdve, skleidusia itin stiprų kritinio mąstymo užtaisą. Antra vertus, toks teatras buvo ir yra neatsiejamas nuo režisieriaus asmenybės, jo individualaus pasaulėvaizdžio, kūrybos principų. Būtent pastarieji bemaž penkis dešimtmečius neleido teatrui sustabarėti, provokavo atsinaujinti, išsaugojo jo meninę vertę ir visuomeninę reikšmę keičiantis ne tik laikui, bet ir teatro sampratoms.
Susitikdami su ryškiausiomis, skirtingų kartų mūsų teatro režisūros asmenybėmis bandysime pažvelgti į buvusį ir esamą teatro laiką, į tai, kas jų kūryboje buvo ir yra svarbiausia, iš kokių versmių jie šiandien semiasi įkvėpimo, kokią teatro ateitį mato ar įsivaizduoja.
„Lietuvos teatro amžiaus“ informacija
